Lietuvos pankų metraštį rašė ir KGBnuotraukos (16)

2018 rugsėjo mėn. 02 d. 10:19:11 Perskaitė 2322

Paradoksalu, bet KGB sovietmečiu taip kruopščiai fiksavo kiekvieną „ideologiškai kenksmingą“ ir sovietinei tvarkai priešišką laikysenos apraišką, kad šiandien už tai galime jiems padėkoti. Nes turime gana išsamų ir dokumentais patvirtintą liudijimą apie kai kurias Lietuvoje veikusias neformalias jaunimo grupuotes, jų pasipriešinimą sovietų valdžiai. Į vieną tokių liudijimų kviečia Lietuvos ypatingajame archyve pristatyta virtuali paroda „Jauni ir pašėlę“. Juos - sovietmečiu drįsusius užrašyti „Tegyvuoja pankai - laisvę Lietuvai!“ bei panašius šūkius, - parodos kuratorius, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas GIRDENIS pavadino priešaušrio karta.

 

- Virtualioje parodoje „Jauni ir pašėlę“ eksponuojamos sovietinės okupacijos metais veikusių neformalių jaunimo grupuočių narių nuotraukos, KGB pažymos, ataskaitų ištraukos apie antisovietine veikla įtariamų jaunuolių stebėjimą. Kodėl ėmėtės rengti tokią parodą?

- Darbe nuolat susiduriu su dokumentais, kuriuose minimos neformalios jaunimo grupuotės, matau nuotraukas, kurias sukaupė saugumo operatyviniai darbuotojai, fotografavę jaunuolius ar kratų metu konfiskavę jų daiktus, KGB ataskaitose matau pažįstamus veidus, nes esu vilnietis, tad visą laiką kirbėjo mintis papasakoti apie juos. Pamatęs, kad vienas garsiausių pankų Nėrius Pečiūra, visuomenėje žinomas Atsuktuvo pravarde, rengia prieš 30 metų vykusio festivalio „Vilnius Punk’88“ paminėjimą, nutariau, jog kartu galima būtų surengti ir sovietmečio neformaliam jaunimui skirtą parodą. Tas istorinis 1988 m. rugsėjį vykęs „Vilnius Punk’88“ festivalis buvo išskirtinis ne tik masiškumu, tai buvo pirmasis komercinis pankų muzikos festivalis. Net saugumo operatyvininkai suglumo, kai nebuvo įleisti su tarnybiniais pažymėjimais ir jiems buvo pasiūlyta nusipirkti bilietus. Nusipirko.

Į parodos „Jauni ir pašėlę“ pristatymą rugpjūčio 22 d. Lietuvos ypatingojo archyvo edukacinėje salėje, kuri įrengta buvusiame KGB pirmininko kabinete, susirinko gausus būrys anuomet hipių ir pankų judėjimuose dalyvavusių žmonių. KGB rūmuose buvo tikras anšlagas, anot Nėriaus Pečiūros, „žmonės veržėsi ten, kur kadaise pakliūti niekas nenorėjo“. Prisiminimais ir pamąstymais apie tuos laikus dalinosi istorikas Valdemaras Šimėnas, menininkas Gitenis Umbrasas. N.Pečiūra papasakojo, kad 1987 m. jie pirmieji išleido pankišką laikraštį, vadinamą fenziną „Mūsų ašigalyje“, kada tai daryti buvo gana pavojinga. Apie pankų, kurie aktyviausiai veikė Vilniuje, judėjimo Lietuvos provincijoje ypatumus pasakojo Lietuvos kariuomenės pulkininkas-leitenantas Valerijus Šerelis. Visiems smagia atrakcija tapo epizodas, kai trumpam į Lietuvą iš Anglijos sugrįžęs Lietuvos pankų judėjimo ikona tituluojamas Vikintas Darius Šimanskas, geriau žinomas pravarde Varveklis, atsisėdo toje vietoje, kur kadaise sėdėjo KGB pirmininkas. Tas pats V.D.Šimanskas, kurį sovietinis saugumas itin persekiojo. Tas pats V.D.Šimanskas-Varveklis, kuris per lemtingus 1991 m. sausio įvykius su tėvu ir nedidele grupe savanorių bei draugų budėjo Gedimino pilyje ir saugojo nepriklausomybės ir valstybingumo simbolį - Lietuvos trispalvę vėliavą. Prisimenu, kaip mes per sausio įvykius budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos. Visi rizikavome gyvybėmis, tačiau kiekvienas vylėmės išvengti žūties, jei būtų prasidėjęs šturmas. Nepalyginamai drąsesnis buvo V.D.Šimansko poelgis. Jiems, budėjusiems Gedimino pilyje, sovietinių kariškių atakos atveju nebūtų buvę jokios galimybės išlikti. Vėliavą ten jie saugojo nuo sausio 11 dienos iki vasario vidurio.

