respublika.lt

2017 gruodžio 15, penktadienis

Linas Tėvynės į svajonių šalį nekeisnuotraukos (14)

2017 balandžio mėn. 17 d. 08:27:37
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Molėtiškis medžio meistras Linas Bareikis metus gyvena viena koja Lietuvoje, kita - Norvegijoje. Į šią daugelio lietuvių svajonių šalį vyras sako galintis bet kada atsivežti savo šeimą ir padoriai įsitaisyti. Tačiau jam kur kas labiau norisi gyventi Lietuvoje, kur jis tikrai sugrįš.

 

32 metų L.Bareikis - vienas iš tų, kurie nusprendė savo gerovę kurti čia, Lietuvoje. Kauno J.Vienožinskio menų fakultete studijavęs medžio dekoratyvinę plastiką, padirbėjęs įvairiose įmonėse vyras sumąstė, kad geriausia būti pačiam sau šeimininku. Metus padirbėjęs Olandijoje, susitaupė pinigų, įsigijo medžio apdirbimo staklyną ir padėjo dirbti savarankiškai. Tačiau tuoj pastebėjo, kad, litą pakeitus eurui, žmonės ėmė nebeįpirkti jo pagamintų vienetinių baldų. Tada kilo mintis padirbėti Norvegijoje.

„Jeigu pažiūrėtumėte į tendenciją, visi verslą pradedantieji dabar yra grįžę iš užsienio. Ką su savo gabumais žmogus gali uždirbti čia, ten uždirbsi triskart daugiau“, - L.Bareikis sako, jog namuose užsidirbti verslo pradžiai neįmanoma. Savo pavyzdžiu molėtiškis labai paprastai paaiškina, kodėl jauni žmonės nenustoja bėgti iš Tėvynės ir, skirtingai nei jis, nebenori į ją grįžti.

- Ne vienas tavim dėtas būtų seniai apsisprendęs šaknis leisti šalyje, kuri laikoma artima gerovės etalonui. Ar nekilo pagundų ten įsikurti visam laikui?
- „Žalgiris“ paklausė Lino Bareikio.

- Pirmiausia mano tikslas yra bandyti įsikurti ir kažką padaryti Lietuvoje. Žinoma, būtų lengviausia pasiimti šeimą ir išvažiuoti į Norvegiją. Per penkerius metus aš čia įsikurčiau, turėčiau gerą darbą, savo namą. Kad visa tai turėčiau Lietuvoje, dabar privalau penkerius metus dirbti Norvegijoje. Čia būtų daug paprasčiau, bet norime išbandyti viską, kad galėtume būti Lietuvoje. Aš išvažiavau pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, ko jiems reikia. Nes kita kultūra, kiti papročiai, kiti dizaino sprendimai. Aš, tarkime, dirbdamas Lietuvoje niekad nežinočiau, kas norvegams patinka ir ką jų rinkai galima pasiūlyti. Juk dabar galima gaminti baldus bet kur, o juos parduoti Norvegijoje. Darant savo verslą, gyvenamoji vieta nebetenka prasmės.

- Dažnai girdime tautiečių skundų, kad jie užsienyje jaučiasi svetimi. Ar tu tai pajutai?

- Tai priklauso nuo paties žmogaus. Labai daug atvažiuojančių žmonių jaučia kalbos barjerą, todėl ir jaučiasi svetimi. Dauguma lietuvių Norvegijoje nešneka net angliškai. Turiu draugų, kurie seniai gyvena, nesijaučia svetimi, bet, žinoma, ilgisi namų, gimtų vietų, likusių draugų. Ten žmonės priima tikrai šiltai, bendrauja maloniai. Būna, žinoma, visko, bet dauguma šypsosi, šnekina. Štai vaikštome su vaikais, netgi atneša, pasiūlo jiems dviratuką pasivažinėti ar slides. Nustebome, kad žmonės daug šiltesni nei Lietuvoje.

- O kodėl masė žmonių taip, atrodo, lengvai nutraukia ryšius su Tėvyne ir kuriasi svetur?

- Tiesą sakant, ir man pačiam tenka daug įdėti į tai, ką kuriu Lietuvoje. Jeigu tu užaugai šeimoje, kuri tau negali nieko duoti, tai kaip tu pradėsi verslą? Iš nieko nieko nepadarysi. Tau paskolų niekas neduos, darbą gausi, bet iš jo galėsi tik išgyventi. O užsidirbti gali tik užsienyje, kur gyventi be šeimos yra tikrai sudėtinga. Todėl žmonės nusispjauna ir gyvena kartu ten, kur gali kurtis. Norvegijoje ar Anglijoje jaunos šeimos gauna tiek pranašumų, tiek pagalbos, taip finansuojamos, kad būnant Lietuvoje net sunku įsivaizduoti. Aš jaučiu, kaip manimi rūpinamasi. Norvegijos vyriausybė rūpinasi netgi mano vaikais, nors jie gyvena Lietuvoje. Ji skiria išmokas, nes aš dirbu jų šalyje. Skiria man pinigų, nes aš negaliu būti su savo žmona. Kai sulauki užsienyje tokio dėmesio ir tas rūpestis ne šnekų lygio... O jeigu tu Lietuvoje bandai kabintis, tu niekam neįdomus. Tavimi pradeda rūpintis, jeigu tu meti viską ir eini prašyti pašalpų.

