Lietuva kaip dama aukštuomenės pokylyje

Filme „Rizikinga erzinti diedukus 2“ minima Maskva, galbūt todėl gerdami degtinę aktoriai sako „Į sveikatą“ rusiškai, tačiau Džonas Malkovičius (John Malkovich) ištaria lietuvišką žodį: „Būkim!“ Tad kokie mes esame ir kokie atrodome svetimtaučiams, kokie norime būti? Kokį įvaizdį yra susikūrusi Lietuva? Apie tai „TV publika“ kalbėjosi su filosofu, humanitarinių mokslų daktaru Krescencijumi Stoškumi.

Išvykimo perspektyvos, galimybė laisvai keliauti, svetimtaučių požiūris į mus - visa tai susiję su savos tapatybės paieškomis. „Mes, lietuviai, per savo Nepriklausomybės metus elgiamės kaip poniutės, damos, kurios išeina ir dairosi galvodamos, ar jas mato, nuėjusios į svečius bando pasirodyti, bet pasijaučia, kad niekas jų nemato ir nelabai kam jos įdomios“, - sako K.Stoškus.

K.Stoškus mano, kad mums nereikėtų labai daug rūpintis tuo, kaip atrodome. Tik damos, kurios pirmą kartą patenka į tokią aplinką, kur egzistuoja labai griežti išorės kriterijai, stengiasi pasirodyti. Žmogui, kuris ateina į pokylį, nesvarbu, kas tu esi, kokios tavo mintys, biografija, patirtys. Svarbūs yra išoriniai ženklai, kaip tu gebi reaguoti į situaciją. Lietuviai tarsi moteriškės dairosi ir galvoja: „Kaip mano šukuoseną priima, koks mano pasidažymas, o gal kiti geresnį tušą naudoja?”

Kas yra lietuvis? K.Stoškaus teigimu, tauta yra tai, kuo ji gyvena ir kokius sprendimus daro:  „Mes esame ne tai, ką pasakome ar kokį įvaizdį sukuriame, ant plakatėlio užrašydami „Drąsi tauta“. Nieko kvailesnio nėra, kaip reklamuoti tai, ko neturi, o tik įsivaizduoji galįs turėti. Kai piešia plakatą ir mano, kad tas plakatas pakeis žmones, realių žmonių veiksmus, čia jau elgiamasi taip, kaip minėtoji poniutė“.

Valstybei dirbtinai savo įvaizdžio formuoti nereikia. Jeigu tauta yra save gerbianti, turinti orumo, tai jos reputacija susiformuoja tiesiog savaime pagal tai, kokius politinius sprendimus daro, kokia yra tos šalies politika, istorija. Senos vertybės yra turtas, kultūros stabilumo ženklas. Su tuo stabilumu Kinija išeina į pasaulinę areną. „Kinai atvėrė duris ir visada lengvai, santūriai priėmė Vakarų kultūrą, bet vis dėlto labai atsargiai, pusiausvyriškai subalansavo. Šitokio pajėgumo ir charakterio mes neturime ir mūsų padėtis pasaulyje yra kitokia“, - sako filosofas.

Įsigali kontrkultūra

Masinė kultūra kelia neaukštus standartus sau, ji prieinama kiekvienam, tačiau didžiausia problema yra ne masinė kultūra, bet tai, kad įsigalėjo masinės kultūros standartai. K.Stoškus sako, kad profesionalumo standartai gerokai aukštesni buvo Nepriklausomybės pradžioje, o dabar profesionalumas yra beveik likviduotas. Dabartiniai kriterijai paklūsta kontrkultūros reiškiniams.

Filosofas pasakoja, kad kontrkultūros reiškiniai yra tokie, kuriuose dominuoja chuliganizmas, ir jo niekas net neslepia. Tokie renginiai, kuriuose eksponuojama tuščia degtukų dėžutė, leidžiami gamtiniai garsai, kuriamos instaliacijos iš fekalijų, prilygsta vestuviniams pokštams, kai vestuvininkams sumigus išardomas vežimas ir sumontuojamas ant namo stogo, karvė pririšama tvenkinio viduryje ar sumaišomi svečių batai. Šiuolaikinis menas yra žaidimai, kultūros imitacija. „Aš tai pavadinčiau kontrkultūriniu chuliganizmu. Atskirti, kas yra tikras ir vertas vadintis menininku, nebeįmanoma, nes ribos buvo nutrintos. Žmonės vedžiojami už nosies, kriterijų nėra. Iš meno liko tik mados“, - sako K.Stoškus.

Šis procesas prasidėjo su futurizmu. Pačioje pradžioje buvo stengiamasi išlaisvinti meną nuo klasikinių standartų, nuo tų pačių stilistinių tradicijų kartojimo, ir tai buvo daroma profesionaliai.

K.Stoškus svarsto: „Dabar, jeigu dailininkui reikia nupiešti portretą, jis sutrinka, nes nemoka piešti. Netgi baigę aukštąją mokyklą dailininkai nemoka elementarių taisyklių. Vadinasi, taip jau toli nuėjome, o juk galėjo išlikti pagarba tradicijai“.

Manipuliacijos dėmesiu

Viskas vienodėja ir televizijoje. Tie patys žmonės pereina dirbti iš vienų kanalų į kitus. Filosofas stebisi, kad žmonės jau neturi orumo, tačiau tai paaiškina manipuliacijos atlygiu: kas daugiau užmoka, tas lieka laimėtojas. „Iš pradžių ir kai nusikeikdavo eteryje, tai dar drovėdavosi, o dabar jau laisvai keikiasi, tą išnaudoja, leistis žemiau jau nelabai yra kur. Televizijoje daugiausia dirba jauni žmonės, nebėra vyresnės kartos žmonių. Aš pastebiu, kad kitose televizijose dirba įvairaus amžiaus žmonės, o pas mus visi nuo 25 iki 35 metų“, - sako K.Stoškus.

Televizija yra masinės kultūros dalis. Čia susivienodina mūsų kultūra ir kitos kultūros. K.Stoškus sako, kad lietuviškos produkcijos jau beveik nėra, tik lietuvių kalba belikusi ir dainuoti jau gėdijamasi lietuviškai, daugiausia dainuojama anglų kalba. Geri dainininkai televiziniuose projektuose paverčiami marionetėmis, nusileidžia iki žemesnio lygio, vaidina tai, kuo nėra.

„Vis pasižiūriu dainų projektus. Dainininkai stengiasi. Bet tie ekspertai vadinamieji... Kartais pamatęs aš išjungiu, neišlaikau kaip ir reklamos. Kaip jie vaizduoja, kad jie juokauja? Visi apskritai neturi jokio humoro jausmo. Jie tik eksponuoja save. Gėda žiūrėti. Kaip jie turi šitaip degraduoti, kad taip save sumenkintų - iki tokių karikatūrų? Bet, matyt, taip jų prašoma - kad jie maskatuotų rankomis, gestikuliuotų, nebijotų nusikeikti, pirštu grūmotų, tujintų visus, viską paverstų elementariu instrumentu“, - stebisi K.Stoškus.

Masinė kultūra yra grėsmingas dalykas. Ji suvienodina standartus, pataikauja publikai, daro spaudimą, o vėliau taip įsirėžia į suvokimą, kad jeigu žmogus nemato tokios pačios programos arba nukrypstama aukštesnės produkcijos link, žiūrovas pyksta, nes yra atpratintas nuo žanrinės įvairovės. „Jeigu tas pats dirigentas gali ir motociklams diriguoti, ir orkestrui, tai čia jau yra išdavystė, aukštų standartų pažeidimas, tų standartų, per kuriuos profesionalumas yra išsaugojamas“, - sako K.Stoškus.

Filosofas apibendrina, kad daug geriau jaustumėmės, jei nebūtų kultūros krizės pačioje civilizacijoje, šiuo metu mes gyvename dvigubos krizės sąlygomis: „Vieni dalykai - iš mūsų nesugebėjimo, o kiti dalykai ateina iš Europos. Atėjo laisvė, demokratija, naujos taisyklės, bet kartu atėjo ir dėl to pasireiškia civilizacijos puvimo reiškiniai. Gaila, kad mes prisisiurbėme prie tų lengviausių, greičiausiai perimamų įpročių ir aklai jais sekame“.