Liudas Mažylis ir milijono vertas Aktas

- Profesoriau, prieš metus, kai ieškojote Vasario 16-osios akto originalo, koncernas "MG Baltic" šį dokumentą radusiam asmeniui žadėjo sumokėti milijoną eurų. Dabar įkurtas visas Vasario 16-osios fondas....

- Tie pinigai ir aš yra tarsi du geležinkelio bėgiai – jie veda į tą pačią stotį, bet niekada nesusikerta. Vasario 16-osios fondo įkūrimas man atrodo logiškesnis sprendimas nei buvo pradinis variantas. Tai nebėra premija, o fondas, kuris tuos pinigus paskirstys ateities tyrimams. Kaip ir kam tie pinigai atiteks – aš nežinau. Kaip fondo savininkas nori, taip ir skirsto. Gal logiška, kad įvairios institucijos gaus po kažkiek lėšų, kad galėtų vystyti tuos tyrimus.

- O pačiam neliko nuoskaudos dėl tų pinigų?

- Tikrai ne. Dar anų metų vasario 15-ąją suvokiau, kad toks pasiūlymas eina ta pačia kryptimi, bet su manimi nėra susijęs. Aš, kaip ir visi tyrinėtojai, tiesiog ieškau, darau savo darbą. Žinoma, puikiai visi suprantame, kad ta parama nėra begalinė, nuolat tų lėšų trūksta, pats ieškau paramos, sekasi visai neblogai, visada gelbsti Vytauto Didžiojo universitetas. Tad tyrimai vyksta.

- Nepriklausomai nuo pinigų kiekio...

- Pinigų visada trūksta, bet jų visada ir atsiranda.

- Bet tie milijonai padėtų?

- Tai dabar jau ir tą vieną milijoną išskaidė į smulkesnes sumas. Žinoma, kad pinigai padeda ir jie yra būtini. Kiekvienas istorinis tyrimas užsienyje yra susijęs su labai paprastais dalykais – kelionė, pragyvenimo išlaidos, mokestis archyvams. Tam pinigų reikia.

- Kaip manote, ar čia neblefuojama tais pinigais?

- Nežinau, to reikėtų paklausti fondo vadovybės.

- Vilniaus knygų mugėje pristatė savo knygą „99 metai po įvykio“. Kaip įsivaizduojate jos skaitytoją?

- Jis galėtų būti paties įvairiausio amžiaus, bet pakankamai drąsus ir nepasiduodantis provokacijoms. Šioje knygoje dokumentika supriešinama su visiška fantazija. Gali atsitikti taip, kad vienoje pastraipoje - vien dokumentika, o kitoje – veikėjas pradeda bėgti į ateitį ir kas žino, gal tos istorijos net nebuvo. Taigi skaitytojas turėtų turėti drąsos ir nebijoti būti pagautas. Jis pats turi pasirinkti - tikėti tuo kas parašyta kaip istoriniu faktu, ar kaip fantazijos vaisiumi.

- Kaip manote, ar šiandien spausdintas žodis dar turi savo vertę?

- Turi ir labai didelę. Nemaža dalis šitos knygos pirmiausia pasirodė socialiniuose tinkluose, bet tik dalis. Pabaigtą kūrinį būtų sudėtinga leisti dalimis, nebent tai būtų spausdintos versijos elektroninis variantas, bet tokiu atveju nebėra didelio skirtumo ar skaitysite knygą spausdintą, ar elektroninę. Man pačiam vartyti lapus kur kas maloniau.

- Kiek ilgai gvildenote idėją knygai?

- Idėja man pati pasisiūlė maždaug 2017 m. sausį. Dar buvo likę du mėnesiai iki dokumento suradimo, kuris galėjo ir neatsirasti. Tuomet dar nebuvo aišku, ar tai bus knyga, ar kas nors kito, bet jau buvo pateikti įrašai socialiniuose tinkluose Liudo Mažylio paskyroje.