- Kas buvo tie „jauni ir pašėlę“, be jau minėtų Atsuktuvo ir Varveklio? Ir kas jų veiksmuose taip gąsdino sovietinį saugumą?

- Iki tol KGB dokumentuose nematyti žodžiai „pankai“, „pankų judėjimas“, „vadinamieji pankų mėgdžiotojai“ pirmąkart paminėti 1982 metų gruodžio mėnesio Vilniaus miesto skyriaus KGB viršininko ataskaitoje ir nuo tada iki pat Sąjūdžio laikų jie nuolat minimi. Pirmieji pankų judėjimo dalyviai, aktyviausiai reiškęsi Vilniuje, nei išvaizda, nei ideologija nebuvo panašūs į Vakarų pankus, jie labai skyrėsi ir nuo anksčiau Lietuvoje veikusių neformalių grupuočių, nes pasižymėjo itin radikaliu tautiškumu, atviru, kartais jaunatviškai naiviu antisovietiškumu. Tik apie 1986-1987 metus lietuviškieji pankai tiek išvaizda, tiek idėjomis ėmė panašėti į savo „kolegas“ Vakarų šalyse, nors radikalus antikomunizmas išliko viena esminių jų ideologijos dalių.

Saugumiečių ataskaitose skelbiama, kad Vilniaus moksleivių sąsiuviniuose pastebėti „buržuazinės Lietuvos simboliai“, nacionalistiniai eilėraščiai, ant kuprinių - tarpukario Lietuvos vėliavos spalvos, Gediminaičių stulpai ir kiti tautiniai simboliai, jaunuoliai ant pastatų sienų piešia nacionalistų, kaip vadindavo operatyvininkai, atributiką: Gediminaičių stulpus, Vytį, užrašus: „Laisvę Lietuvai“, „Su vasario 16-ąja“. 1984 m. kovą daugiabučio pašto dėžutėse rasti lapeliai „Tegyvuoja pankai - laisvę Lietuvai!“. Tokie užrašai 1983-1986 metais, kai Lietuvoje dar buvo visuotinis susitaikymas su okupacija, plito masiškai, kaip ir antirusiški lozungai. Vienas įdomiausių faktų, pritrenkiantis savo idėjiniu atsidavimu, užfiksuotas 1985 m. žiemą. Buvo labai šalta, Neris užšalusi, vasario 16-osios rytą ant Neries ledo tarp Žirmūnų ir Antakalnio atsirado dviejų metrų aukščio ir metro pločio raidės su užrašu: „Ruskiai eikit namo“. Tie žodžiai ištrypti ant sniego kojomis, kaip atliktas tyrimas parodė, ištrypti vieno žmogaus, kurio nustatyti nepavyko. Kitą kartą stadione, per futbolo rungtynes, išmėtyta krūva lapelių su „buržuaziniu“ atributu - Lietuvos vėliavos spalvomis.

Ypač išsiskyrė ir ataskaitose dažnai minima Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinė. Būtent ant šios mokyklos sienos 1984 m. balandžio mėnesį, galbūt pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pasirodė anglų kalba purškiamais dažais užrašytas šūkis „Russian go home!“. Vadinamosios „salomeikės“ moksleiviai bandė įkurti organizaciją „Laisvos Lietuvos sūnūs“, turėjusią gaminti ir platinti antisovietinius atsišaukimus. Organizacijos įkūrimui kelią užkirto KGB.

Jau minėtas Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis anuomet ant rankos išsitatuiravo Gediminaičių stulpus. Žmogui, kuris nuolat turėjo reikalų su milicija ir saugumu, taip daryti buvo tiesiog beprotiška.

Aktyviausiems antisovietinio judėjimo dalyviams buvo vedamos operatyvinio stebėjimo bylos, jaunuoliai buvo nuolat sekami, sulaikomi, gąsdinami. Kai kuriuos pavykdavo išgąsdinti. Bet, pavyzdžiui, pankas Varveklis buvo nepaveikiamas. Saugumiečių ataskaitose dominuoja formuluotė, kad bendraudamas su KGB operatyvininkais „elgėsi nenuoširdžiai“. Išvertus į žmogiškesnę kalbą, tai reiškia, kad nesuteikė saugumiečiams jokios informacijos, neišdavė bičiulių ir bendražygių. Artėjant 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitingui prie A.Mickevičiaus paminklo, kuriame buvo pasmerktas Ribentropo-Molotovo paktas, Varveklis buvo sulaikytas ir pasodintas 15 parų. Kai skyriuje jo paklausė, ar dalyvaus mitinge, jis pareiškė: „Ne tik dalyvausiu, bet jums pragarą šioj žemėj padarysiu!“. Kartu buvo pasodintas ir jo bičiulis Dainius Šeštokas, bičiulių vadintas Kabliu. Kagėbistai bijojo, kad mitinge jie gali parėkauti, pasakyti tai, ko kiti nedrįstų, tad dar iki renginio juos sulaikė.

