Lietuvių atmintį jau užželia taiga

- Tiesa, kad daugiau nei aštuoniasdešimt penkis procentus visų tremtyje mirusių lietuvių kapų jau esate suradęs ir aplankęs?

- Tiesa, tačiau vis atrandu naujos informacijos, vis sužinau apie lig šiol nežinotas kapavietes... Be to, dar yra nemaža ir man žinomų kapų, prie kurių prieiti kol kas nepavyko. Pavyzdžiui, yra vietovė Krasnojarsko krašte, kur negaliu nusigauti dėl meškų pavojaus. Bėda ta, kad neturime teisės ten keliauti su šautuvu, o transportu daugelio vietovių pasiekti neįmanoma. Taigi einant pėsčiomis būtina būtų samdyti vietinį ginkluotą medžiotoją, o kas gi iš vietinių sutiks tokiam žygiui ryžtis?..

Beje, neretai klaidina ir informacijos šaltiniai. Štai ir dabar, prieš keletą savaičių, Komijos respublikoje, Dutovo kaime, ant Pečioros upės kranto, aptikau išlikusius lietuvių tremtinių kapus, nors istoriografiniai šaltiniai teigė, kad šios kapinaitės sunaikintos ir tikslios jų vietos neįmanoma nustatyti. Tiesiog pasisekė rasti senučiuką, kuris nusivedė mane į bulvių lauką ir parodė viduryje jo plytintį neužsodintą plotą, pasakęs, kad būtent dėl to ir nesodina šioje vietoje bulvių, nes mena, kad čia - buvusios kapinės. Pavaikštinėjęs po tą plotą išties po samanomis suradau subirusių katalikiškų kryžių liekanas. Kadangi šiais metais gavome truputėlį lėšų kapams tvarkyti, tai mėginsime šią vietą aptverti ir pastatyti ten kryžių.

- Lietuviškai kalbančiųjų Sibire šiais laikais dar yra?

- Nedaug, bet dar yra. Jei pavyksta užtikti kokį senučiuką tremtinį, tai lietuviškai su juo dar įmanoma susikalbėti. Nemaža ten gyvena lietuviško kraujo tremtinių vaikų ir anūkų, tačiau jie lietuviškai jau nebešneka - gal tik vieną kitą žodį supranta.

Antai Irkucko srityje, Taišete, tebegyvena tokia Aldona Lukšaitienė. Vyrą Petrą Lukšaitį neseniai ji palaidojo, tad ta proga nuo jos gavau laišką. Žinot, Lietuvoje mokyklą šiais laikais bebaigiąs abiturientas rašinyje padarytų daugiau gramatinių klaidų nei ta daugiau nei aštuoniasdešimt metų turinti ir veik visą gyvenimą toli nuo Tėvynės svetimkalbėje aplinkoje pragyvenusi močiutėlė. O lietuvių kalbos turtingumas, o įspūdinga leksika... Skaitydamas didžiavausi ja ir net ištariau pusbalsiu: „Nebūtų iš Raseinių, nebūtų iš Maironio krašto...“

- Girdėjau pajuokavimą, kad pagal laiką, praleistą Sibire, jums ir pačiam jau seniai turėtų priklausyti tremtinio statusas, bet ne mažiau nei solidi jūsų kelionių patirtis man rūpi motyvas, vis genantis ir genantis jus į nesvetingus amžino įšalo kraštus?

- 1989-aisiais, tuometinio organizatoriaus Arvydo Kalėdos pakviestas į pirmąją ekspediciją po lietuvių Sibiro tremties vietas (mat reikėjo žmogaus, turinčio kamerą ir gebančio filmuoti) apsisprendžiau per penkias minutes. Na, be abejo - turėjo įtakos ir noras pakeliauti, ir noras save išbandyti... Neslėpsiu - esu aistringas keliautojas, tačiau pagrindinis motyvas buvo noras nulenkti galvą prieš tuos toli nuo Tėvynės atgulusius lietuvius, tikėjusius, kad kada nors, šviesesniais laikais, jų tėvynainiai juos prisimins ir pagerbs.