- Kokie planai dabar? Ar jau turite idėjų naujai knygai?

- Dabar idėjos realizuojamos greičiau, nes vis tik tai buvo debiutas, reikalaujantis susivokimo. Antrosios knygos jau yra ir įžanginė frazė, ir paskutinė frazė, ir nemaža dalis knygos vidurio, reikia tik papildyti. Visada beldžiu į medį ir tikiuosi, kad antros knygos skaitytojai galės tikėtis jau po keletos mėnesių.

- Šie metai jums buvo iššūkių metai. Debiutavote ne tik kaip knygų autorius, bet ir kaip  televizijos laidų vedėjas...

- Tai dar vienas žanras, kurį išbandžiau. Dabar trūksta tik artisto amplua, ko tikrai  neįsivaizduoju. Jei atvirai, po dokumento suradimo aš naiviai pagalvojau, o jei turėčiau savo autorinę laidą televizijoje, gal šitaip pailsėčiau nuo visų kitų žurnalistų klausimų. Sakyčiau, prašome žiūrėti mano laidą ir ten rasite visus atsakymus. Naiviai įsivaizdavau. Dabar yra ir laida, ir dar daugiau žurnalistų klausimų. Įkinkė mane kaip normalų vedėją. Šitas iššūkis mano gyvenime tikrai buvo vienas sunkiausių. Televizijos laidoje turi būti nugludinta frazė, negali daryti jokių klaidų, o jei padarai, turi filmuoti antrą dublį, jei ir ten padarai klaidų, reikia eiti už kampo gerti kavos ir grįžti su naujomis jėgomis ir filmuoti trečią dublį. Jei paklaustumėte, kas lengviau – parašyti knygą ar vesti laidą, laidą vesti yra šimtą kartų sunkiau.

- O kaip ta televizijos virtuvė? Ar labai nustebino?

- Tai tiesiog kūrybiniai žmonės, kuriuos puikiai suprantu – jie su savo ambicijomis, aš – su savo. Darbas komandoje reikalauja susiklausymo.

- Atkurtos Lietuvos šimtmečio proga visi dabar suskato domėtis istorija, kelti vėliavas ir pan. Kaip manote, ar neturėtume to daryti kasdien be progos?

- Gal ir pradėsime. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva jau artėja į būrį tų tautų, kurios moka džiaugtis savo simbolika nuolat ir kasdien. Nebedarome taip, kad 364 dienas per metus vėliavos guli kur nors suvyniotos stalčiuose, o geltonai žaliai raudonos spalvos laukia ypatingos progos. Ateina jaunoji karta, jiems to reikia. Jiems reikia suvokti, kokioje valstybėje jie gyvena, jie nori ja pasitikėti, nori ją gerbti, nori ją kurti, todėl ta simbolika jiems yra labai svarbi.

- Kaip televizija, jūsų manymu, gali prisidėti prie tos pilietiškos asmenybės ugdymo?

- Šiandienei žiniasklaidai sunkiai galime turėti kokių nors priekaištų. Ji yra labai įvairi. Žmogus turi visas galimybes atsirinkti tiek istorijos laidų, tiek patriotizmą skatinančių projektų. Net nežinau, ko dar galima būtų pageidauti. Laidų yra visokių, dėmesys istorijai tikrai yra padidėjęs. Nebent galėčiau palinkėti, kad tai netaptų šimtmečio progos įvykiu, o kad tuo domėtumėmės nuolatos. Suprasti istoriją ir tinkamai ją pavaizduoti nėra taip paprasta, bet verta į tai investuoti.

- Tai ta amžina dilema – televizija turėtų stengtis įtikti žiūrovui ar ugdyti jo skonį?

- Dilema ir lieka dilema – informuoti ar formuoti? Čia neišsprendžiama dilema. Formuoti, be abejo, reikia. Laidos vedėjas negali padaryti jokios net ir menkiausios klaidos. Jei paskleisi melagingą informaciją, netikslią žinią, skaidančią visuomenę, gali sukelti negatyvias reakcijas. Tai viską reikia daryti labai preciziškai.

