respublika.lt

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas D.Arlauskas: Kokia čia laisvė, kai visi visko bijo?nuotraukos (43)

2017 gruodžio mėn. 17 d. 08:00:04
Jūratė KIELĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Turėti savo nuomonę, kuri nesutampa su oficialiąja, - pavojinga. Neįtiksi valdiškiems prievaizdams - būsi sužlugdytas. Saugiausia yra neišsišokti, tylėti, plaukti pasroviui. Tai ne apie sovietų okupacijos laikus, tai - apie Lietuvą, kurioje gyvename šiandien. Baimę patiriame kiekvienas, todėl net kalbėti apie ją nėra paprasta. Nes bijome. „Respublika“ kalbasi su Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovu Danu ARLAUSKU.

 

Neseniai jis lankėsi Minske, kolegų baltarusių surengtame forume, ir stebėjosi: gyvendami diktatoriškoje valstybėje, jie atvirai pliekia valdžią. Lietuviai, laisvos šalies piliečiai, leidžia sau nebent nuasmenintą kritiką - korektišką, mandagią, bedantę.

- Įkėlėte į feisbuką nuotrauką - pozuojate su jaunais žmonėmis, apsigaubusiais katalonų vėliavomis. Gal nevertėjo demonstruoti savo simpatijų, nesutampančių su oficialiąja pozicija?


- Nusifotografavau Briuselyje. Praeitą savaitę ten buvo pilna katalonų, atvykusių palaikyti savo lyderio Karleso Pudždemono (Carles Puigdemont), teismui sprendžiant dėl jo ekstradicijos. Ta energetika, visur plevėsuojančios vėliavos kūrė ypatingą atmosferą, kokią ir mes išgyvenome Sąjūdžio laikais. Kalbinau juos, pasakojau apie mūsų nepriklausomybės kelią. Vienu momentu toptelėjo mintis: ar čia bus gerai? Įsijungė savisaugos instinktas. Juk mūsų valstybės pozicija, išsakyta ir užsienio reikalų ministro, ir kitų aukštų pareigūnų, yra maždaug tokia: nereikia mums tų separatistų, jie griauna Europos Sąjungą ir t.t.

Suabejojau tik akimirką, bet liko keistas jausmas; kas ta baimė, kodėl ji atsiranda? Jeigu tokią nuotrauką į feisbuką įsidėtų oficialus asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, kokia būtų jo viršininkų reakcija? Turbūt jam gerai nesibaigtų. Aš nebijau.

Nuotrauka renka „laikus“, ir tai džiugina.

- Bet ar realiai yra ko bijoti?


- Žinoma. Buvo ne vienas atvejis, kai dėl komentarų feisbuke valstybinėse įstaigose vadovaujamuose postuose dirbę asmenys buvo paprašyti palikti pareigas.

- Kalbinant verslininkus mums, žurnalistams, neretai tenka išgirsti: išjunkite diktofoną, tada pasakysiu, ką galvoju. Verslininkams irgi pavojinga reikšti savo nuomonę?

- Taip, vienareikšmiškai. Baimė nuolat tvyro ore. Prisiminkite, kaip buvo puolamas „Šiaurės vilko“ savininkas (nuomone apie Lietuvos užsienio politiką aršias diskusijas visuomenėje sukėlęs verslininkas Vilius Kaikaris, - red.past.). Išsakydamas savo požiūrį į Rusiją, jis kiek persūdė - yra tam tikros ribos, kurių nereikėtų peržengti. Bet daug liūdniau atrodė ne tai, ką tas žmogus pasakė, o reakcija į tai. Daugiau aš jo nei mačiau, nei girdėjau. Turbūt pagalvojo, kad kam čia sau nervus gadinti, geriau patylėti.

- Dešimtys verslą prižiūrinčių institucijų turbūt irgi prisideda prie baimės atmosferos kūrimo?