Visą savo vaikystę ir jaunystę gyvenau tarp buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Mano teta, pas kurią Vilniuje gyvenau, buvo 1941-ųjų tremtinė, tad jos namuose anuomet uždraustų ir nutylimų religinių ir tautinių švenčių metu nuolatos rinkdavosi drauge tremtyje Komijoje kentėję jos bičiuliai. Klausiausi jų pasakojimų, gan nuosekliai žinojau visą lietuvių tautos tremčių geografiją... Ačiū susiklosčiusioms aplinkybėms, bet nacionalinis kontekstas man buvo įsvarbintas ir tautinės vertybės skiepijamos nuo vaikystės.

Į pirmąsias ekspedicijas veždavomės ir moksleivių. Atrankos kriterijai buvo šiek tiek kitokie, nei dabar renkant „alaus gėrėjų“ komandas į televizijos šou „Misija Sibiras“. Taigi svarbu man buvo ne tik pačiam nukelti kepurę prieš tremtyje užgesusius mūsų brolius ir seseris, bet taip pat paaiškinti jaunosioms lietuvių kartoms, ką šitoks mūsų poelgis reiškia, kodėl jis svarbus. Viena - apie vežimus į tremtį sužinoti iš istorijos vadovėlių, ir visai kas kita - savomis akimis pamatyti tas vietas, kur jie gyveno, šimtus pūvančių ir yrančių katalikų kryžių su lietuviškais užrašais...

Neįtikėtina, kaip labai, pasirodo, tokios patirtys brandina jaunimą. Menu, drauge su žurnaliste, dalyvavusia ekspedicijoje, darėme tokį eksperimentą: vis paklausinėdami apie jų asmeninį santykį su Tėvyne ir nacionaliniu kontekstu ėmėme iš jų interviu prieš kelionę, o po to dar kartą - jau grįžus iš Sibiro. Nustebtumėte patyrę, kaip smarkiai pakeitė juos ekspedicijos patirtys, - vietoj savosioms šaknims abejingų, vėjavaikiškų paauglių su mumis jau kalbėjo sąmoninga, Tautos skaudulį pajutusi patriotiško Lietuvos jaunimo karta.

- Po įvairius Lietuvos miestus, taip pat ir po mokyklas keliauja iš Sibiro parsivežtų jūsų fotografijų parodos. Jaunimo sąmonę veikia turbūt ir jos? Pasikalbate su jaunimu per parodų atidarymus?

- Žinoma. Juk apmaudu patirti, kad Lietuvos jaunimas jau neskiria tremtinių nuo lagerio kalinių, miglotai suvokia ir tremties priežastis, ir mastą, klaidingai įsivaizduoja ir gyvenimo sąlygas, laukusias mūsų bendrataučių tremtyje... Arba sako: „Mano seneliai buvo tremtyje Sibire.“ Paklausus, kurioje vietoje konkrečiai, paaiškėja, kad Intoje. Tai argi Inta yra Sibiras? Sibiras prasideda už Uralo. Be to, jeigu jau buvo Intoje, tai tie seneliai buvo ne tremtyje, o lageryje, nes Intoje buvo lageriai, o ne tremties vieta.

Liūdna ir gėda, kad lietuviai taip greitai užmiršta savąją istoriją. Juk šitaip prarandama nacionalinė tautos atmintis - taigi ir savojo identiteto pojūtis, ir skirtingas tos pačios tautos kartas jungianti medžiaga.

