respublika.lt
 

Laimė likti gyvamnuotraukos (1)

2019 sausio mėn. 28 d. 16:34:14
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Šiaulietis Juozas Mocius – vienas iš septynių Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų, šiemet įvertintas „Laisvės“ premija. Mirties bausmė, pakeista į 25 metus lagerio ir 5 metus be teisių, 17 metų darbo šachtoje – tik keletas skaičių iš 94-erių metų šiauliečio gyvenimo. „Gyvenau, kaip žmogus privalo gyventi. Buvo skaudžių, buvo juodų, buvo džiaugsmingų dienų. Kiekvieno žmogaus biografijoje, o tuo labiau valstybės istorijoje, yra įvairiausių spalvų. Mus palietė toks laikotarpis“, – sako J. Mocius.

×
nuotr. 10 nuotr.
„Did­vy­riš­kų nuo­pel­nų ne­pa­da­riau, bet kad nu­džiu­gau – tai taip. Žmo­gus tu­ri bū­ti kuk­lus. Ma­lo­nu, kad kar­tu bu­vo įver­tin­ta vi­sa lais­vės ko­vų veik­la“, – apie „Lais­vės“ ap­do­va­no­ji­mą sa­ko Juo­zas Mo­cius. G. Baranausko nuotr.


Keturi broliai

„Laisvės“ premija septyniems partizanams buvo įteikta Sausio 13-ąją, per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą. J. Mocius rodo ir dovanų gautą trispalvę bei ant sienos pakabintą „Laisvės“ skulptūros bareljefą.

„Didvyriškų nuopelnų nepadariau, bet kad nudžiugau – tai taip, – apie apdovanojimą sako J. Mocius. – Kad būčiau troškęs dešimtmečiais, taip nepasakysi – žmogus turi būti kuklus. Malonu, kad kartu buvo įvertinta visa laisvės kovų veikla.“

J. Mociaus tėviškė – Dapkūnų kaime, netoli Meškuičių. Ūkininkų Onos ir Juozo Mocių šeimoje užaugo keturi sūnūs ir dvi dukros, Juozas, gimęs 1924 metais, – jauniausias.

J. Mocius rodo įrėmintus keturis pažymėjimus: tris kario savanorio, vieną laisvės kovų dalyvio. Tai – keturi broliai Mociai: Juozas, Stasys, Vytautas bei kunigas Algirdas.

J. Mocius kartu su vyriausiu broliu Vytautu 1943 metais įstojo į LLA (Lietuvos laisvės armija). 1944 metų pavasarį savanoriu išvyko į generolo P. Plechavičiaus vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą. P. Plechavičiui paleidus rinktinę, grįžo namo.

1944 metų liepą, artėjant frontui, iš namų Dapkūnų kaime išvyko šešiese: mama, sesuo Augutė, brolis Vytautas su žmona, globota žydaitė Bernadeta ir Juozas. Tėvas liko saugoti namų. Brolį Stasį, dar vežimams nepajudėjus, išsivarė vokiečiai rinkti sužeistų ir žuvusių.

J. Mocius stabteli ties sudėtinga brolio Stasio biografija.

„Smulkmenų iki šios dienos nežinau, kokiomis sąlygomis jis pateko rusams, bet buvo paimtas į Raudonąją armiją, frontus praėjo, 1947 metais demobilizuotas. Kai 1948 metais mamytė su seserimi buvo tremiamos, Stasys namuose buvo kaip gaspadorius. Jis, gyvenime tiek juodo ir balto, šilto ir šalto matęs, pasakė lyg šiaudų einąs atsinešti, susipakuoti, bet taip ir dingo.“

S. Mocius išėjo pas partizanus. Žuvo 1952 metais. Kur jo kūnas, šiandien niekas nežino. Liko nuotrauka – kariškai apsirengusio, su pusautomačiu.

Mocių šeimos kelionė į Vakarus baigėsi Šakynoje. Šeima nusprendė sukti namo, o J. Mocius patraukė toliau. Vežimų voroje sutiko sesers Onutės šeimą. Kitas susitikimas jų laukė tik 1977 metais, kai sesuo į Lietuvą atskrido iš JAV. Daugiau nebesimatė: kai 1992 metais buvusio klasės draugo Vytauto Tamošaičio dėka J. Mocius su sūnumi nuskrido į JAV, gyvas buvo likęs tik sūnėnas.

Iki šiol J. Mociaus atmintyje įstrigęs susitikimas JAV su poetu Bernardu Brazdžioniu: „Lyg būtum radęs brangakmenį.“ J. Mociaus brolis kunigas Algirdas 1957 metais per tardymus buvo prisipažinęs kaltu dėl klebonijoje rastų kelių B. Brazdžionio eilėraščių...