- Tam turime itin palankias sąlygas. Gyvename mažoje valstybėje, kurioje viskas su viskuo stipriai susaistyta. Tik pradedame kurti demokratiją, esame pirmoji jos geną formuojanti karta. Tokios ir mūsų institucijos - nespėjusios įgyti laisvės geno, bet su išsiugdytu tarnavimo kitam, nuolankumo genu. Kalbu ne apie dieviškąjį nuolankumą, o apie pataikavimą, norą įtikti viršininkui.

Atrodo, kad mūsų institucijų pagrindinis tikslas - įtikti, žemai nusilenkti, visa kita - paskui. Kitos Europos Sąjungos šalys, priimdamos Briuselio direktyvas, reglamentus, perleidžia juos per sveiko proto kriterijus, pas mus jos dar pasunkinamos kvadratu. Chrestomatinis pavyzdys - skerdyklų patalpų reglamento įgyvendinimas. Pagal jį, sienos turėjo būti lygios. Verslininkai, suprantama, ėmėsi jas klijuoti plytelėmis.

O kontroliuojančios institucijos nusprendė: netinka, jūs pažeidėte reikalavimus! Mat tarp plytelių - grioveliai! Išeitų, kad reikalavimų atitikimas - požiūrio klausimas. Jeigu iš kontroliuojančios institucijos ateis žmogus, kuriam tu buvai užlipęs ant nuospaudos, jis, žinoma, sakys, kad sienos nelygios. O kitam, palankiai nusiteikusiam, jos bus lygios.

Šiandien analogiška situacija su Lukiškių aikšte. Lygi ar nelygi? Reikia gulsčiuko ar nereikia? O kas, jei būtų ne iškili kalva, o iškasta duobė? Prasideda begalinės manipuliacijos. Neturime demokratijos įgūdžių, nemokame suformuluoti ir išreikšti nuomonės - tampame įkaitais.

- Kas tam duoda toną?


- Premjeras labai taikliai pasakė - gelžbetoninė biurokratija. Iš vienos jos pusės - verslas, iš kitos - politikai. Ta gelžbetoninė biurokratija įgauna vis daugiau galių, negalime jos pramušti. Nelabai ką gali padaryti ir politikai. Jie neturi nei gebėjimų, nei žinių.

O biurokratija važinėja į Briuselį, tobulėja, vaikšto europiniais koridoriais, direktyvinių dokumentų šūsnys auga nenumaldomais tempais. Nei mes, verslas, nei politikai, ypač kai jie dažnai keičiasi, neturime galimybių juose susivokti. Biurokratija niekada neateis į pagalbą, ji sako: ne! draudžia direktyva! Kiekvienas, kas su ja susiduria, turi praeiti kryžiaus kelius.

Norint sugriauti šitą sistemą, reikia labai daug pastangų. Jei tu pradedi ją kritikuoti, atsiranda galingas savisaugos instinktas, ji pradeda gintis. Kadangi geriausia gynyba yra puolimas, tas, kas kritikuoja, bus sužlugdytas, eliminuotas, ir dirgiklio, trukdančio ramiai gyventi, nebeliks.

- Jūs pats, kaip verslininkas, esate tai patyręs?

- Aš tą kasdien matau. Bet pats pasistengiau, kad likčiau nuo jų nepriklausomas. Nesu gavęs jokios paramos - sąmoningai. Išmanau mechanizmus ir visa kita, bet žinau, kad vos įsivelsiu, man kiekvieną akimirką bus priminta: esi priklausomas. Tektų gyventi nuolatinėje baimėje.

Ne politikai verslui yra patys blogiausi ir pavojingiausi. Prieš gelžbetoninę biurokratiją mes su jais esame sąjungininkai. Ji atima laiką, resursus, slopina galimybes, suvaržo laisvę. Norėdamas kažką gauti, turi pateikti krūvas dokumentų, įrodančių tai, ko reikalauja biurokratai. Jei neturi labai stipraus stuburkaulio, nemoki kovoti, vienareikšmiškai - žlugsi. Šiandien galioja paprasta taisyklė: nori, kad sektųsi, nesipyk su biurokratija, nes ji visada už tave bus stipresnė.

