respublika.lt

Lietuva nebus graži, jei neliks lietuvių (5)

2018 lapkričio mėn. 04 d. 10:47:14
Dalia BYČIENĖ

Viena seniausių ir plačiausiai aprėpiančių mūsų šalį visuomeninių organizacijų - Lietuvai pagražinti draugija. Draugijos veikla aprėpia visa, kas telpa į žodį Tėvynė - jos gamta, jos istorija, jos tradicijos, jos kultūra, jos žmonės. Apie draugiją kalbėjomės su jos vadovu nuo pat atkūrimo (1995 m.), Lietuvos miškininku, visuomenės veikėju Juozu Dingeliu.

 

- Kokia Lietuvai pagražinti draugijos įsikūrimo istorija ir kokie buvo jos tikslai? - klausėme Juozo DINGELIO.

- Mūsų šviesuoliai, supratę, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai gali pavykti išsilaisvinti, kurti valstybę buvo numatę pagal Šveicarijos modelį. 1916-1917 m. tuo tikslu į konferencijas Šveicarijoje šviesuolius buvo sukvietęs Antanas Smetona. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Šveicarijos pavyzdžiu buvo įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvai pagražinti draugijai pradžią davė 1921 m. kovo pabaigoje Kaune įsikūręs šveicarų klubas. Į klubą susirinko dauguma Šveicarijos universitetuose mokslus baigusių Lietuvos šviesuolių. Tuomet jie ir patys nustebo, kodėl iki šiol tokios draugijos pas mus nėra, kai Šveicarijoje ji veikė jau 50 metų. Po mėnesio draugija Kaune buvo įkurta. Darbą pirmieji pradėjo valstybės reikalų vicepirmininkas, vėliau vadinamas miškų tėvu Povilas Matulionis bei valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas. Norėdamas sukviesti norinčius dirbti Lietuvai, Matulionis išsiuntinėjo laiškus, kuriuose kvietė iš visų šalių sugrįžti sūnus ir dukteris, lyg bites iš laukų plačiųjų nešančias medų, sunešti savo išmintį Tėvynės kūrimo labui. Susirinko nemažas būrys šviesiausių Tautos protų. Tapti draugijos vadovu jie paprašė visų mylimą kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą. Jis sutiko ir labai sėkmingai vadovavo. Pradėjo kurtis skyriai, į jų valdybas buvo kviečiami policijos, bažnyčios atstovai. Mes ir dabar tą patį darome.

- 1921-aisiais draugiją kūrė ir jos veiklą rėmė aukščiausi valdžios atstovai, o kaip yra dabar?

- Mūsų valdžiai nelabai rūpi mūsų reikalai. Ji paskendusi savo intrigose. Kad bent kas paklaustų, kuo tu gyveni, kaip jums sekasi. Dar pasišaipo: „Vis dar gražini?“ Vadinasi, nebegražinkime... Negalima taip lengvai pamesti to, ką mūsų šviesuoliai sukūrė. Atkuriant draugiją, kai kurie aukščiausi šalies politikai abejojo net dėl draugijos pavadinimo. Siūlė pervardinti, bet užsispyriau, kad pavadinimas liktų toks, kaip mūsų šviesiausi protai buvo sumanę.

- Galima sakyti, kad ir draugijos tikslai išliko tie patys?

- Dirbame tą patį Tautos vienijimo darbą, kaip ir draugiją įkūrę šviesuoliai. Mūsų veiklos kryptys yra aplinkos ir žmogaus dvasios grožis. Dvasia - tai dorovė, kultūra, tautinė savimonė, patriotizmas. Aplinka - kraštovaizdžio kūrimas, kultūros bei gamtos paveldas, piliakalniai, jų apsauga. Tuo pačiu ir sodybų, miestelių, mokyklų, darželių gražinimo konkursai. Tuos konkursus visą laiką organizavome. O jų nugalėtojai - nuostabūs žmonės. Jie buvo pasirengę pasidalinti kiekvienu savo augaliuku su kitais, kad tik šie gražintų Lietuvą. Jų dėka mūsų gimtinė ir pradėjo gražėti. Žinoma, šis tas pakito, bet esmė kurti ir gražinti liko. Liko entuziazmas. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai miškai buvo nuniokoti, koks buvo entuziazmas juos atsodinti! Ypač apie Kauną į apželdinimo talkas žmones kviesdavo su orkestrais. Kildavo jie į piliakalnius, iš toliausiai atvažiuodavo atkurti suniokotus želdinius. Valstybingumą atkūrus, kiek giraičių, ąžuolynų pasodinta. Vis tai entuziastų nuopelnas.

