respublika.lt

2018 rugsėjo 22, šeštadienis

Kunigas Ričardas Doveika: Mes tapome langų visuomenenuotraukos (53)

2018 rugpjūčio mėn. 19 d. 14:28:22
Danutė ŠEPETYTĖ

Galbūt po gero mėnesio įvyksiantį popiežiaus Pranciškaus vizitą reikėtų suvokti ir kaip dangišką ženklą, kelrodę, kuria Lietuva turėtų sekti beeižinčioje, krikščioniškų vertybių išsižadančioje Europoje. Galbūt reikėtų suvokti ir kaip viltį, kad maža valstybė gali išsaugoti moralinį tautos branduolį ir neišnykti globalizmo vėtrose eidama antrąjį atkurto valstybingumo šimtmetį. Kunigas Ričardas DOVEIKA sako, jog popiežius Pranciškus atvyksta būtent su vilties žinia.

 

- Jums reiškia ką nors, kad popiežius Pranciškus atvyksta į mūsų mažą kraštą išskirtiniais jo valstybingumo metais?

- Asmeniškai man labai nepatinka, kai savo kraštą vadiname maža valstybe. Mūsų kraštas yra mažas, valstybė mūsų - labai didelė, labai didinga savo istorija, kultūra, savo indėliais per visą jos egzistenciją į Europos žemėlapį, į Europos gyvenimą, į pasaulio gyvenimą. Man garbė gyventi mažame krašte ir būti didingos valstybės piliečiu. Lietuvos valstybės vadovai ir Bažnyčios hierarchai ne kartą yra išreiškę norą ir kvietimą Šventajam Tėvui apsilankyti mūsų krašte, ir labai gražu, kai katalikiškas kraštas, kurį aplanko popiežius, tuo metu švenčia savo valstybinę šventę. Nereikia pamiršti, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas skirtas ir Latvijos bei Estijos tikintiesiems aplankyti, tad mes, Pabaltijo tikinčiųjų bendruomenė, ir visi kiti, gyvenantys šituose kraštuose, kelias dienas būsime apgaubti viso pasaulio žiniasklaidos ir milijonų žmonių dėmesiu bei milijonų tikinčiųjų malda, nukreipta per Šventąjį Tėvą į mūsų kraštą.

- Teigiama, jog popiežius Pranciškus pirmiausia vyksta į tas vietas, kur jaučia poreikį palaikyti krikščionis. Kokie požymiai rodo, kad Lietuva neiškrenta iš šito konteksto?

- Dėkui Dievui, Lietuvoje mes neturėjome jokios valstybinės religijos ir kai šiandien girdžiu žmogų sakant, kad reikia atskirti valstybę nuo bažnyčios, man kyla klausimas, kokia krikščioniško tikėjimo vertybė tapo trukdžiu valstybės vystymuisi ir laimingam žmonių gyvenimui. Kai žmogus pasako „atskirti“, jis turi pasakyti ir turinį, kurį reikia atskirti. Kokią Bažnyčios arba krikščionybės skelbiamą vertybę reikėtų atskirti nuo Lietuvos? Ištikimybę santuokoje? Meilę artimui, pagalbą prašalaičiui? Pamaitintą alkstantį, susigrąžintus tėvelius ir senelius iš šiluminių trasų? Glaudžiamus našlaitėlius, kurių šiandien turime net keturis tūkstančius? Pasiaukojimą už Tėvynę, pralietą kraują už savo kraštą? Dorą, sąžinę, moralę? Kuri vertybė, sakykite, yra trukdis valstybingumui? Iš tikrųjų, šiandien mes esame pavargę, susiskaldę, susipriešinę, įtarūs, irzlūs, sproginėjantys įtampomis, depresijomis, ieškantys kaltų ir netgi bandantys išsivaikščioti...

- Su kokiais lūkesčiais sietinas būsimas popiežiaus Pranciškaus apsilankymas?

- Prieš 25 metus Lietuvą aplankiusio popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pagrindinė žinia buvo „Drąsos! Nebijokite!“. Šventojo Tėvo padrąsinimo sulaukėme, kai jau buvome stovėję Baltijos kelyje, jau buvome palaidoję Sausio 13-osios aukas, jau buvome išlydėję paskutinius sovietinius tankus ir kareivius, - tuo metu, kai mums iš tikrųjų reikėjo didžiulės drąsos iškovotai laisvei įtvirtinti ir apginti. Šiandien, kai mes esame pilnaverčiai tarp Europos valstybių piliečiai, kada esame pagrindinių gynybos bendruomenių nariai, kada mes galime įnešti savo mažytę, bet orią dalelę savanoriaudami arba sutelkdami lėšas ir jas nukreipdami į pačias opiausias pasaulio vietas, patys turėdami rūpestėlių ir problemų, suprasdami, jog padalintas grūdas yra dvi galimybės, o ne viena, - tai popiežiaus Pranciškaus atvykimas, kuris pratęsia popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį vizitą, žymimas šūkiu „Jėzus Kristus yra mūsų viltis“. Popiežiaus Pranciškaus žinia yra vilties žinia. Žinia, kad ne rūpesčiai ir problemos nusako ar nulemia žmogaus ateitį, jo likimą, gebėjimus, laimę, bet būtent viltis. Tos vilties kultūros susigrąžinimas, atsigręžimas į viltį, o tai reiškia atsigręžimą į save, į savo žmogiškąjį orumą: aš nesu niekas, nesu statistinis dėmuo valstybės institucijose ar pinigų kapšelis net ir religinėje sferoje, - šiandien mes kviečiami susigrąžinti į savo kultūrą, į savo santykius viltį.