Šiandien realybė yra tokia, kad verslininkai nenori savęs identifikuoti. Jie ne tik jums, žurnalistams, nenori kalbėti atvirai, bet nenori ir patys turėti reikalų su ta gelžbetonine sistema. Tiesioginį poveikį darome mes, asocijuotos verslo struktūros. Esame legitiminiai, pripažinti, galime nueiti pas ministrą, pas premjerą.

- Kaip atsitiko, kad biurokratija įgijo tokią galią? Ar situacija keičiasi?

- Gera žinia yra ta, kad tobulėjant technologijoms biurokratų vaidmuo silpnėja. Technologijos mus tiesiog išlaisvina nuo dalies biurokratijos. Bet likusioji stengiasi visais būdais neužleisti pozicijų. Tarkim, kodėl nebuvo galima sujungti „Sodros“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos? Įsivaizduojate, kiek biurokratų būtų netekę darbo? Bet jie, kad nuo to apsisaugotų, kuria programas, kurios tarpusavyje nesusišneka, ir aiškina, kad susijungimas yra neįmanomas. Geležinis argumentas šiais laikais, kai kuriame dirbtinį intelektą, kai nėra šachmatininko, kuris galėtų aplošti kompiuterį!

Kodėl kasmet iki gegužės mėnesio turiu teikti deklaraciją, jei pavėluosiu, mokėti baudas, delspinigius? Juk net arkliui aišku, kur ir ką aš gavau, be jokių deklaravimų - tiesiog atsiųskite man ir aš patvirtinsiu. Bet ne, reikia biurokratui duoti darbo, suteikti galimybę siuntinėti raštus. Kol turime šią gelžbetoninę sistemą, visi esame įkaitai. O kol esi įkaitas, bijai.

- Bet turbūt už šią baimės rūšį, kurią palaiko valstybiniai prievaizdai, baisesnė yra kita. Neišsakyti savo pažiūrų, turėti atsarginę, sutampančią su oficialiąja, pasaulėžiūrą?

- Tai jau ne intelektualioji, o fizinė ir emocinė baimė. Tave gali ignoruoti, atriboti, nesusitikinėti - sukelti emocinį diskomfortą. Nori pas kažką patekti, bet jam bus nurodyta nepriimti, nes nusišneki dėl katalonų ar panašiai. Mes visi bijome užtrenktų durų, savo galimybių suvaržymo. Tai natūralu.

Aš nesijaučiu nesaugus turėdamas savo nuomonę. Vadovaujuosi Martyno Liuterio (Martin Luther) nuostata: turėk savo nuomonę ir nebijok pasekmių. Man gali būti neramu tik dėl to, ar ji teisinga, ar nedarau klaidos. Gal aš apskritai neturiu nuomonės, gal buvau tinginys, nesurinkau reikiamos informacijos, neišanalizavau, darau emocijomis grįstus pareiškimus?

Tai viena. Antras dalykas - nebijoti pareikšti savo nuomonės. Dažnai to nedarome galvodami: kam ją piršti, gal kažkam nepatiks ir tai susiaurins dabartinę komforto zoną. Yra didelė pagunda pasiduoti manipuliacijoms, prisitaikyti prie meinstrymo, bet jei nuomonė tvirta, esi pasiruošęs ją apginti aukodamas komfortą.

- Ar tie baime grįsti vidiniai suvaržymai leidžia kalbėti apie pilietinę mūsų visuomenės brandą?

- Palietėte vieną opiausių problemų. Mūsų pilietinės galios indeksas dabar yra katastrofiškai žemas. Iš 165 pasaulio valstybių esame 125 vietoje. Šis indeksas matuojamas kiekvienais metais, Lietuvoje jis nekyla. Tai rodo, kad žmonės nenori dalyvauti kuriant visuotinį gėrį, jie mano, kad po vieną jie pasieks daugiau. Tai pavojinga, nes eidamas vienas žmogus neturi užnugario, be visuomenės palaikymo jam sunku apginti savo poziciją. Jis gali būti bet kada sužlugdytas - netekti darbo, negauti reikalingo leidimo ir pan.

