Lietuvos mokslų akademijos prezidentas V.Razumas: Mokslo elito pasiūlymų Lietuvai nereikianuotraukos (7)

2017 lapkričio mėn. 13 d. 07:45:09 Perskaitė 1224

Iškiliausius mokslininkus vienijanti Lietuvos mokslų akademija (LMA) yra ta institucija, kuri visais opiais šalies klausimais turi svarią nuomonę. Jos misija - patarti, padėti valdžiai. „Bet niekam to nereikia“, - karčiai prataria LMA prezidentas profesorius Valdemaras Razumas. Kodėl? Gal valdžios atstovams parankiau samdyti labai brangius užsienio konsultantus? Gal mokslas ir politika apskritai negali susikalbėti? Aiškinamės su profesoriumi, kodėl valdžia taip šalinasi savo patikimiausio patarėjo - mokslo elito.

 

- LMA yra pagrindinė ekspertinė institucija, patarianti Seimui ir Vyriausybei. Kada ši funkcija buvo įtvirtinta jūsų Statute?

- Akivaizdžiai ji atsirado tik šiais metais. Iki tol LMA funkcijas apibrėžiančiame Mokslo ir studijų įstatyme mūsų net nebuvo tarp tų institucijų, kurios įgyvendina mokslo politiką Lietuvoje. Dabar įstatyme pasakyta, kad ji yra ekspertas strateginiais mokslo ir studijų klausimais.

LMA Statute ekspertinė funkcija, žinoma, buvo įrašyta ir anksčiau. Kadangi Statutą tvirtina Seimas, galima teigti, kad šiai funkcijai buvo pritarta ir anksčiau.

- Valstybėje turime daug opių klausimų. Kiek LMA prisideda juos sprendžiant?


- Yra paruošta leidinių, kuriuose išdėstyta akademijos įvairiais klausimais viešai išsakyta nuomonė. Visų pirma, tai leidinys, lyg ir užsakytas Švietimo ir mokslo ministerijos, bet kaip visada atgulęs į stalčius, - „Pasiūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo“. Šiuo dokumentu po LMA stogu sutelkti ekspertai suformulavo siūlymus dėl galimo šalies strateginio tikslo iki 2030 m.

Garsiausiai nuskambėjo skalūninių dujų ir skalūninių angliavandenių studija. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai Seimas tiesiogiai kreipėsi į LMA prašydamas pareikšti savo nuomonę, visi kiti leidiniai atsirado pačios akademijos iniciatyva.

- Šiandien madinga teikti idėjas Lietuvai, jos aptarinėjamos, diskutuojamos. Kodėl jūsų minimi mokslo elito parengti pasiūlymai nesulaukė jokio atgarsio?


- Jie niekam nereikalingi, net pačiai Švietimo ir mokslo ministerijai, užsakiusiai studiją. Mes organizavome įvairius pristatymus, bet faktiškai tai valdžios institucijos turėtų sakyti: štai, turime.

- Neapmaudu?

- Žinoma, apmaudu. Bet aš turiu tokią didelę darbo su valdžios institucijomis patirtį, kad tokia situacija Lietuvoje manęs jau net nestebina.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad mes esame labai išskirtiniai. Daug kur pasaulyje taip yra. Nacionalinės mokslų akademijos nėra taip plačiai įtraukiamos į valstybės ateities planų svarstymą ar konsultavimą, net jei jos finansiniais resursais yra žymiai galingesnės negu Lietuvos. Kitokia praktika susiformavusi tik tose valstybėse, kurių mokslų akademijos savo sudėtyje turi mokslų institutus. Taip yra Lenkijoje, Čekijoje, Olandijoje.

Bet apskritai politikai pasižymi dvejopais bruožais. Viena vertus, kai kurie iš jų galvoja, kad jie patys viską išmano gerai. Antra vertus, yra ir tokių politikų, kurie mokslininkų šiek tiek prisibijo.

- Gal todėl pas premjerą sėdi privačių bankų prezidentai ar patarėjai, bet ne mokslininkai?


- Nekaltinčiau nei politikų, nei visuomenės, nei tuo labiau mokslininkų. Mokslas per amžius ir dešimtmečius yra nepaprastai pasikeitęs. Anksčiau buvo filosofija, medicina, matematika, o dabar net toje pačioje medicinoje ar chemijoje yra tiek įvairiausių mokslinių tyrimų šakų šakelių, mokslo specializacija tokia didelė, kad visuomenei būtų pakankamai sudėtinga bendrauti su mokslininkais.