- Kiek matytume autoritetingų valdžios ir kultūros veikėjų, kurie, perėmę šią estafetę, imtų skleisti viltį žmonėms?

- Lietuvoje valdžia yra pletkai ir nuomonės, - šito skaudulio, dar, deja, negalime išsioperuoti iš visuomenės. Ne veltui popiežius Pranciškus keletą kartų yra ypač aštriai pasisakęs šia tema, kiekvieną žmogų, kuris gyvena apkalbomis, pavadinęs teroristu. Jis sako, kad yra kur kas pavojingesni, nes tikrieji teroristai, sunaikindami daugybę žmonių, susisprogdina ir žūsta patys, o pletkininkai teroristai sugriauna gyvenimus daugybei žmonių, o patys toliau mėgaujasi savo gyvenimu. Šiandien kiekvienas, kuris patikėjęs aukštais idealais, bando apie juos kalbėti, kviesti jais tikėti, kiekvienas, bandantis būti autoritetu, bematant yra išnarstomas po kaulelį - kur ir su kuo jis gyvena, kaip elgiasi, su kokia mašina važinėja ir pan., - ir jau nebesvarbu, į ką jis rodo ir kur kviečia ir kad jis gali mus sutelkti. Mes - langų visuomenė, mes apie visus viską žinome, kol artimam nenutinka bėda. Tada mes kažkur dingstam, gal kavos puodelį daromės, tada mūsų lange jau nebėra...

- Negali būti, kad tokiai elgsenai neturėtumėt paaiškinimo.


- Mes praradome du dalykus: mes kažkur pametėme Dievą, - jis mums tapo proginis ir apeiginis, pagal pareikalavimą, pametėme tiesą, pirmiausia apie save, savo žmogišką prigimtį ir apie artimą. Mums labai patinka visas vertybes, ypatingai Dievą, turėti širdyje. Kai aš išgirstu sakant, kad Dievas yra žmogaus širdyje, galvoju, kaip šitam žmogui pasisekė, kas ne visados pasiseka man, kunigui: būna, kartais su Dievu ir pasiginčiju ir susipykstu, mes kartais ir nesikalbame, - o tas žmogus turi Dievą ne jausmuose, ne prote, bet tiesiog širdyje - tai šventasis, tobulas žmogus. Ir pagaliau ne valstybė kalta, kad šiandien esame migruojanti tauta, ne Tėvynė kalta, kad turime 4 tūkstančius našlaičių. Ne Tėvynė ir ne valstybė kalta, kad mūsų seneliai yra žudomi vienkiemiuose, o mes vakare bijome grįžti namo krikščioniškame krašte. Pametę Dievą ir tiesą, mes pamiršome ir atsakomybę, atsakomybę balso teisei, pamiršome būdami valdžioje atskaitomybę prieš rinkėjus. Bažnyčioje primename, kad kiekvieno krikščionio moralinė pareiga - dalyvauti rinkimuose ir sąmoningi katalikai, dėl nepateisinamų priežasčių nedalyvaujantys rinkimuose, nusideda prieš savo valstybę, tautą, t.y. daro nuodėmę, kurią reikia išpažinti per išpažintį. Ir jeigu tu nepasinaudoji balso teise, kitus ateinančius ketverius metus neturi jokios teisės reikšti nepasitenkinimo valdžia, nes tavęs nebuvo tada, kai kiti ją išrinko.

- Jei gerai supratau, Lietuvos viltį jūs regite bendruomeniškume?

- Kaip kunigas, kuris ir patarnauju tikintiesiems, ir esu norintis būti aktyviu valstybės piliečiu, nes myliu savo kraštą ir valstybę, už kurią kaip ir už Dievą bet kada galėčiau paaukoti savo gyvenimą ir gyvybę, visuomet kalbu ir nesiliausiu kalbėti: jeigu norime turėti stiprią pasaulietinę valstybę, turime turėti labai stiprias religines bendruomenes, nes darni stipri religinė bendruomenė yra pasaulietinės valstybės klestėjimo pagrindas. Niekada nepamiršiu Prancūzijos prezidento žodžių, kuriuos jam turbūt pasufleravo aukščiausio lygio patarėjas, pasakytų po to, kai prieš kelerius metus teroristų per mišias buvo nužudytas senučiukas kunigas: kiekvienas, kuris Prancūzijos respublikoje pasikėsina į dvasininką, pasikėsina į respublikos pasaulietiškumą. Tie žodžiai nuskambėjo laicistinėje (atsiribojusioje nuo religijos įtakos - red. past.) valstybėje, kur net dvasininkas negali išeiti į viešumą su religiniais ženklais. Kada mes sugebėsime mąstyti tokiomis kategorijomis ir tokia branda?