Lietuvoje mes tai patiriame kasdien - negyvename tikros laisvės sąlygomis. Ją varžo visiškas priklausymas nuo biurokratijos. Taip, politinio persekiojimo pas mus nėra, bet jei tavo veikla pagrįsta politine valdžia, yra priklausoma nuo valstybės aparato, jaustis visiškai laisvas tu negalėsi. Pilietiškumui tai labai rimta kliūtis.

Mažoje valstybėje, kurioje daug interesų grupių, valstybėje su trumpu demokratijos CV, labai sudėtinga turėti savo nuomonę. Mes bandome derintis prie vieno ar kito kamertono, nes taip saugiau negu kalbėti savo balsu.

- Bandome derintis prie Daukanto aikštės?

- Tokių pamąstymų tarp verslininkų yra, bet aš manau, kad kaltų reikia ieškoti ne ten. Turinčiam savo nuomonę ir nebijančiam pasekmių žmogui visiškai nesunku ją išsakyti bet kam, ar tai būtų prezidentė, ar premjeras. Žinau tą iš patirties. Aš daug blogiau jaučiuosi, jei dėl kompetencijos trūkumo ar kitų dalykų negaliu suformuluoti nuomonės.

Užsienio politikoje net stambiam verslininkui susivokti, suformuoti poziciją vienos ar kitos valstybės atžvilgiu nėra paprasta. Kaip, pavyzdžiui, vertinti Amerikos sprendimą Izraelio sostinę perkelti į Jeruzalę? Tiems, kurie žino Izraelio istoriją, nekyla abejonių, kad Jeruzalė yra žydų sostinė. Bet vertinant pagal dabartinę situaciją, galima galvoti priešingai. O gal tiesiog reikėjo palaukti, kol ši pato situacija išsispręs savaime? Juk Izraelis technologine prasme plečiasi labai sparčiai, tik laiko klausimas, kada jis dominuos ekonomine prasme.

Aš manau, kad kiekviena tauta turi tiek laisvės, kiek sugeba išsikovoti pati. Todėl negaliu smerkti šio Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) žingsnio.

- Nebijote nepasmerkti, neįsilieti į viso pasaulio smerkiančiųjų chorą?

- Nemanau, kad tas smerkimas tiesiogiai susijęs su faktu. Labiau su pačiu Trampu, su tuo, kad laimėjo ne tas. Visi prisišliejo prie pirminės savo nuoskaudos, ir ką Trampas bedarytų, vis tiek bus blogai. Tas pats, beje, ir su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Reikia gydyti ne Putiną, o Rusijos visuomenę. Nes ji gali pagimdyti dar baisesnį variantą. Labai abejoju, ar Navalnas yra toks demokratas, kad būtų geras kandidatas į prezidentus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (43)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MIGRANTAI: Verakruso valstijoje Meksikoje pareigūnai sulaikė beveik 800 nelegalių migrantų iš Centrinės Amerikos, tarp kurių - 368 jaunesni nei aštuonerių metų amžiaus vaikai.
  • GRIAUS: pradedamas griauti nebenaudojamas vienas didžiausių Vilniuje pramoninių pastatų kompleksas, priklausantis Vilniaus pataisos namams, ir jį juosianti tvora; sostinės Drujos g. 11 bus atverta maždaug 2 ha teritorija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar ES parama ūkininkams turėtų būti apmokestinama?

balsuoti rezultatai

Ar reikalinga nedarbo diena per Jonines?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+16 +17 C

 +12 +13 C

 

 +14  +15 C

+21 +24 C

 +25 +28 C

 

 +26  +27 C

 0-4 m/s

 0-3 m/s

 

 0-2 m/s

 

USD - 1.1265 PLN - 4.2534
RUB - 72.3880 CHF - 1.1211
GBP - 0.8909 NOK - 9.7728
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis