respublika.lt

Lietuviškas kraštas svetimose rankose (3)nuotraukos (52)

2018 lapkričio mėn. 12 d. 07:42:11
Benas Volodzka, Vilniaus ir Tautos forumų narys

(Pabaiga. Pirmąją dalį skaitykite čia, antrąją - čia.)

 

Karaliaučiaus kraštas visada buvo artimas Lietuvai, tačiau į jį per amžius taikėsi didžiosios valstybės. Nepaisant to, kad ypač ilgai prūsų gyvenamos žemės buvo vokietinamos, jos išlaikė glaudų ryšį su Lietuva, šiame krašte daug nuveikė lietuviai šviesuoliai. Rusijai po Antrojo pasaulinio karo atitekęs Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, sritis paversta viena labiausiai militarizuotų zonų Europoje.

Lietuvių etninės ribos Prūsų Lietuvoje per kelis skirtingus laikotarpius keitėsi daug kartų. Melno taika 1422 m. nustatė Mažosios Lietuvos lietuvių autochtonų Prūsijoje rytinę ir šiaurinę sienas su Didžiąja Lietuva.

Etnografiškai lietuviškų žemių ribas nustatyti yra labai sunku. Teoriškai pirmasis bandė tai padaryti etnologas Ričardas Boeckhas. Jis teigė, jog lietuvių kalbos paplitimo Prūsijoje riba yra Toeppreno-Bezzenbergerio linija. Priskirtos Deimenos (nuo Kuršmarių pakrantės ties Labguva) ir Alnos (nuo Tepliuvos iki Geldapės link Dūbninkų upės).

Istorikas Algirdas Matulevičius, remdamasis šaltiniais, kompleksiniu būdu nustatė Mažosios Lietuvos XVI-XVIII a. pietinę ribą nuo Šventapilės Aistmarių pakrantėje į rytus per Bartus iki Dūbninkų. Tai pat daugelis kitų mokslininkų - Tetzneris, Ričardas Boeckhas, Vincas Vileišis, Rudolfas Valsonokas ir kt. - bandė nustatyti etnografines Lietuvos ribas, tačiau visi bandymai pavaizduoti lietuviškas žemes Prūsijoje akivaizdžiai parodė, kad Lietuvos ryšiai yra stipriai susaistyti su Karaliaučiaus sritimi. Visgi tai nėra vien sienų braižymas be elementarių duomenų, o veikiau lietuvių demografinės ir buvusių gyventojų istorinės padėties išsami analizė. Įdomu tai, kad Vokietijos 1918 m. kariniame žemėlapyje lietuviškai kalbančiųjų plotai nurodyti gerokai toliau į pietus negu Gumbinės apskrities ribos, kur lietuvių buvo daugiausiai.

Kaip Prūsų Lietuvoje reiškėsi lietuvių visuomeninė veikla, matome iš Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio, kuris prasidėjo XIX a. Lietuvybės centru tuomet buvo Tilžė. Pirmasis to pavyzdys 1879 m. spalio 10 d. vokiečių mokslininkų, mokytojų ir kunigų įkurta Lietuvių literatūros draugija, kuri siekė išsaugoti ir puoselėti mirštančios kalbos turtus. Lietuvių draugijos pasižymėjo itin stipriu pilietiškumu ir entuziazmu. Pirmieji sambūriai kreipdavosi į karalių tautinių mažumų teisių pažeidinėjimo klausimais, pasirašydavo tūkstančiai lietuvių. Prūsų Lietuvos himno ,,Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius Jurgis Zauerveinas sumanė steigti Lietuvių mokslo draugiją, kuri rūpintųsi lietuviškos literatūros ir mokslo reikalais.

1885 m. vasario 15 d. Tilžėje įkuriama pirmoji lietuvių tautinė organizacija - „Birutė“, siekusi mažinti germanizacijos poveikį lietuviškumui ir gaivinti tautinę savimonę. Daugelis draugijų (Santara, Lietuviškų knygų draugija, Tilžės lietuvių giedotojų draugija, Lietuviškosios konservatyvų draugystės komitetas, Lietuvių klubas, Lietuvaičių šviesa, Lietuvos žvaigždė, Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose, Gumbinės lietuvių draugija, Šiaurės lietuvių knygynas, Globos draugija) pasiekė savo pagrindinį tikslą - sustabdyti germanizacijos keliamą pavojų. Bet tai padaryti pavyko tik trumpam, nes tuoj pat prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris sugriovė visus planus.