- Jei nepamiršime, jog pasaulietiškumas tiek Prancūzijoje, tiek kitose Europos valstybėse pasižymi ir kita tendencija - kai iš viešo gyvenimo stumiama krikščioniška moralė ir niekinama krikščionybė...

- Tai iškreiptas demokratiškumo ir teisių supratimas. Kai kurie dalykai yra radęsi kaip iš atidarytos Pandoros skrynios, neturint galimybės jų grąžinti atgal. Kažkodėl šiandien, kalbant apie daugybę skaudulių, nei mūsų krašte, nei Europoje nekeliamas klausimas, kodėl krikščionys yra labiausiai persekiojama religinė bendruomenė pasaulyje. Diskusijų šia tema nevyksta, nors krikščionybė yra priešnuodis vartotojiškumui, priešnuodis abortams, skyryboms ir pan. Kas atsitiko su mumis, kad bijome nukentėti už sąžinę, už tiesą, už savo tikėjimą? Dažnai žmonių per pamokslus klausiu, ką pasirinktų, pavyzdžiui, kryželį ant kaklo ar darbo vietą, jeigu darbdavys pareikalautų nusiimti kryželį? Mums patinka už gerą darbą būti įvertintiems, bet pakęsti lašą nepatogumo, pažeminimo, pajuokos ar pasityčiojimo tampa labai sudėtinga. Kas atsitiko su mumis, krikščionimis, kad mes nustojome džiaugtis, kad mus keikia, kad esame krikščionys. Mus keikia jau du tūkstantmečius, mus stumdo jau šitiek metų. Prieš porą metų tiesioginės transliacijos metu islamo teroristai, suklupdę prie jūros dvidešimt kelis vyrus, vertė juos sakyti, kad nėra Jėzaus Kristaus, vertė išsiginti savo tikėjimo, žadėdami gyvenimą ir laisvę, bet visas pasaulis pamatė, kaip nė vienas iš tų vyrų, turėjusių svajonių, šeimą, žmoną, vaikų, nepasikėlė eiti, - tik pakrantės vanduo tada tapo labai raudonas... Krikščionybė nėra kultūrinė apeiginė paveikslinė, ji kuriama šiandien, tai yra kankinių bažnyčia ir todėl popiežiaus atvykimas yra padrąsinimas viltimi.

- Tikite, kad jo asmenybės šviesa galėtų bent trumpam sutelkti Lietuvos žmones ir palikti tokios vilties ateičiai?

- O kada Lietuva paskutinį kartą buvo išėjusi susitikti vieni su kitais? Aš manau, kad po Baltijos kelio mes taip daugiau ir nesusitikome, ir popiežiaus vizitas yra puiki proga išeiti iš namų, atsiplėšti nuo televizijos ekranų ir pabūti kartu su kitais: lietuvis su lietuviu, krikščionis su krikščioniu, ieškantis su atradusiu, atrandantis su padrąsinančiu... Mes turime išeiti iš savo namų per popiežiaus vizitą, mūsų turi būti labai daug, nes mažas kraštas turi labai daug vilties. Popiežių, vilkintį baltu drabužiu, pamatysime ar labai arti, ar pamatysime iš toliau, ar aikštės ekrane (dabar technologinės galimybės unikalios). Mes visi girdėsime jį kalbant, mes pajusime, kaip gerai girdėti jį ne vienam, girdėti su šalia stovinčiu, pažiūrėti jam į akis ir nusišypsoti, kad persmelkusi viltis mus padrąsintų eiti pirmyn - kurti savo pasaulietinę valstybę, klestinčią ekonomiką, pagarbos kultūrą. Mes tikrai galime atrasti laiko save padovanoti kitam, - taip kuriasi ne tik pilietinė brandi visuomenė, taip kuriasi ir žmogaus amžinybė.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (53)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SVEIKINIMAI: Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Bulgarijos Respublikos prezidentą Rumeną Radevą šalies 110-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
  • TĖVYNEI: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje šeštadienį vyks I kurso kariūnų priesaikos ceremonija; tarnauti Lietuvos valstybei prisieks 36 kariūnai, dar 18 pirmakursių jau yra prisiekę anksčiau, tarnaudami Lietuvos kariuomenėje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13 +16 C

   +12  +14 C

 

   +8  +11 C

  +24  +27 C

   +15  +17 C

 

   +14  +15 C

  8-12 m/s

 2-5 m/s

 

    3-6 m/s

 

reklama
Ukis 2018