Stebuklų būna


J. Mociaus kovos krikštas – 1944 metų spalio 7 dienos Sedos kautynės. Tikintis, užaugęs religingoje šeimoje J. Mocius sako tik Sedos mūšyje pirmą kartą tikrai nuoširdžiai meldęsis. Ir dabar tiki: jo malda buvo išklausyta.

Po kautynių gerų žmonių padedamas J. Mocius iškeliavo tėviškės link. Laimingai pasiekė tetos namus.

„Sako, stebuklų nėra! Yra, yra stebuklų! Ten randu savo brolį Vytautą! Dar didesnis stebuklas: atvažiavo brolis kunigas Algirdas! Gudresnis ir paruošęs fiktyvų dokumentą!“ – emocingai prisimena J. Mocius.

1944 metų rudenį J. Mocius persikėlė pas brolį kunigą į Viduklę. Pasijauninęs, kad neapimtų į armiją, įsidarbino Viduklės pradžios mokykloje ir saugusiųjų progimnazijoje.

Kunigas Algirdas jau dirbo su pogrindžio spauda, partizanus lankydavo, klausė išpažinčių, dalijo komuniją.

Kunigas Viduklės bažnyčioje įvedė naktinę adoraciją: kiekvieną naktį bažnyčioje budėdavo tikintieji. J. Mocius prisimena įspūdingą 1945 metų vasaros vakarą, kai adoruoti atėjo didelė procesija su kryžiumi, ant kurio buvo pavaizduotas iš sužeistos širdies ant trispalvės lašantis kraujas ir parašyti žodžiai: „Viešpatie, pasilik su mumis, nes jau artinasi vakaras...“

Tai buvo paskutinė kunigo sutikta procesija – kitą dieną buvo suimtas.

A. Mocius buvo areštuotas du kartus ir abu kartus nuteistas po 10 metų. Po antros bausmės į Lietuvą grįžo 1967 metais.

1979 metais kunigas, lydimas maldininkų ,iš Meškuičių į Kryžių kalną atnešė kryžių. Mirė 1999 metais, palaidotas Meškuičių bažnyčios šventoriuje.

Kryžių ir žodžius „Viešpatie, pasilik su mumis, nes jau artinasi vakaras...“ J. Mocius pasirinko prisiminimų knygos „Dievui ir Tėvynei“, išleistos 2008 metais, viršeliui.

Bausmė po žeme

J. Mocius pasitraukė į pogrindį 1945 metų liepą, rudenį įsijungė į „Lydžio“ rinktinę, buvo paskirtas štabo ūkio skyriaus viršininku, gavo suklastotus dokumentus Antano Jonaičio vardu ir partizanų buvo įpareigotas dirbti Eržvilko valsčiaus mokesčių inspektoriumi.

1946 metų kovą su visais dokumentais ir pinigais prisistatė rinktinės štabo organizacinio skyriaus viršininkui Jonui Žičkui-Viksvai. Tapo partizanu, slėpėsi po „Alfo“, „Kabailos“, „Šviedrio“, „Rainio“ slapyvardžiais. Spausdino „Laisvės varpą“, atsišaukimus, raštus. Dalyvavo kautynėse prie Eržvilko, Gaurės apylinkėse.

1947 metų sausio 18-ąją, išdavus kankinimų neatlaikiusiam ryšininkui, buvo suimti trise: Jonas Mačiulis-Skaisgiris, Jonas Rimšas-Šarūnas ir J. Mocius.

Prasidėjo 11 tardymo mėnesių. Nuosprendis: už tėvynės išdavimą ir antivalstybinę veiklą skiriama mirties bausmė. Po pauzės pranešta, kad remiantis 1947 metų įsaku, mirties bausmė keičiama į 25 metus lagerio ir 5 metus be teisių.

Komijos krašte J. Mocius praleido 28 metus, 17 metų dirbo Intos (Komija) šachtose, dar 11 metų – paviršiuje. Kruopščiai sudėliotame albume – lagerio draugų nuotraukos. Puslapis po puslapio – jauni vyrai. Dauguma jau išlydėti anapilin.

Šachtoje J. Mocius patyrė dar vieną stebuklą, kai visai prieš nosį atskilęs gal 1,5 tonos uolos luitas tik brūkštelėjo.

Brangia istorine nuotrauka J. Mocius vadina įamžintas velykines pamaldas 120 metrų požemyje: šv. mišias aukojo kunigas Kazimieras Vasiliauskas. Kad KGB neatpažintų, nuotraukoje maldininkai nufotografuoti iš nugaros.

1952 metais J. Mocių pasiekė skaudi žinia apie žuvusį brolį, 1955 metais – apie tremtyje, Buriat-Mongolijoje, mirusią mamą: „Neduok Dieve, motinai, jai sunkiausiai iš visų...“

Ilgai laukta diena išaušo 1957 metų rugsėjo 3-ąją: J. Mocius išėjo iš lagerio, bet turėjo likti neribotam laikui Intoje. Tais pačiais metais vedė politinę kalinę Leokadiją Stankevičiūtę – „Levutę iš Dzūkijos“.