- Pirmaisiais metais draugija žmones kvietė atstatyti tai, kas buvo sunaikinta per karus. Kaip profesionalaus miškininko norėčiau klausti, ar neteks žmonėms jungtis į talkas šiais laikais, kad atsodintų iškirstas miškų plynes?

- Dabar žmonėms nereikės eiti į talkas (šypsosi). Valstybė savo kirtimus pati privalo atkurti. Privatininkai taip pat. Privatizavus miškus, labai sudėtinga tapo su pasipinigauti norinčiais privatininkais. Ypač jei miškai atiteko vaikams, anūkams. Labai dvasingų, kurie norėtų mišką išsaugoti ateities kartoms, mažai buvo. Bet tikrai ne visi. Nedrįsčiau sakyti, kad valstybiniai miškai labai niokojami. Kontrolė yra griežta. Miškotvarkos projektas surašytas dešimčiai metų ir jį reikia griežtai vykdyti. Gal ir buvo kokių vagysčių, nusižengimų, bet jie ne masiški. Mes, miškininkai, esame įtikinti, kad miško derlių reikia nuimti laiku, o ne supūdyti medieną. Suėjo eglei 70-80 metų, o pušiai - 90 metų ir jas turi iškirsti. O ne visi žmonės tai supranta, pyksta, kad tokį gražų medį kerta.

- Mums vis dar reikia rengti akcijas „Darom“, per kurias iš parkų, pamiškių išvežame šimtus tonų šiukšlių. Vieni valo, kiti šiukšlina. Kaip sutramdyti pastaruosius?


- Po 50 metų okupacijos mes labai sunkiai sąmonėjame. Buvome įpratę, kad viskas valdiška, viską galima laužyti, pasisavinti nemačiomis. Pastatydavome gražiausius miško baldus, įrengdavome gražias poilsiavietes. Ateini, viskas išlaužyta, nusiaubta arba pavogta, jei lenta ąžuolinė. Po keletą kartų tekdavo atstatinėti. Bet paskui niokojimas liovėsi. Šiukšlintojai - tai gyva bėda. Nuo pat draugijos atkūrimo su mumis buvo dabartinis kariuomenės vadas generolas Jonas Žukas. Į kiekvieną talką jis atsiųsdavo būrį karių. Į karių tvarkomus parkus pakviesdavome ir kelias mokinukų klases. Kartu su kariais paaugliai išvalydavo, išblizgindavo didžiausius plotus, surinkdavo kalnus šiukšlių. Matydavau, kokie pasitempę būdavo mokinukai, dirbdami kartu su tais aukštais, stipriais vyrais. Tikiu, kad tie vaikai neterš Lietuvos ir kitiems pasakys, nes pavyzdžio jėga yra didelė. Vieni tą išmoksta šeimoje, o kitą reikia mokyti ir mokyti. Mums galėtų padėti televizija, radijas. Seniai deramės, kad mums, visuomenininkams, skirtų nors vieną švietėjišką laidą per savaitę valstybinėje televizijoje. Kai žmonės perspės teršiantį arba praneš pamatę, kad kažkas šiukšles išvertė, kaip dabar praneša, jog mama vaikui per užpakalį sušėrė, tada ir tvarkos daugiau bus. Visa visuomenė turime būti nepakantūs teršėjams. Kiti, gal patys taip darantys, sako skundikais nebūsią. Turėtume įteisinti pranešimą ne kaip skundimą, o kaip pilietinę pareigą.

- Juozas Tumas-Vaižgantas sakydavo: ieškokime „deimančiukų“. Ir jų rasdavo. Kur tas „deimančiukų kasyklas rasti šiandien?

- Kad „deimančiukų“ kasyklos pagausėtų, reikia užsiimti jaunimo ugdymu. Neatidėliojant. Ne pirmą kartą sakau - jaunimo tautinės savimonės ir patriotiniu ugdymu mokykloje niekas neužsiima. Iš kur patriotizmas atsiras, jeigu mokytojai, gaudami minimalią algą, tapo skurdžiais. Jie net nesuinteresuoti tą daryti. Mes važinėjame po mokyklas, ypač regionų. Atvažiavę į istorines pamokas draugijos valdybos nariai, žinomi žmonės, profesoriai taip sugeba prikaustyti paauglių dėmesį, kad 200-300 mokinių klauso susidomėję. Net mokytojai stebisi - stebuklas, vaikai nepabėgo. Surandame kalbą iš širdies į širdį. Tam reikia pasišventimo. Gerai būtų, kad nors už kelionę sumokėtų. Dabar mes iš savo pensijų važinėjame. Problema išsispręstų, jei patriotinis ugdymas atsirastų mokyklų programose. Kiek puikių vyresnio amžiaus, didelę profesinę patirtį specialistų turime, kaip jie moka jaunimą užburti! Jaunesni gal sugebėtų kokį projektėlį parašyti, bet pas mus baisus biurokratizmas. Norėdamas savo veiklai laimėti tūkstantį ar du tūkstančius eurų, turi kauges lapų prirašyti. Jaunimas tuo neužsiims. Užuot dirbęs, jis nusispjauna ir išvažiuoja. Labai daug gabių žmonių išvažiavo.

