Auksinių rankų meistras Ukrainos pilietis Liudvihas Jevtuchovas, jau daugiau nei 20 metų gyvenantis Lietuvoje ir čia prisidėjęs prie daugybės paminklų statybos, bando mūsų šalyje surasti teisybę. Jis kreipėsi į daugybę šalies institucijų, bandydamas įrodyti, kad jam priklauso daug didesnė pensija nei minimali, nes „Sodra“ daugybės jo įmokų nėra pripažinusi arba negavo jų iš darbdavių. Net už valstybės užsakytą Laisvės gynėjų memorialą sostinės Antakalnio kapinėse meistras sakė negavęs nė cento. L.Jevtuchovas įsitikinęs, kad Lietuva, taip taupydama, tyčiojasi iš savo Laisvės gynėjų, kurių atminimui jis pastatė kryžius.
Pasirinko Lietuvą
L.Jevtuchovas gimė, augo ir dirbo savo gimtojoje Ukrainoje, tačiau po 1986-aisiais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos persikėlė gyventi į Lietuvą, baimindamasis dėl tuo metu dar mažametės dukrelės sveikatos ir gyvybės: atominiai debesys pasiekė ir Kijevą, kur tuomet šeima gyveno. Šalį nesunku buvo pasirinkti, nes vyras buvo vedęs lietuvę.
Inžinieriaus išsilavinimą turintis užsienietis pareigų pagal specialybę neieškojo, mūsų šalyje griebėsi granito poliravimo darbų, kurie jam puikiai sekėsi, ir netrukus gavo visos Lietuvos pripažinimą. Vyras gamino antkapius, įrenginėjo interjerą viešbučiams ir kitoms įstaigoms.
Algos negavo ir dar primokėjo
Labiausiai meistras išgarsėjo, kai 1995-aisiais į jį kreipėsi muitininkai, prašydami pagaminti paminklus Medininkuose nužudytiems pareigūnams. Netrukus jis analogišką prašymą gavo ir iš Sausio 13-osios aukų tėvų. Vyriausybė prisijungė prie prašymų ir užsakė memorialinį ansamblį visiems žuvusiems už Lietuvos laisvę.
„Manęs prašė, kad dirbčiau vienas - tam, kad visi 17 antkapių būtų vienodi. Tiesa, vienas iš jų buvo kiek kitoks: visi su juodais kryžiais, o Loretos Asanavičiūtės tėvai paprašė, kad kryžius būtų baltas, nes ji, kaip totorė, buvo kito tikėjimo. Devynis mėnesius dirbau ištisomis dienomis, dažnai ir naktimis, nes reikėjo nušlifuoti 300 akmenų. Darbas buvo itin sudėtingas, mat architektas sugalvojo labai sudėtingą konstrukciją ir reikėjo, kad akmenys gerai priglustų vienas prie kito. Už vergišką 9 mėnesių darbą man sumokėjo 6456 litus, nors vien įrankiams išleidau 8550 litų - šlifavimo mašinai, deimantiniams pjovimo diskams ir t.t. Tad realiai už darbą negavau nieko ir dar turėjau primokėti“, - nuoskaudą lieja L.Jevtuchovas.
Sutaupė didvyrių sąskaita
Toks absurdas atsitiko dėl to, kad valstybės užsakymą vykdžiusi privati įmonė jį įdarbino konsultantu, nes Migracijos departamentas esą užsienietį leido priimti tik į tokias pareigas.
„Tik neaišku, ką turėjau konsultuoti, nes dirbau tai vienas“, - liūdnai šyptelėjo ponas Liudvihas.
Anot jo, skaudžiausia ne kad buvo pasityčiota iš jo, o todėl, kad valstybės politikai džiūgavo: memorialą Laisvės gynėjams pavyko pastatyti už 10-13 kartų mažesnę kainą, nei jis buvo vertas ir nei buvo numatyta sąmatoje. Ir būtent sutaupyta L.Jevtuchovo darbo bei laisvės gynėjų įamžinimo sąskaita.