- Paragavęs gyvenimo svetur, tu jau galėtum pasakyti, ko mūsų valdžia nepadaro, kad mums būtų geriau čia, Tėvynėje?


- Kol aš nepradėjau užsiiminėti bendruomenine veikla, kol nepradėjau žmones judinti, kad žiūrėtume, ką iš mūsų vietinė valdžia atima ir pavagia, nesupratau, kad žmonės Lietuvoje dar nesubrendę. Jie mano, kad jeigu tu sėdi valstybiniame poste ir pasidarai sau kažką „iš šono“, tai tau pasisekė. Augę ir pripratę prie senos rusiškos tvarkos, jie nesupranta, kad taip yra vagiama iš mūsų. Viską, ką galima buvo padaryti Lietuvoje, padarė estai, investavę į jaunąją kartą, į mokslą, kad vaikų mokymas būtų pažangiausia sritis. Todėl jie pasieks vakarietišką lygį greitai, nes jie išaugins tą kartą, kuri mokės valdyti šalį. Mūsų žmonės yra tiek save nužeminę, kad mes tikriausiai niekad nepakilsime, nes žmonės paprasčiausiai nesupranta, kad galima kažko pareikalauti. Tiesiog turi pasikeisti kartos. Todėl viskas, ką galime padaryti, turime investuoti į tą kartą, kuri užaugs.

- Bet mes per 27 metus jau užauginome vieną kartą, kurios vaikai jau eina į mokyklą...

- Drįsčiau griežtai nesutikti. Aš neprisimenu sovietinių laikų, bet mane, mano amžiaus žmones augino sovietinės kartos tėvai, visuomenė, mokiausi mokykloje, kurioje mokymas paremtas sovietiniu principu. Ir netgi dabar pasižiūrėjus, kokiais principais ir kokiais būdais mokomi vaikai, jie yra labai artimi sovietinei tvarkai ir sovietinei mokyklai. Mes nemokome kitokio mąstymo. Aš mokyklos pirmąją klasę baigiau prieš 25 metus, o mano vaikai eina dabar, todėl matau, kad pirmoje klasėje pasikeitė tik tai, kad turime gražesnes pratybas. Mes 25 metus auginome tą pačią sovietinę kartą, tik su kažkokiu europietišku prieskoniu. Gal pokyčių buvo didmiesčiuose, privačiose mokyklose. Bet miesteliuose, pavyzdžiui, Molėtuose, niekur, nė vienoje srityje nesame pasistūmėję toliau nuo sovietinės sistemos. Mūsų problema, kad mes tik įsivaizduojame esantys europiečiai, bet mes nieko nekeičiame mokyklose.

- O kas tau, dviejų vaikų tėvui, labiausiai kliūva mokykloje?

- Mes Molėtuose turime vieną pradinę mokyklą. Joje į klasę sukišo po 25 vaikus. Atėjau ir pasakiau, kad taip negali būti, nes pažeidžiamos netgi higienos normos. Mūsų laikais nė vienas tėvas taip nebūtų pasakęs. Mes pasakėme „ne“ ir rugsėjo pradžioje vaikų turėjome klasėje jau po 20. Tą patį rugsėjį buvome paprašyti, kad vaikas į mokyklą atsineštų tualetinio popieriaus. Aš paklausiau, kodėl mokykla negali pasirūpinti, kad mūsų vaikams tualete būtų tualetinio popieriaus ir muilo. Buvo pasakyta, kad tam nėra finansavimo. O paskui paaiškėjo, kad pagal higienos normas be tokių dalykų mokykla negali būti net atidaryta! Taip yra daugelyje vietų, kur tėvai gali pasakyti „ne“ ir išsireikalauti tai, kas priklauso pagal įstatymą. Bet kad šito galėtum pareikalauti, reikia žinoti, ko tu nori. Mes vėl susiduriame su ta karta, kuri nežino, kaip galima gyventi geriau. Tada dešimt tėvų šaukia, kad taip negalima, dvidešimt šaukia, kad jie sėdėdavo ir po trisdešimt vienoje klasėje, o vietoj tualetinio popieriaus naudodavo varnalėšų lapus ir būdavo gerai. Mūsų bėda, kad žmonės nė neįsivaizduoja, kaip galima gyventi geriau. Visur reikia kovoti. O kovoti reikia labai daug, nes vietos valdžia nelinkusi padėti žmogui.

- Keista, kad net ir būdamas Norvegijoje sugebi neatitrūkti nuo Molėtų...

- Nesu atitrūkęs, nes man rūpi ir mokyklos, ir bendruomenės gyvenimas. Nes kitaip ir būti negali, jeigu mes planuojame čia gyventi. Bet gaila, kad yra tiek mažai žmonių, kuriems rūpi. Mūsų žmonės įsitikinę, kad kažkas už mus turi viską padaryti. Kad mokykla išmokytų, darželis išauklėtų. Jeigu nori gyventi čionai, turi kovoti už tas sąlygas, eiti, prašyti, reikalauti. Dažnai girdžiu, kad žmonės bijo ką nors pasakyti, kad neišmestų iš darbo. Mano žmona irgi dirba valstybinėje įstaigoje, todėl manęs daug kas klausinėja, kaip mes nebijome reikalauti. O ką daryti? Užtat ir esame tokioje situacijoje, nes bijome dėl savo darbo vietos, kurią mes keikiame todėl, kad mums per mažai moka. Mano idėja buvo įsiprašyti į Molėtų bendruomenę. Bet susidūrėme su tokia situacija, kad ta bendruomenė yra fiktyvi, sukurta tik tam, kad vietos valdžia padėtų varnelę, jog tokia organizacija yra. Ir kad galėtų sukišti į ją savus žmones, kurie netrukdytų jokiais reikalavimais. Lygiai taip pat ir verslininkų bendruomenė. Įsivaizduokite, verslininkai taip gerai Molėtuose gyvena, kad jų bendruomenė neturi jokių problemų. Kodėl? Todėl, kad joje sėdi žmonės, kurie gauna europinius projektus iš savivaldybės. Jeigu pasižiūrėsime į visus svarbiausius postus Molėtuose, visur susodinti konservatoriai. Ir kai žmonės pradeda eiti per tas visas organizacijas, kurios tau turėtų padėti, jie mato tą patį - ten sėdi savi, kurie savus užstoja. Tai kas belieka žmonėms?

- Jeigu mes, kaip norvegai, sėdėtume ant naftos ar dujų rezervuaro, irgi galėtume leisti sau daugiau...

- Nemanau. Mes sėdime ant europinių pinigų ir iš to nieko nesugebame turėti. Pinigai baigsis 2020 metais. Buvo skirtos milžiniškos sumos sutvarkyti infrastruktūrai, keliams, o ką turime šiandien? Mes pinigus skyrėme ne tam, kam reikia. Mes už europinius pinigus renovavome daugiabučius, bet nepasidomėjome, kas iš tos renovacijos gauna daugiausia pelno, ir pašėrėme visą bankų sistemą. Mes penėjome įmones, renovavusias namus. O po renovacijos pasidomėjus, kas taisys broką, paaiškėtų, kad tos pinigus paėmusios įmonės jau seniai dingusios ir bankrutavusios. Mes išplovėme daug europinių pinigų. Investavome į mokyklų renovaciją, kurios, žinoma, reikėjo, bet juk ne pastatai esmė. Į vaikus neįdėjome nieko. Ir tik visai neseniai pradėta investuoti į jauną verslą. Mes visko turėjome. Ir pinigų, ir daug protingų žmonių. Bet tie protingi žmonės niekada neprieis prie valdžios, nes valdžioje - partijos, o jose, kaip žinome, rūpinasi vieni kitais ir pjaunasi.

- Nejaugi mūsų gyvenime nieko nėra šviesesnio? Juk štai Vasario 16-osios Aktą atradome...

- Šviesiau, kai matau Lietuvoje žmonių, kurie nori kažką dirbti, eiti pirmyn. Tokie žmonės gali išauginti tokią kartą, kuri žinos, kaip tvarkytis. Bet kartu puikiai suprantu, kad kokius 25 metus rimtų pokyčių neturėsime. Vienas geriausių darbų, kuriuos galiu nuveikti Lietuvos labui, - užauginti vaikus, kurie mąstys kitaip ir galės keisti Lietuvos ateitį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (14)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LENKTYNĖS: Prancūzijoje vykstančio pasaulio biatlono taurės trečiojo etapo vyrų 10 km sprinto lenktynėse penktadienį Lietuvos atstovas Vytautas Strolia užėmė 49-ąją vietą ir pelnė teisę startuoti persekiojimo lenktynėse.
  • EISMO SĄLYGOS: penktadienio pavakarę Klaipėdos apskrityje silpnai lyja, kitur kritulių nėra; oro temperatūra nuo 0 iki 3 laipsnių šilumos.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar reikėjo nušalinti A.Verygą?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -1  +2 C

   +2  +1 C

 

   -1  0 C

    +1  +4 C

   0  +3 C

 

   -1  +2 C

    6-11 m/s

    1-2 m/s

 

      2-3 m/s

 

USD - 1.1845 PLN - 4.2220
RUB - 69.6190 CHF - 1.1686
GBP - 0.8816 NOK - 9.7783
reklama
Prenumerat 2018