Pavasarį prasidėjusi gyvenimo mėtytų žmonių ir gyvūnų bendrystė užaugo į šiltą draugystę ir didelį tikėjimą, kad vieną dieną jie visi turės nuosavus namus.
„Yra žmonių, kurie padeda mums, atneša be namų ir be turto likusiems maisto. Ir jie atsilygindami nori kažkam padėti. Į Kauno gyvūnų globos namus padėti sutvarkyti aplinką važiavo vidutinio amžiaus vyrai. Ten jų rankų reikėjo sunkiuose darbuose. Ką perkėlė, ką sukalė, patvarkė. Darbavosi gerą pusdienį. Niekas tiems vyrams nemokėjo. Važiavo jie savanoriškai. Mes juos tik nuvežėme ir parvežėme. Vienas prisipažino, nusižiūrėjęs šuniuką. Jei tik turėtų anūką, šuniuką tuoj paimtų. Planuojame su vyrais, kurie galės ir norės, važiuoti šuniukus pavedžioti“, - sakė Kauno miesto socialinių paslaugų centro Nakvynės paslaugų skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė.
Neringa neslėpė, į tai, kad nakvynės namų gyventojai savanoriautų, iš pradžių pati atsargiai žiūrėjusi. „Bijojau, kad kas nors nepasakytų, jog tai yra šios grupės žmonių žeminimas. Ar kad jie patys siūlymo pasidarbuoti dėl gyvūnų nepriimtų klaidingai. Prieš talką siūliau apsivilkti pačius prasčiausius drabužius, kokius tik turi, juk gali tekti išsipurvinti. Išgirdusi atsakymą, kad nieko tokio, jei išsipurvins - išsiskalbsią, supratau, kad jie tikrai suprato teisingai, tikrai norėjo padėti. Rengiantis į talką gyvūnų globos namuose mums nereikėjo vyrų raginti, prašyti ar nurodyti: tu, tu ar tu. Užteko tik priminti, kad reikalinga pagalba beglobiams gyvūnams, ir savanoriai patys siūlėsi“, - džiaugėsi N.Gudėnaitė.
Neringos manymu, niekas neturi teisės nakvynės namų gyventojų teisti, smerkti, kad jie atsidūrė tokioje situacijoje. „Jie yra žmonės, tokie kaip mes, tik dar jautresni. Gal suklydę, nes neteko namų. Dalis jų nuosavų namų gal niekada neturėjo. Mes to nežinome arba žinome tik mažą dalelę jų gyvenimo istorijos, todėl neturime teisės jų nė vieno teisti, menkinti. Čia dabar yra vieninteliai namai. Pas mus jie gauna laikino apgyvendinimo ir laikino apnakvindinimo paslaugą. Jų yra įvairių, visokių likimų. Pas mus jie ateina nakčiai, o dieną leidžia kas kur. Kas eina į „Carito“ dienos centrą, kas kur nors uždarbiauja. Mes jiems siūlome eiti į bibliotekas, ieškotis nuolatinio darbo. Esame jiems tik socialiniai darbuotojai, orientuojantys siekti tikslo. Negalime jų versti daryti tegul ir gerus darbus per prievartą. Labai džiugu, kad vyrai pasisiūlo, kitas kitam pasako. Tuos žmones, kurie yra benamiai, mažai kas mato, mažai kas juos užjaučia, nori jiems padėti“, - teigia nakvynės namų vadovė N.Gudėnaitė.
Jos manymu, neretai glumina visuomenės požiūris. Daug kas numoja ranka: patys tokį gyvenimo būdą pasirinko, todėl neverta jų gailėtis. „Ir mano buvo tokia nuomonė anksčiau, kol su jais artimiau nesusipažinau. Aš čia dirbu mažiau kaip metus, bet jau spėjau suprasti, kad jie į tokį gyvenimo tarpsnį, kokiame gyvena, pakliuvę iš įvairių situacijų. Gal dalis jų namų neteko dėl alkoholio, bet tikrai ne visi. Vyrai sako nedrįstantys viešumoje prasitarti, kad gyvena nakvynės namuose. Jei tik pasisako, žiūrėk, ir sulaukia priešiškumo. Geri jų darbai yra parodymas visuomenei, kad jie yra lygiai tokie pat kaip kiti. Mes tik per mažai apie juos kalbame ir jiems padedame. Daugelis gali gyvenime suklysti. Gal tuo metu, kai reikėjo, nebuvo žmonių, kurie norėjo ištiesti jiems pagalbos ranką“, - svarstė Neringa.
Ar kas parodo gerą širdį, išsiveža padirbėti, sumoka atlyginimą, teiraujuosi stogo neturinčių žmonių gyvenimą perpratusią socialinę darbuotoją. Jos manymu, tiems žmonėms neužtenka numesti kaulą. „Aš esu už tai, kad žmogus turėtų nuolatinį legalų darbą. Esu prieš, kad kas nors juos išnaudotų, siekdamas naudos sau. Aišku, jiems reikia gyventi čia ir dabar, bet mes visada juos skatiname ieškotis ne trumpalaikių darbelių, o žiūrėti į priekį. Juk ateis senatvė, ateis laikas gauti pensiją. Apie tai galvoti reikia ne tada, kai pasensi, o dabar, kai dar esi stiprus. Laikinieji nakvynės namai - ne įkalinimo įstaiga. Jie gali laisvai išeiti, vaikščioti kur nori, bet mūsų pareiga jiems priminti, kaip viskas yra laikina. Žmonės turėtų būti atsakingesni, jautresni jiems. Mes norime juos kuo labiau įtraukti į savo bendruomenės gyvenimą. Patys jie tvarko aplinką, valo laiptines, kambarius. Dauguma jų registruoti darbo biržoje, laukia darbo. Juos priėmęs darbdavys turi būti labai socialiai atsakingas. Ne vienas mūsų gyventojų daug metų yra praleidęs gatvėje, jiems trūksta socialinių įgūdžių. Jie labai retai šypsosi, lengvai paveikiami, pažeidžiami. Padėti jiems atsitiesti daug nereikia - tik noro, kantrybės, nusiteikimo, kad jie nėra robotai, kuriuos per vieną dieną gali perprogramuoti pagal pageidaujamą modelį. Jie gali kilti, kilti ir staiga - labai smukti. Gali kelis kartus kilti ir vėl kristi. Kalnas, į kurį jie kopia, yra labai duobėtas, slidus. Kad jiems trūksta žmonių šilumos, geriausias įrodymas - jų bendrystė su atstumtais šuneliais“, - įsitikinusi N.Gudėnaitė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“