Apgaudinėjo nuolat
Jis pasakojo, kad Lietuvoje jį apgavo ne tik vykdant valstybės užsakymus. Už pamatų dailinimą Prancūzų kultūros centre jis guodėsi tegavęs 3,2 tūkst. litų, tačiau nė litas „Sodrai“ nebuvo pervestas, „Sodrai“ nieko privati bendrovė nepervedė ir už 240 laiptų Lietuvos nacionaliniame muziejuje pagaminimą, už „Rotundo“ viešbučio grindjuosčių šlifavimą jis pinigus gavo, tačiau ir vėl „Sodrai“ nebuvo pervesta nė lito, už grindų klojimą „Litexpo“ rūmuose L.Jevtuchovas sakė gavęs 8 tūkst. litų, o „Sodra“ - 95,16 lito ir t.t.
Kai atėjo laikas apskaičiuoti vyrui pensiją, pasirodė, kad dėl itin menkų įmokų „Sodrai“ ji tepriklauso minimali. Pavyzdžiui, už memorialą Laisvės gynėjams „Sodrai“ tepervestas 2001 litas už vergišką 9 mėnesių darbą, kuris turėjo būti įvertintas mažiausiai 70 tūkst. litų. L.Jevtuchovo įsitikinimu, jei būtų apskaičiuotos visos jo realiai gautos pajamos ir nuo jų visų darbdaviai būtų sąžiningai mokėję „Sodrai“, jo pensija dabar būtų keliais šimtais litų didesnė.
Tikėjo sąžine
Ukrainietis sakė, kad Lietuva, apskaičiuodama jo pensiją, žiūrėjo į uždarbį, gautą nuo 1984-ųjų. Ukrainoje tais laikais jis gaudavo solidžią algą - 400-500 rublių, o buvo ir mėnesių, kai pajamos siekdavo ir kone dvigubai daugiau. Viską sugadino lietuviškasis jo darbo karjeros laikotarpis.
„Tačiau ilgai niekur nesikreipiau, tikėjausi, kad valdžios atstovams pabus sąžinė. Be to, buvau stiprus ir tapęs pensininkų dirbau toliau, stačiau paminklus ir panašiai, uždirbdavau po 8-9 tūkst. litų. Kol prieš daugiau nei dvejus metus pakirto insultas. Be to, man jau 76-eri. Dabar, kadangi dirbti nebegaliu, pradėjau ieškoti teisybės. Kreipiausi ir į Prezidentūrą, tačiau tikslo nepasiekiau“, - sakė L.Jevtuchovas.
Nieko konkretaus nepažadėjo
Šią savaitę meistras kreipėsi į Finansų ministeriją, turbūt manydamas, kad ji skirsto pinigus pensijoms.
„Taip, trečiadienį L.Jevtuchovas buvo atėjęs ir atnešė papildomų dokumentų dėl gauto uždarbio, įmokų „Sodrai“. Pirmą kartą jis buvo atėjęs pirmadienį ir atnešė prašymą padėti. Nors tai ne mūsų ministerijos kompetencija, aš privalėjau dokumentus priimti. Nukreipsiu juos į ministerijos Biudžeto departamentą. Ten jam suformuluos kokį nors atsakymą“, - nieko konkretaus negalėjo prižadėti Finansų ministerijos Priimamojo darbuotoja Rita Dasevičienė.
Tiksliausias adresatas, į kurį reikėtų kreiptis dėl neteisingai apskaičiuotų pensijų, būtų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pasirodo, būtent ten L.Jevtuchovas pirmiausiai ir kreipėsi, tačiau nieko nepešė. Nepaisant to, kad bendravo su pačiu ministru Donatu Jankausku.
„Užsirašiau į priėmimą, sulaukiau eilės ir patekau pas jį. Viską papasakojau, pateikiau dokumentus. Po kelių dienų gavau ministro atsakymą, kad pensijų skaičiavimas yra ne ministerijos, o „Sodros“ kompetencija. Kreipiausi ir ten, o „Sodra“ man pasiūlė kreiptis į teismą. Bet aš neturiu pinigų bylinėjimuisi“, - atsiduso L.Jevtuchovas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