- Esate parašęs straipsnių ciklą „Priešaušrio karta. Prisiminimai apie 1983-1987 m. Vilniaus jaunimą“. Buvote iš tos priešaušrio kartos?


- Paauglystėje buvau susižavėjęs pankų judėjimu. Stengiausi pabrėžti kitokią išvaizdą, dalyvavau ir tam paaugliškam maište.

- Labai gražiai įvardijote to meto pamoką sakydamas: „Išmokau atskirti tikrumą, nuoširdumą nuo prisitaikėliškumo ir dirbtinumo, tačiau visų svarbiausia tai, kad puikiai žinau, jog niekada nepraleisiu skiemens skiemenuodamas žodį LIETUVA. Kas šiandieninį jaunimą išmokys nepraleisti to skiemens?

- Patriotiškumas yra jausmas, prasidedantis šeimoje. Jeigu vaikas nuo mažens girdės tėvų keiksmus Tėvynės adresu - tai jokia mokykla, jokie agitatoriai, jokie „projektai“ jo neišmokys būti patriotu. Tėvų, motinų mes neaprėkiame: „Prakeikiu jus, negaliu jūsų pakęsti, nes jūs man nenupirkote mersedeso“, o kažkodėl savo Tėvynei mes tokius priekaištus pareikšti drįstame. Tikras, neformalus patriotizmas - natūralus procesas, ateinantis tyliai ir įsišaknijantis giliai. Pastaruoju metu pastebiu, kad paviršutiniškumas, formalumas, keistas, kartais net ne visai adekvatus pompastiškumas vėl pradeda užimti pozicijas. Tas valdiškas požiūris, tos priverstinės apeigos, kurios, nors ir su Trispalve dabar, kartais man asocijuojasi su anų laikų privalomais renginiais.

- Jūsų tėvas, šviesaus atminimo garsus kalbininkas profesorius Aleksas Girdenis, vadinamas didžiu žemaičiu. Ar tiesa, kad namuose visi privalėjote kalbėti tik žemaitiškai?


- Tai gandas, net nežinau, kas jį paskleidė. Tiesa yra tai, kad mes su broliu nuo pat gimimo esame dvitarmiai. Su mama kalbėdavome bendrine lietuvių kalba, su tėvu - žemaitiškai, ir su močiute, tiksliau babūne, kuri gyveno kartu ir nemokėjo bendrinės lietuvių kalbos. Daug laiko vasaromis praleisdavome kaime Mažeikių rajone, kur taip pat tik žemaitiškai kalbėdavome, todėl ta tarmė ir įsiskiepijo. Žemaitiškumas tėvui buvo savas, jis gyveno, kaip pats sakė, galvodamas žemaitiškai.

- Ką šiandien pasakytų jūsų tėvas, buvęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, dėl ujamos lietuvių kalbos, kai Filologijos fakultete nebeliko net Lietuvių kalbos instituto? Ką apie tai manote Jūs?

- Už jį kalbėti būtų sudėtinga. Bet manau, kad lietuvių kalba taip ujama, kaip ji buvo ujama brežnevinio sąstingio metais, turbūt jau niekada nebebus. Net šiurpas apima prisiminus tuometę rusifikaciją. Dabar man atrodo, kad ujama ne kalba, bet apskritai humanitarinė kultūra, kaip nenaudinga verslui. Visose srityse atsiranda kažkoks racionalumas, apskaičiuotumas, bandymas netgi kūrybiniuose procesuose išvedinėti kone matematines sėkmės formules. Tikslieji mokslai yra nuostabu, technologijos yra nuostabu, jos padeda dirbti, gaminti, veikti, uždirbti. Bet gyventi, samprotauti, analizuoti, pagaliau - būti laimingiems padeda humanitariniai dalykai, kurių nuvertinimas yra akivaizdi šio laikmečio yda.

O kalbant apie lituanistikos krizę, reikia pripažinti, jog lituanistikoje trūksta atsidavusių, drąsių, autoritetingų asmenybių. Tokių, kokių buvo mano tėvo kartoje. Jei būtų asmenybių, manau, kad triukšmo, svarstymų ir debatų dėl naikinamo instituto būtų gerokai daugiau. Galbūt ir sprendimai būtų priimti kitokie.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net