Paskui, po alinančių kovų, kūrėsi Prūsų lietuvių tautinė taryba, kuri buvo įkurta 1918 m. lapkričio 16 d. Jos pirmininku buvo išrinktas Vilius Gaigalaitis, šią tarybą sudarė 53 žmonės. Tai kur kas didesnis skaičius nei Lietuvos valstybės tarybos. Taigi lietuvių visuomeninis darbas vardan valstybės vienybės Prūsijoje buvo iš esmės veržlus ir nenuilstantis.

Tilžės aktas, kuriam jau šiemet sukaks 100 metų, priimtas Prūsų Lietuvos tautinės tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Ši Mažosios Lietuvos tautinės tarybos deklaracija yra tiek pat svarbi, kiek Vasario 16-osios aktas. Joje aiškiai išreikšta, jog Prūsų Lietuva nori būti Lietuvos integralia dalimi ir pagaliau tapti nepriklausoma nuo svetimų valstybių. Tilžės aktą pasirašė 24 tarybos nariai: Jonas Vanagaitis, Viktoras Gailius, Martynas Jankus, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, Arnas Smalakys, Kristupas Paura, Mikelis Lymantas, Danielius (Dovas) Kalniškys, Frydrichas Zubaitis, Kristupas Kiupelis, Enzys Jagomastas, Jurgis Arnašius, Jurgis Lėbartas, Liudvikas Deivikas, Jonas Užpurvis, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, Emilis Bendikas, Mikelis Reidys, Valteris Didžys, Jokūbas Juška, Mikelis Klečkus, Jurgis Margys.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Informacijos Tarnyba 1991 m. ELTAI teigė, jog „Mažoji Lietuva yra lietuvių tautos ir jos gentainių žemė nuo seniausių amžių. Jokia kita tauta ar valstybė neturi pirmumo teisės į jos teritoriją... Todėl VLIK‘o baigiamųjų darbų seimas kreipiasi į didžiąsias Vakarų valstybes, prašydamas, kad iš rusų valdomos Mažosios Lietuvos būtų atitrauktos visos karinės pajėgos ir kad ta šalis būtų sujungta su Lietuva“. Taigi Klaipėdos krašto sukilimas tebuvo tik dalis Tilžės akto nuostatų įgyvendinimo, o pati Mažosios Lietuvos tautinės tarybos lapkričio 30 d. deklaracija iki šiol nėra įgyvendinta.

Lietuva turi daugiau argumentų dėl teisės į Karaliaučių nei šio krašto laikinoji valdytoja Rusija. Slaviškos Karaliaučiaus priklausomumo teorijos tėra mitų rinkinys, kuriuo kvailinama ir Rusijos visuomenė, ir Kaliningrado gyventojai. Pasak Romualdo Grigo, „istorinį prūsų pavergimo faktą galime traktuoti dvejopai: pirma, kaip stiprų impulsą įtvirtinant lietuvių valstybę ir į ją įeinančių baltų genčių lituanizaciją; antra - kaip besiformuojančios lietuvių tautos (ir valstybės) dramatiško likimo tąsą...“

Iš tikrųjų prūsų lituanizavimas yra teisėtas, nes tai yra baltiškos kaimynės teritorijos gynimas. Viešojoje erdvėje Karaliaučiaus srities pamiršimas yra visiškai inspiruojamas Kremliaus, kuris akivaizdžiai bijo prarasti militaristinę ir eksperimentinę zoną Vakarų pasaulio aplinkoje. Lietuva privalo sustabdyti šio krašto tolesnį militarizavimą ir naikinimą bei kelti klausimą dėl istorinių Lietuvos interesų Karaliaučiuje tarptautinėje arenoje. Mes turėtume ne tik užsiiminėti okupantų paminklų likvidacija, bet ir užtikrinti savo saugumą tarptautinėje arenoje. Tai yra sudėtingas, bet ne neįmanomas uždavinys. Greičiau tai net ne tik Lietuvos klausimas, bet visos Europos iššūkis.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (52)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: Pokljukoje (Slovėnija) vykstančio pasaulio biatlono taurės pirmojo etapo moterų 10 km persekiojimo lenktynes sekmadienį laimėjo be klaidų šaudžiusi suomė Kaisa Makarainen - 29 min. 16,9 sek.
  • RASTAS KŪNAS: tyrimą dėl britų turistės Grace Millane nužudymo vykdanti Naujosios Zelandijos policija aptiko jos kūną Oklando miesto pakraštyje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar statutiniams pareigūnams turi būti leista streikuoti?

balsuoti rezultatai

Ar jau pasirūpinote kalėdinėmis dovanomis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -5     +1 C

1 C

 

   -1  -2 C

 -2    2 C

  -3 C

 

   +1 C

    4-6 m/s

    4-5 m/s

 

   1-2 m/s