Dabar jau šnekama apie tai, kad visokiais būdais reikia skatinti studijų tarpdiscipliniškumą, tik kol kas tai sunkiai skinasi kelią. Ne veltui suomiai planuoja visą savo švietimo sistemą pertvarkyti reiškinio pagrindu. T.y. mokykloje visą dėmesį skiriant reiškiniui, jo analizei, per tai suteikiant ir chemijos, ir sociologijos, ir humanitarinių mokslų žinias.

- O ar kas nors klausė mokslininkų patarimo, ką daryti su mūsų švietimo sistema?

- Yra Edukologijos katedra Vilniaus universitete, galų gale vis dar turime ir visą Edukologijos universitetą. Jie turi tokius siūlymus teikti ir juos teikia.

- Bet galutinį žodį taria politikai. Ar jų sprendimai jus tenkina?

- Negaliu pasakyti, nes vis dar nėra jokių sprendimų.

- Švietimo sistemos esmė - paruošti išsilavinusį žmogų. Mūsų švietimo strategams, panašu, to nereikia. O gal šalies ūkiui tik į naudą kepti, tarkim, statybininkus, dėl kurių trūkumo verkia stambieji statytojai? Gal platus išsilavinimas šiandien - jau atgyvena?


- Kartais, kaip girdžiu iš įvairių pasisakymų, pamirštama, kad yra įvairių rūšių išsilavinimas. Yra universitetinis, koleginis išsilavinimas, yra profesinis mokymas. Statybininkus, ko gero, turėtų ruošti profesinis mokymas, ir nereikėtų kalbėti kartu apie statybininkus ir apie universitetų tinklo optimizavimą.

Mėgstu cituoti amerikiečių edukologą Bendžaminą Blūmą (Benjamin Bloom). Jis labai paprastai paaiškina, kas yra išsilavinimas, suskirstydamas jį į keturis lygmenis. Pirmas, pats žemiausias, - atsiminti, antras - suprasti, trečias - pritaikyti ir ketvirtas - kurti. Analizuoti, vertinti, kurti gebantis žmogus yra pasiekęs aukščiausią išsilavinimo lygį. Jis gali tapti bet kuo.

Tokią siekiamybę mes turime turėti bent jau universitetiniu lygmeniu - ruošti ne siaurus specialistus, bet labai plataus profilio kūrybingus žmones. To kol kas nematyti. Mūsų mokslininkai, aukštųjų mokyklų pedagogai viešai nereiškia savo nuomonių, neišeina į gatves, neprotestuoja, neaiškina, kaip ką daryti, bet esu įsitikinęs, kad universitetiniu, koleginiu lygmeniu aukštojo mokslo misija yra suvokiama.

- Jei mokslininkai pareikštų nuomonę dėl PVM dydžio, gal lietuviškos kainos taptų kaip lenkiškos? Politikams jūsų patarimo nereikia?

- Mokslų akademija PVM klausimo neturėtų nagrinėti, tai ne jos kompetencija. Bet, deja, turiu pasakyti, kad ekonomikos mokslo Lietuvoje kaip ir nėra. Amžiną atilsį Aleksandras Vasiliauskas buvo mūsų akademijos narys ekonomistas, dabar likęs vienintelis Antanas Buračas. Pasakysiu atvirai: daugiau nerandame kandidatų, kurie tenkintų akademijos nariui keliamus reikalavimus. Situacija yra nekokia.

- Ar tai rodo, kad ir valstybės ekonomikos situacija - nekokia?

- Galima daryti tokias išvadas.

- Dėl emigracijos esate teikę pasiūlymų?

- Buvo svarstyta ir akademijoje, ir Seime. Surengta ne viena konferencija, vyko diskusijos, priimtos rezoliucijos ir t.t. Bent jau emigracijos klausimu su mumis tikrai buvo konsultuojamasi, bet rezultatas, kaip matome, turbūt nieko netenkina.

- Kokia būtų optimali valstybės valdymo sistema? Politikams rūpėjo, ką apie tai mano mokslininkai?


- Mes galime patarti mokslo klausimais - kokia aukštojo mokslo sistema turėtų veikti Lietuvoje, kaip ji turėtų būti organizuojama. Visą laiką palaikėme idėją, kuri dabar yra realizuojama Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų strateginės tarybos veikla. Joje yra daug ministrų, pirmininkauja pats premjeras.