- Matyt, į savo laidas negalėjote sudėti visko, ką norėjote, daug kas liko už kadro. Pagal ką skirstėte prioritetus – ką dėti į laidą, o ko atsisakyti?

- Buvo labai sunku. Iš tiesų medžiagos reikia nufilmuoti bent 10 kartų daugiau nei kad gali tilpti į laidas. Tada susidūri su atrankos problema. Tiesa, laidos vedėjas į tai beveik jau nesikiša. Gal po 100 metų kam nors parūps tie kiti devyni dešimtadaliai, kurie išgulės archyvuose. Gal kam nors bus įdomi ir 10 kartų ilgesnė laida su visomis klaidomis, su visais negalėjimais ištarti kokio nors žodžio. Negali žinoti... 

- Kaip manote, kuris Lietuvos istorinis etapas šiandien yra nepelnytai užmirštas?

- Mano nuomone, vis dar nekenktų daugiau dėmesio skirti tam pradiniam valstybės atkūrimo laikotarpiui – nuo 1917-1918 m. ir visam tarpukariui. Nes šis etapas tik didėja. Neseniai sovietmetis prisidėjo jau kaip istorija. Jaunimas to jau neprisimena. Man, kaip doram kauniečiui, atrodo, kad ne per daug dėmesio skiriama Lietuvos tarpukariui. Apie tai reikia vėl ir vėl kalbėti. Visai neseniai buvau aplankyti išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Susitikau dviejų signatarų dukras – vienai 96, kitai – 95. Nepaisant to, kad jos labai gilios kultūros asmenybės, tarp jų neišsakytų žodžių yra tam tikras priekaištas mūsų šiandienei visuomenei, kad dar ne viską padarėme, kad nuo kiekvieno iš signatarų biografijos pagaliau būtų atplautos tos sovietinės drumzlės ir nebūtos nuodėmės.

- O kuris etapas šiandien turėtų būti aktualiausias? Gal iš kažkurio galėtume ko nors pasimokyti?

- Visada mūsų dėmesyje bus tie kritiniai momentai – ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji. Laimei, mūsų laikmečio iššūkiai yra kitokie. Nereikia tos laisvės jau bandyti atkovoti. Dabar taikios kūrybos metas. Tarpukario Lietuvoje buvo sudėtingesnės problemos, net teritorijos nebuvo aiškiai apibrėžtos – nebuvo tai Vilniaus, tai Klaipėdos. Bet buvo konstruktyvios kūrybos metas. Iš to laikotarpio visada yra ko pasimokyti.

- Ko palinkėtumėte Lietuvai atkurtos valstybės šimtmečio proga?

- Kad nepamirštume, jog savo istorija turime domėtis nuolatos. Mūsų valia ir pareiga iš istorijos atsirinkti tuos pozityvius dalykus. Kai dėl to sutariame, tada ir ateities trejektorija tampa daug aiškesnė. Tai nėra lengvas, kasdienis, net ir nelabai šventinis darbas. Bet tai kiekvieno iš mūsų pareiga – į savo šalies istoriją žiūrėti dėmesingai, stebėti, kad dėl jos nesusipriešintume ir kad semtumėme tik pozityvius dalykus.

Gal „MG Baltic“ premijos L.Mažyliui klausimas vis dar atviras?

Kaip jau žinome, žadėtoji koncerno "MG Baltic" prezidento Dariaus Mockaus milijono eurų premija už Lietuvai grąžintą Nepriklausomybės Akto originalą, išsekus nustatytam laikui, niekam nebuvo įteikta ir transformavosi į tokios pat vertės Vasario 16-osios fondą. Paskirta 9 asmenų fondo taryba, kuriai patikėtos ekspertų funkcijos, skirstant šią sumą istoriniams valstybingumo tyrimams bei mokslinei veiklai. Fondo įstatai numato galimybę kasmet skirti 20 tūkst. eurų premiją "už pasiekimus Lietuvos valstybingumo istorinių tyrimų srityje". Ar Liudas Mažylis galėtų pretenduoti į šią premiją, kalbamės su vienu iš Vasario 16-osios fondo tarybos narių, Kovo 11-osios signataru verslininku Jonu TAMULIU.