Į Intą parsikvietė savo seserį Augutę – pagaliau vėl susitiko. Netrukus seseriai buvo panaikinta tremties bausmė: 1960 metais ji parvažiavo į Šiaulius.

Mocių šeimos džiaugsmas tremtyje – sūnus Rimutis ir dukra Linutė. Gimimas ir laidojimas lydėjo drauge: kapinėse amžino poilsio atgulė dar du kūdikiai.

1999 metais J. Mocius buvo grįžęs į Intą. Dalis barakų, kur gyveno, buvo visiškai sunykę, su žeme sulyginti. Apleistose kapinėse pavyko rasti sūnelio Gintuko kapą.

Tamsiausios ir šviesiausios akimirkos

Kada buvo tamsiausias gyvenimo laikas? J. Mocius nedvejoja: baisiausias gyvenime buvo tardymas. Tai, ko žodžiais neįmanoma atpasakoti: patirti kančias, pasityčiojimą, žmogaus išniekinimą.

„Patarlė sako: žmogus gyveni, mokaisi ir kvailas miršti. Atrodo, tokias baisybes pergyvenome, prie visko pripranti, pradedi vertinti kitaip, tų baisumų taip nebejauti.“

O kokios šviesiausios akimirkos? J. Mocius susimąsto. Viena iš šviesiausių – žinia, kad panaikinta mirties bausmė: „Nelaisvėje, kančioje, bet malonus momentas buvo, kai sužinojome, kad vis dėl to gyvybė dar bent kokiam laikui bus išsaugota.“

Antras momentas – kai faktinai iš lagerio paleido. Nors niekur išvažiuoti nebuvo leidžiama: liko tremtis.

O šviesų šviesiausia – kai 1958 metų vasarą su žmona susiruošė atostogų į Lietuvą.

„Štai, po tiek laiko artinamės prie savo gimtosios žemės! Staiga pro langą pamačiau pirmą lietuvišką užrašą! Visas sudrebėjau... Ašaros ištryško... Ir skausmas, ir džiaugsmas... Mintyse ir žodžiuose kartojau: „Dieve, Dieve, aš vėl esu savo ir savo tėvų gimtojoje žemėj!“

Skausmas ir džiaugsmas, likęs iki šiol, sublizga ašaromis.

Artimųjų J. Mocius Lietuvoje beveik neturėjo. Pavyko susirasti brolį Vytautą, turėjusį dokumentus Bartkaus pavarde. Brolis 1945 metais buvo įsijungęs į „Lydžio“ rinktinę, turėjo slapyvardį Kudirka, buvo slėptuvių specialistas. 1947 metais J. Žičkus-Viksva jam padarė fiktyvius dokumentus ir patarė legalizuotis. Gyveno svetima pavarde.

1958 metais broliai susitiko po 12 nesimatymo metų.

Grįžo visam laikui


1976 metais Mocių šeima nelegaliai grįžo į Lietuvą – teisės tam neturėjo. Grįžo visa šeima. Atkaklumas ir rubliai galiausiai 1977 metais padėjo gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir butą Šiauliuose.

J. Mocius, kol pasivijo biografija, dirbo Šiaulių televizorių gamykloje. Atleistą priėmė tuometinė Šiaulių eksperimentinė įrengimų gamykla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Mocius aktyviai įsijungė į atkurto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) veiklą, buvo išrinktas LLKS Prisikėlimo apygardos vadu. Jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis.

Nuotraukose įamžinta daugybė renginių, pastatyti paminklai, atkurti bunkeriai, susitikimai su aukščiausiais valstybės vadovais, ansamblio „Vidurnaktį nežuvę“ koncertai.

Ypatingas šeimai momentas – 1989 metais dukters iniciatyva į Lietuvą buvo pargabenti ir Meškuičų kapinėse, greta vyro, perlaidoti O. Mocienės palaikai.

J. Mociaus veikla įvertinta Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Vyčio kryžiaus ordinu, LLKS I laipsnio Partizanų Žvaigžde.

Tėvai Ona ir Juozas Mociai po mirties apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Vilniuje, prie buvusių KGB rūmų, guli Mocių šeimos atminimo akmuo.

„Partizanai, Lietuvos partizanai, kritę mūšiuos už tėviškės laisvę, partizanai, Lietuvos partizanai jūs krauju gimtą žemę apgynėt...“ – mėgstamą dainą uždainuoja J. Mocius. Ši daina – kaip himnas.

„Turėtų Lietuva gyvuoti“

– Kas jus palaikydavo sunkiausiomis akimirkomis?