Daugelis turbūt yra girdėję raktinius žodžius „sumani specializacija“. Jos pagrindas - valstybės finansuojami bendri tyrimai, kuriuose dalyvauja ir jais suinteresuotas verslas.

Švietimo ir mokslo ministerija paprašė, kad mes kartu su Lietuvos mokslo taryba sudarytume bendrą komisiją ir įvertintume tuos prioritetus, kurie buvo pateikti tvirtinti Vyriausybei kaip strateginės specializacijos prioritetai. Mūsų ekspertai pasakė labai kritiškai: iš dvidešimties prioritetų didesnio dėmesio verti daugių daugiausia keturi. Bet niekas mūsų nepaklausė. Nutarta daugumą tų prioritetų projektų paleisti, po poros metų atlikti kiekvieno iš jų vertinimą pagal sėkmės ar nesėkmės rodiklius ir juo remiantis reguliuoti finansinius srautus.

- Slenkantį Gedimino kalną šią vasarą tyrė Lenkijos hidrogeologijos, hidrotechnikos ir geologijos specialistai, į Vilnių atvykę mūsų Aplinkos ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos kvietimu. Lenkų išvados, beje, sutapo su tomis, kurias jau anksčiau pateikė mūsų ekspertai. Kodėl reikia kviestis svetimus vertintojus, iš kur tas nepasitikėjimas savais?

- Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė į Mokslų akademiją kreipėsi dar prieš kviečiant lenkų ekspertus. Mūsų mokslininkai išnagrinėjo šį klausimą, padarė išvadas, ataskaitą su visais siūlymais įteikė muziejui.

O kviestis ekspertus iš šalies rekomenduoja Mokslų akademijos federacija, vienijanti apie 50 narių iš visos Europos, ne tik iš ES. Mes taip pat jai priklausome. Apie 2003-iuosius buvo atlikta studija apie mokslą nedidelėse valstybėse. Ir buvo aiškiai pasakyta: nedidelėse valstybėse projektiniai ekspertiniai vertinimai turėtų būti vykdomi maksimaliai pasitelkiant užsienio ekspertus. Kodėl? Mes vienas kitą pažįstame, kartu geriame kavą. Nedidelė šalis, daug interesų - prisitaikome, nenorime pakenkti draugui ar giminaičiui ir panašiai. Užsienio ekspertas šiuo požiūriu yra žymiai laisvesnis.

- Patarėjai iš užsienio mums labai brangiai kainuoja. Turbūt garsiausiai nuskambėjo atvejis, kai Energetikos ministerija už šešis puslapius elementarios informacijos apie naujos atominės jėgainės galimybes jiems sumokėjo 1,5 mln. eurų. Ar mes galime sau tai leisti?


- Tai labai dideli pinigai, kažin, ar pagrįstai išleisti.

LMA nariai už savo ekspertinį darbą negauna jokio atlyginimo. Mes sakome, kad esame pagerbti būdami Mokslų akademijos nariai - turime jausti atsakomybę ir atlikti akademijos nario funkcijas.

- Ką galima būtų padaryti stiprinant patariamąjį balsą, kad politikams rūpėtų pasiremti mokslininkų nuomone, o ne vien savo? Nes šiandien šalyje būtent politikai yra patys didžiausi specialistai?


- Pasaulyje yra įvairių pavyzdžių. Kai kur prie parlamentų steigiamos mokslo ir technologijų agentūros, kurios visus teisės aktus, susijusius su inovacijomis, technologiniais sprendimais, privalomuoju būdu tikrina, įvertina. Tokia agentūra buvo prie Jungtinių Valstijų kongreso, ir Europos šalyse buvo tokių mėginimų.

Jie ne visada pasiteisina. Politika ir mokslas yra beveik nesusisiekiančiuose induose. Tai skirtingi pasauliai, kontaktuoti pakankamai sudėtinga.

Aš manau, kad mokslininkai neturėtų ypatingai į juos veržtis. Mokslo funkcija yra būti objektyviam. Bendraudamas su politikais ar būdamas politiku tu negali visą laiką išlikti objektyvus, ten veikia interesai, įtakos ir t.t. Atvirai pasakius, nelabai jaudinuos, kad ne taip jau dažnai mūsų politikai kreipiasi su savo pasiūlymais. Nes taip galima išvengti siekio manipuliuoti mokslininkų nuomone. Jei mokslininkai pasiduoda politiniam spaudimui, gali būti daugiau žalos negu naudos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net