- Štai kaip verslininko D.Mockaus milijono akcija atrodo iš šalies: kai L.Mažylis surado Nepriklausomybės Aktą Vokietijos archyve, kažkas pyktelėjo, kad surado ne tas "tipas", kažkas leptelėjo, kad čia bus suveikę pažadėti pinigai, ir L.Mažylis, turbūt mokslininkas iš pašaukimo, kiek susierzinęs tarstelėjo nepagarbų žodelį apie akciją ir premiją, dėl ko užsidegė jos autoriaus ambicija, ir žadėtasis milijonas liko be šeimininko; na, kaip išeitis iš padėties radosi milijono vertės Vasario 16-osios fondas. Įvykių sąlygotumas jums irgi atrodo šitaip?

- Be abejo, mes visi turime savigarbos ir ambicijų, tačiau nesiimu spręsti jų vaidmens šioje istorijoje. Čia buvo svarbesnis objektyvus faktorius - išsyk buvo nubrėžtos aiškios žaidimo taisyklės, pagal kurias Aktas turėjo būti sugrąžintas Lietuvai. Šiuo atveju šios sąlygos nebuvo lemta išpildyti. Tačiau L.Mažylio poelgis suvaidino nepaprastai didelį vaidmenį tiek švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį, tiek ir paskatinant daugybę gerų ir labai gražių procesų, tarp jų ir domėjimąsi Lietuvos valstybingumu bei įvairiais jo raidos etapais.

- L.Mažylio kelionė autobusu į Berlyną ir atgal su netikėta žinia buvo pats gražiausias šimtųjų atkurto valstybingumo metų įvykis, tiesa?

- Tiesą sakant, aš, tikėjęsis daugiau iš šimtmečio šventimo, pritarčiau tam, ką sakote. Ko gero tai buvo didžiausias ir pagrindinis 2017-ųjų metų įvykis, bent jau emocijų prasme. Prisipažinsiu, aš labai abejojau, ar rasti Aktą apskritai įmanoma. Aš, fizikas iš savo "pirmojo gyvenimo", ieškau ir matau pasaulį kaip logines grandines ir šiuo atveju logika man sakė, kad žmonės tikrai turėjo dėti daug pastangų bandydami surasti Nepriklausomybės Akto originalą. Bet toks jau tas gyvenimas - daiktai, kurių mums taip nesiseka surasti, guli visiškai šalia ir visi didžiausi pasaulio atradimai yra netikėtumo vaisius: visi aplinkui žinojo, kad tai neįmanoma, bet visada rasdavosi koks naivuolis, kuris daužė galva sieną ir nustebindavo pasaulį atradimu. Užtat ir reikia bent maža dalelyte skatinti tokius postūmius, kurie vienokį ar kitokį rezultatą duoda.

- Grižkime prie Vasario 16-osios fondo. Akto ir L.Mažylio tema jau išsemta?

- Galiu sakyti tiktai savo nuomonę: tikslas grąžinti Lietuvai Aktą, niekur nedingo ir jeigu ims ir atsiras toks projektas, klausimas vėl bus ant stalo. Dėl L. Mažylio irgi manau, kad durys tebėra atviros. Fondo nuostatuose yra punktas, leidžiantis fondo pirmininko teikimu skirti premiją už tam tikrus pasiekimus ir su kai kuriais fondo nariais esu kalbėjęs šita tema.

- Turite galvoje 20 tūkst. eurų premiją?