- Ką Jūs pavadintumėte didžiausiu Lietuvos šimtmečio nuostoliu ir kodėl?

- Didžiausias Lietuvos nuostolis per šį šimtmetį buvo šviesiausių protų ir tikrų patriotų praradimas dėl okupacijų. Jie buvo priversti bėgti iš Tėvynės. Prireikė laiko, kol naujos asmenybės iškilo. Dabar vėl tas pats vyksta. Nuostolis didžiausias. Vyriausybė ir mes visi kalti, kad laiku nesugalvojome, kaip jaunimą ugdyti ir sudaryti jiems sąlygas čia, kad jie neišvažiuotų, arba bent išvažiavę sugrįžtų. Tačiau sunku žmones sugrąžinti į tuščią vietą. Kiek mes, visuomenininkai, rengėme konferencijų dėl emigracijos stabdymo, dėl demografinių problemų, kol galiausiai Seimą privertėme tas problemas svarstyti atvirame posėdyje. Bet nieko neišėjo. Partijos tarpusavy susipeša ir viskas baigiasi. Kiekviena žiūri, kaip savo partijai uždirbti kuo daugiau balų. O jei tie balai ne jai, tai ne jos reikalas. Joms nerūpi Lietuva, joms rūpi tik savo interesai. Ir tai - tragedija. Tas procesas vyksta toliau. Buvo 100-200 tūkstančių išvažiavusių, dabar jau milijono nebeturime. Per beveik 30 metų atkurtos Lietuvos suvešėjo pragmatizmas, o dvasia smuko. Kaip mūsų draugijos garbės narys, profesorius Romualdas Grigas sako, 90 procentų ir daugiau žmonių vien tik apie pinigus begalvoja.

- Ar bent kas žino, ką daryti?


- Žino. Daugybę pasiūlymų esame surašę. Reiktų nors nuo kelių pagrindinių pradėti ir spręsti palaipsniui. Reikia plano nors dešimčiai metų. Pirmiausia būtina įsteigti agentūrą sugrįžtantiems priimti. Jeigu žmogus žinos, kad sugrįš ir gaus darbą, tegul su perpus mažesniu atlyginimu, jis svarstys. Turi būti lengvatinių kreditų garantija. Yra daug žmonių, kurie ten vien Tėvynės ilgesiu gyvena. Galėtume neišradinėti dviračio, o imti pavyzdį iš tą patyrusių, bet kadaise išeitį radusių valstybių - Airijos, Danijos.

- Buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sykį sakė: „Kai Dievas Tautai padovanoja laisvę, ji dar netampa laisva, nes žmonės dar gyvi vergystės dvasia, jie dar turi išmokti būti laisvi ir atsakingi“. Mes to egzamino dar neišlaikėme, nes akivaizdu, kad nieko nedarome, jei Lietuvoje tokie dalykai vyksta...

- Vergystės dvasia, baimė mumyse be galo įsišaknijusi. Net pensininkas bijo kalbėti sakydamas, kad jam pensiją atims. Ką kalbėti apie tą, kuris darbą turi. Aš vis kartoju Senekos citatą: „Mes bijome ne dėl to, kad mums sunku, bet mums sunku dėl to, kad bijome“. Žmonės turi įveikti baimę. Tada, kai žmogus bus laisvas, jis turi suprasti, kad antra sąlyga yra atsakomybė. Kaip ta atsakomybe pasidalinti? Paprastai, reikia nubausti bent vieną, kuris riboja žmogaus laisvę. Nelaisvas žmogus niekada nebus kuriantis žmogus.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų krepšinio klubų Eurolygos aštuntojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) komanda namuose 90:77 (16:14, 22:17, 24:22, 28:24) įveikė Tel Avivo „Maccabi Fox“ (Izraelis) ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGROBTI: Kamerūne, vieno iš anglakalbių šalies rajonų mieste Kumboje, pagrobti mažiausiai 15 moksleivių ir mokytojas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar esate patenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar reikia referendumo dėl lito grąžinimo?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +1 C

    -4   -2 C

 

   -3   -1 C

 +1  +3 C

    0  +2 C

 

   -1   +2 C

 3-8 m/s

 2-3 m/s

 

   2-3 m/s

 

USD - 1.1427 PLN - 4.3293
RUB - 75.2885 CHF - 1.1391
GBP - 0.8908 NOK - 9.6493