Jaunimui nenorėčiau dėl to priekaištauti. Tai ne jų klaida - jie daug ko nežino ne iš piktos valios, nežino todėl, kad mes, vyresnių kartų atstovai, nepasistengiame jiems šalies istorijos ir tautos patirčių perduoti. Aš juk ir pats buvau galvos dėl savų šaknų nelinkęs sau kvaršinti jaunuolis, kuriam panelės rūpėjo labiau nei savo šalies istorija. Po šiai dienai stebiuosi savimi, kodėl nuosekliau nepaklausinėjau savo tetos, jos vyro - austrų kareivio, perėjusio visus karo belaisvio vargus?.. Tada dar nerūpėjo, o dabar jau nebėra ko paklausti.

Žinoma, kalbu jaunimui ir parodų atidarymuose, ir šiaip stengiuosi kalbėtis su jais apie tautos atmintį, esu įsitikinęs, kad ir be manęs šitai daro nemaža Lietuvai ir lietuvybei neabejingų žmonių, tačiau to negana - būtina, kad atsirastų bendra valstybinė nuostata, kad valstybiniu mastu nuskambėtų, jog visa tai yra svarbu. Reikėtų, kad šia linkme metodiškai dirbtų specialiai tam sudaryta pedagogų ir kultūros darbuotojų komanda, žinanti, kaip perduoti jaunimui nacionalinės savivokos atramas patrauklia ir efektyvia forma.

Deja, valstybės galvoms šitai nerūpi - net ir prideramai solidaus kino filmo, pasakojančio lietuvių tremties istoriją, per šitiek laisvės metų sukurti neįstengiame. Atrodo, kad šiandien mūsų valstybėje svarbiausia yra šou, - kad ir koks būtų kontekstas, jį pateikti madinga taip, kad pats pateikėjas ir jo savireklamos kampanija, o ne kas nors kita atsidurtų visuomenės dėmesio centre.

Taip jau yra, kad į Sibirą šiandien važiuojama dėl televizijos reitingų, o nacionaliniai kontekstai toms ekspedicijoms tampa tik kaskart vis mažiau reikalingu fonu. Paradoksalu, bet, atsiradus tiek save publikai demonstruojančių „rūpestingų kapų prižiūrėtojų“, tremtinių kapai nyksta dar sparčiau, nei palikti užmarščiai ir likimo valiai. O juk tie svyrantys kryžiai ir taiga virstantys kapeliai - itin iškalbingas simbolis, tiksliai nusakantis ir pačios mūsų lietuvybės būklę.

- Kaip tik norėjau klausti, kodėl savąsias ekspedicijas į Sibirą rengiate kone patyliukais, kodėl atsisakėte TV projekto „Misija Sibiras“ vadovo pareigų, bet nujaučiu, kad, kalbėdamas apie savireklamą ir „alaus gėrėjų“ komandą, būtent į šiuos klausimus ir atsakėte?

- Na, taip. Ekspedicijos „Misija Sibiras“ pareigų būtent todėl ir atsisakiau, kad nenorėjau būti šoumenu. Po kelių ekspedicijų pajutau, kad manieji ir šį projekto organizuojančių žmonių kelionės motyvai radikaliai skiriasi, - pajutau, kad šiems žmonėms labiau rūpi jie patys, o ne tie kapeliai, kurių prižiūrėti neva važiuojama. Kai pamatai didžiulius tuščių alkoholio butelių maišus, tarp „misionierių“ susikaupiančius per kelias dienas, kaži kaip pasidaro gėda ir prieš vietinius gyventojus, ir prieš gulinčius kapuose.

Galutinai apsispręsti padėjo jaunųjų ekspedicijos dalyvių žodžiai: „Vadove, ko jūs nervinatės - mes juk čia atsipalaiduoti atvažiavome.“ Štai, pasirodo, kaip: atsipalaiduoti, pasireklamuoti, susikrauti politinių dividendų ateičiai...

Deja, šiandien Lietuvoje šitaip yra praktiškai su viskuo. Net jei iš pažiūros atrodo, kad žmogus daro gerą kilnų darbą, įsižiūrėjęs gerėliau pamatai, kad darbas tas daromas visai ne dėl taurių, o priešingai - menkų, egoistiškų tikslų.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"