- Taip, tokia galimybė fondo nuostatuose yra įtvirtinta. Lygiai taip pat turiu vilties, kad ir "MG Baltic" milijonas yra pradinės fondo lėšos, kurioms išsekus, fondo egzistencija nesibaigs. Jis turėtų natūraliai plėtotis, nes tuo suinteresuoti esame visi. Domėjimasis savo valstybės, savo šalies istorija yra ne tik svarbus, kaip kultūringos asmenybės dėmuo, bet ir, mano įsitikinimu, šiuolaikiniame pasaulyje aktualus ir dėl kitos priežasties. Žmogus, kuris domisi savo valstybe, jos kultūriniu bei istoriniu paveldu, paprastai tampa sąmoningu ir kritišku piliečiu, gebančiu mylėti savo kraštą ir šalį su visu tuo, kas joje yra ir gero nuostabaus ir nelabai gero nuostabaus. Toks patriotiškai bei kritiškai nusiteikęs žmogus esti sunkiai pažeidus įvairiems propagandiniams mėginimams apdumti jam akis.

P.S. Pagal Vasario 16-osios fondo nuostatus premija teikiama tarybos pirmininko teikimu. Šios pareigos patikėtos Lietuvos istorijos instituto direktoriui Rimantui Mikniui. Jis sakė negalįs atsidžiaugti pačiu faktu - pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos mokslinė, akademinė, kuriančioji ir tiriančioji, bendruomenė turi fondą, apie kurį sapnuote nesapnavusi. Jis taip pat norėtų, kad šis fondas turėtų tęsinį ir tikisi, kad verslas pasinaudos proga jį auginti, nes ir verslas yra visuomenės dalis. Jo nuomone, premijas reikėtų skirti už išskirtinius darbus. L.Mažylis, jo žiniomis, buvo susitikęs su "MG Baltic" koncerno atstovais, tačiau koks buvo polabio turinys, jis nežino. Žinoma, anot jo, profesoriaus surastas dokumentas sujudino žmones, uždegė jų smalsumą istorijai, paskatino jaunimą rinktis šias studijas, tačiau, istoriko akimis, jo įnašas politinės minties, istorinės teisės požiūriu ir pan. nebuvo išskirtinis. Profesoriaus L.Mažylio nuopelnus valstybė ir visuomenė tinkamai įvertinusi premijomis ir apdovanojimais, jis tapo šimtmečio herojumi, na, o jo projektus naujiems tyrimams, anot R.Miknio, taryba svarstytų kaip ir kitas paraiškas, nes čia svarbiausias - sąžiningumo principas.

"MG Baltic" korporatyvinių reikalų ir komunikacijos vadovas Tadas Marčiukaitis apie "Vasario 16-osios" fondą:

"Fondo nuostatai visiems yra taikomi vienodi. Jie numato, kad į finansavimą gali pretenduoti visi, todėl jei fondas sulauks profesoriaus Liudo Mažylio paraiškos, ją taip pat svarstys. Negalime prognozuoti įvykių ir numatyti, ką darys ponas Liudas Mažylis. Šio fondo idėja yra noras prisidėti prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo. Pirmajame iniciatyvos etape už Vasario 16-osios akto sugrąžinimą į Lietuvą buvo paskirta milijono eurų premija, vėliau šitie pinigai buvo paskirti fondui, kad būtų panaudoti reikšmingai. Jei dabar kas nors grąžintų tą originalą, situacija jau būtų pasikeitusi. Buvo paskelbta, kad iniciatyva dėl premijos galioja metus. Pasibaigus tam laikotarpiui, perėjome į kitą etapą. Jame norime nuveikti daugiau ir naudingesnių darbų".

Mažytė 25 000 € „Respublikos“ premija Liudui Mažyliui

Galbūt ši „Respublikos“ premija bent iš bėdos pagelbės ieškant Nepriklausomybės Akto originalų, įskaitant tą, kuris išsiųstas į Rusiją. „Respublika“ linki sėkmės!

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“