– Religinis ir tautinis tikėjimas. Ir tėvų dvasia. Jie įdiegė pagarbą ir meilę tėvams, artimiesiems, gimtajam kraštui bei Tėvynei.

– Jautėte pareigą pasirinkti pogrindį?

– Tuometinių sąlygų apsuptyje kitoks supratimas, mąstymas ir negalėjo būti. Jeigu didžiosios tikrosios vertybės būdavo nuvertinamos arba nevertinamos iš viso, ką tada?

100 procentų idealizuoti aš niekuomet nepageidauju ir tai beveik neįmanoma. Gyvenimas yra gyvenimas, jis susideda ir iš teigiamų, ir iš neigiamų dalelyčių. Kaip jos panaudojamos, įgyvendinamos, priklauso individualiai – nuo kiekvieno.

– Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, didelį darbą atlikote įamžinant partizanų atminimą. Buvo svarbu sugrąžinti istoriją?

– Buvo nepaprastai svarbu. Ir nepaprastai skaudu, kai visa tai ne tik kad nebūdavo įvertinama, bet dar ir išniekinama. Norisi, kad jų atminimas tegul ir nebūna garbinamas, bet tegul nebūna ir niekinamas.

Negaliu pasisavinti, kad tik mano iniciatyva, yra ir daugiau palaikančių. O tokių vietų – dešimtys. Ir dabar mūsų žmonės prižiūri Kryžių kalne, Ginkūnų kapinėse, laisvamanių dauboje, Bubiuose, netoli Kairių penki kryželiai stovi išniekinimo vietoje. Mūsų moteriškutės apžiūri, apvalo, nuravi, o vyrukai pagal situaciją perdažo.

Taip įkūnijama daiktinė istorija.

– Kas pirmiausia atmintyje iškyla, pergalvojant praeitį?

– Sunku atsakyti. Tie epizodai, kuriuos minėjau, iš vienos pusės buvo patys sunkiausi, iš kitos – patys laimingiausi. Gyvas likau. Sunku vertinti. Gyvenau, kaip žmogus privalo gyventi. Buvo skaudžių, buvo juodų, buvo džiaugsmingų dienų. Kiekvieno žmogaus biografijoje, o tuo labiau valstybės istorijoje, yra įvairiausių spalvų. Mus palietė toks laikotarpis. Nieko nepadarysi.

– Ar pagalvojate, kaip gyvenimas būtų klostęsis, jei ne okupacijos?

– Fantastinių svajonių nebuvo. Iš pradžios buvau susižavėjęs broliu – norėjau tapti kunigu, paskui – ne, pats sau kalbu, būsiu mokytoju. Buvo kilusi mintis tapti kariškiu. Bet kad ypatingu asmeniu, ne, apie tai nefantazavau.

Sakyčiau, gražesnis šiandien būtų gyvenimas, jeigu tų visų peripetijų nebūtų vykę. Dabar kai kada sunku net ir galvoti apie elgesį, toli eiti nereikia, tie patys Šiauliai, kas čia Savivaldybėje dedasi? Ar dar nesubrendę, ar kaip čia yra? Neprotingu mąstymu paremta veikla, vyksta kažkokių neblaivių protų grumtynės, lenktynės.

– Kas jums šiandien teikia džiaugsmo?


– Sunkus klausimas. Jūsų apsilankymas džiaugsmas – tam tikras teigiamų jausmų sužadinimas, domėjimasis mūsų praeitimi. Nereiškia, kad Juozo pasakojimu – domėjimasis Lietuvos istorija.

Turėtų Lietuva gyvuoti. Kartais kraštutinumai užgožia tikruosius tikslus, kai nori vien sau gero, o kitam – nesvarbu. Bet asmenų be klaidų gyvenimo veikloje turbūt nebuvo ir nebus. Svarbu, kad jos būtų padaromos ne iš blogos valios, ne savo iniciatyva.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PROTRŪKIS: dėl listeriozės protrūkio Pietų Ispanijoje į ligoninę paguldyti 53 asmenys, tarp jų – 18 nėščiųjų ir du naujagimiai.
  • „DYZELGEITAS“: Pietų Korėja skirs baudas bei kels baudžiamąsias bylas prieš „Volkswagen“ ir „Porsche“ dėl jų vaidmens „dyzelgeito“ skandale, kuomet daugybėje dyzelinių automobilių buvo įdiegta programinė įranga, padedanti sukčiauti dėl taršos emisijų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar nustebtumėte, jeigu V.Pranckietis dėl posto taptų „socialdarbiečiu“?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+15 +18 C

 +11 +12 C

 

 +10 +12 C

+16 +18 C

 +19 +21 C

 

 +21 +23 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1076 PLN - 4.3552
RUB - 73.8360 CHF - 1.0860
GBP - 0.9162 NOK - 9.9638
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis