respublika.lt

Kova už būvį - būtina išlikimo sąlyga

(0)
Publikuota: 2016 rugsėjo 05 08:02:05, Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
Mantas Balakauskas: Jeigu butas ir automobilis tampa aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu - tai jau tikrai apgailėtina ir liūdna. Stasio Žumbio nuotr.

Diplomuotas istorikas, jaunimo jau įsidėmėtas ir pamėgtas poetas Mantas Balakauskas neseniai išleistą savąjį eilėraščių rinkinį pavadino „Roma“. Nors jauno žmogaus jausenas šių dienų pasaulyje fiksuojančioje poezijoje gausu kandžios ironijos, nukreiptos prieš buką, besaikį vartojimą, sudaiktėjimą pasaulio, kuriame didieji prekybos centrai prilyginami šventykloms, eilėraščiuose juntama taip pat ir dramatiška Romos imperijos griūties nuojauta.

Šiandien poeto klausiame tiesiai: ar jis ir jo kartos žmonės jaučiasi gyveną žlungančioje valstybėje?

 

- Savo poezijoje taikliai ir iškalbingai reaguojate į nūdienos socialinius kontekstus ir savąsias vidines būsenas fiksuojate būtent toje aplinkoje, tame laike, kuriame išties gyvename. Sakykite, kas slypi po jūsų „Romos“ metafora? Lietuva? ES? Civilizacijos vairą savose rankose laikantis Vakarų pasaulis?

- Ne tik Lietuva ir ne tik ES. Tardamas „Roma“ - turiu galvoje viso mūsų pasaulio raidą, visa tai, ką vadiname civilizacija. O civilizacija anksčiau ar vėliau sustoja, virsta stovinčiu vandeniu, galiausiai ima irti. Manau, kad laikas, kuriame gyvename, - mūsų civilizacijos ruduo, o gal net žiemos pradžia. Nes žmonija, manau, jau seniai yra priėjusi tokį sąmoningumo tašką, kuris nesikeičia, todėl ir vadinamasis civilizacijos progresas neatranda vietos naujam žingsniui pirmyn.

Žinoma, daugelis skubės man prieštarauti - neva, o kaipgi kone kasdien tobulėjančios technologijos? O kaipgi vis labiau nuo mūsų kasdienio gyvenimo neatsiejamas tampąs virtualusis pasaulis? O drabužiai? O buitinė technika? O pastatai?.. Tačiau visa tai - tik iliuzija, tas pats saldainis, ilgainiui vyniojamas į vis ryškesnį ir prabangesnį popierėlį. Apsistačiusi dangoraižiais ir internetais žmonija viliasi, kad už šių dekoracijų pasislėps pati nuo savęs - nuo aiškaus žinojimo, kad per tuos 8000 metų, kai egzistuoja žmogus, kaip sąmoninga būtybė, sąmoningumo žmoguje nė kiek nepadaugėjo.

Dabar yra laikas, kai aplink nesikeičiantį žmogų beprotišku tempu kinta jo ir aukštesniųjų jėgų keičiamas pasaulis. Žmogaus aplinka šiandien keičiasi tokiu greičiu, kad paskui jį nespėja nei žmogaus protas, nei širdis, nei akis. Iš čia ir tas visuotinis beprasmiškumo, nelaimingumo pojūtis. Žmogus ima jaustis it varu varomas per savąjį gyvenimą.

- Ne viename renginyje mačiau, kokias įspūdingas publikos ovacijas sukelia kandus jūsų eilėraštis, kuriame it mantra vis skamba: „Minima“, „Medija“, „Maksima“... Neretai būtent šio eilėraščio klausytojai prašo bisui... Kaip pats manote, kuo tas eilėraštis nūdienos žmonėms yra toks svarbus? Į ką juo taip tiksliai jums pavyko pataikyti?

- Galbūt tai todėl, kad rašau ne apie kokį iliuzinį, svajonių ar sapnų pasaulį, o būtent tą, kuriame gyvename dabartiniu laiku, kad nuoširdžiai kalbu apie tai, ką matau, ir apie tai, ką galvoju.

Tas besaikis vartojimas, bedvasis gyvenimas, įklimpimas daiktų pasaulyje galų gale juk turėjo kam nors įgristi, tiesa? Galima sakyti, kad šitam mano eilėraščiui pavyko garsiai ištarti: „Karalius nuogas“ - tai, kas daugeliui jau ir be žodžių buvo akivaizdu.

Nesakau, kad turėti nuosavą butą ir automobilį savaime yra blogai, tačiau jeigu butas ir automobilis tampa aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu - tai jau tikrai apgailėtina ir liūdna.

O liūdniausia dėl šiuo metu augančios, būtent į tokias vertybes sistemingai orientuojamos kartos. Skaitau štai mokyklose tą „minima, medija, maksima“ ar kitus prieš nūdienos tėkmę maištaujančius eilėraščius, o jie klausosi akis išsproginę ir nuoširdžiai nesupranta, ar čia jiems derėtų juoktis, ar verkt...

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad augančioji karta - kvailesnė ar abejingesnė nei manoji. Tačiau manau, kad ji daug ko nebemokoma, ko buvome mokomi mes, - mokiniai negeba išlukštenti eilėraščio perkeltinių prasmių, nes dabartinė švietimo sistema jiems nesuteikė tam būtinų instrumentų.

Ir jokiu būdu tai ne mokyklų ar juo labiau moksleivių, tačiau Lietuvos valstybės - visų mūsų problema, kuri ilgainiui ims keisti pačią visuomenės sąmonę, žmonių pasaulėjautą, jų tarpusavio santykius...

Būtent iš čia man ir skamba tas jūsų minėtasis „Romos žlugimo“ motyvas.

- Įdomu, o koks jūsų ir jūsų kartos santykis su Maironiu ir jo formuluota Lietuva?

- Negalėčiau pasakyti, kad Maironis mane kaip nors ypatingai veikė. Mokyklos laikais, turiu pripažinti, apskritai nebuvau labai sąmoningas, todėl ir Lietuva, ir jos istorija, ir jos kultūros šviesuliais tesidomėjau tiek, kiek reikėjo pažymiui. Mane kaip kūrėją ir kaip asmenybę formavę poetai buvo jau po mokyklos susirasti asmeniškai Vytautas Bložė, Sigitas Parulskis, Mantas Gimžauskas... Na, o Maironis ir jo Lietuva... Jie liko XX amžiuje, liko mano vaikystės mokykliniuose vadovėliuose, nes mums, moksleiviams, nebuvo pasiūlytas kodas suvokti Maironį XXI amžiaus kontekste. Jeigu tokio kodo nėra, sunku būtų įsivaizduoti ir nuoseklų jo idėjų ir darbų tęstinumą.

Kita vertus - visa lietuvių literatūra juk yra tarsi viena nuosekliai į ateitį tekanti upė, todėl nūdienos lietuvių autorių kūriniai bet kuriuo atveju yra lietuvių literatūros klasikos tąsa, turinti tą patį atskaitos tašką - Lietuvą, dirbanti tai pačiai - lietuvių kalbai ir tam pačiam tikslui - nacionalinės kultūros ateičiai.

- Džiaugiuosi, kad taip sakote. Jau maniau, kad jūsų karta dirbti Lietuvai nejaučia jokio vidinio imperatyvo - kad visi jos ateities lūkesčiai susiję su emigracija.


- O jūsų kartos santykis su emigracija - kitoks? Ar jaučiatės už mus pranašesni vien dėl to, kad gyvenote už geležinės uždangos, iš už kurios emigruoti buvo beveik neįmanoma?

Norite paklausti, ar jaučiu pagundą išvažiuoti iš čia ir niekada nebegrįžti? Žinoma, kad jaučiu. Nuolat. Ir manau, kad tai labai žmogiška. Tik labai nedaugelis, rinkdamiesi butą, yra linkę nepaisyti, kad jame, tarkim, nėra tualeto ar vandentiekio, nes jaučia norą ir iššūkį įsirengti patogumus savo rankomis. Didžiuma, ko gero, mieliau ieškos kito buto, kur vandentiekis ir tualetas - jau įrengti.

Tikrai nereikėtų pykti ant jaunų žmonių, kad jie pinigų užsidirbti mėgina ten, kur jų įmanoma užsidirbti, o ne ten, kur neįmanoma, tačiau tauru mėginti. Juk kiekvieno noras įsikurti pasaulyje, suteikti stogą virš galvos ir pamaitinti savuosius vaikus teisėtas.

Nė kiek neabejoju, jeigu jūsų karta būtų turėjusi galimybę užsidirbti svetur - būtų lygiai taip pat noriai ja pasinaudojusi, kaip ir maniškė.

- O kaipgi tuomet su jaunatvišku idealizmu, kartos balsu, ateinančiųjų maištu prieš stagnaciją?

- Bet argi nepastebite, kad joks maištas nūdienos kontekste neįmanomas? Kad bet kokios, net menkiausios maišto užuomazgos yra godžiai suryjamos biznio strategų ir akimirksniu paverčiamos nauju pelno siekiančiu produktu. Tikrovė, kurioje gyvename, deja, šiandien formuojama kliaujantis išimtinai tik rinkos dėsniais. Jaunimui, trokštančiam sąlygų mylėti ir kurti, tokioje erdvėje gyventi tampa pernelyg šalta. Sutikite, juk kiekvienas norime, kad mūsų vaikai augtų pasaulyje, visa ko vertę matuojančiame sąžine. Manau, jei tokią erdvę jaunimas justų esant čia - savo Tėvynėje, uždarbio argumentas daugeliui nustotų buvęs svarbiausias.

- O prieš ką labiausiai reikėtų mums šiandien maištauti?

- Prieš save pačius. Prieš savo abejingumą, suglebimą ir, pirmiausia, prieš nenorą sau jo pripažinti. Pats tikrasis maištas būtų nustoti kaltųjų ieškoti vien tarp politikų, Lietuvos ir ES valdžios institucijose ir prisipažinti sau, kad visos prekybos centrų šventyklos, visi plėšrūs vertelgos ir nesąžiningi politikai gyvena kiekvieno mūsų viduje, kad kiekvienas ir esame tos tikrovės kūrėjai, kuria taip esame nepatenkinti. Juk jeigu valdžią renkame laisva valia ir iš savojo tarpo, argi būtų įmanoma iš doros visuomenės išsirinkti nedorus jos vedlius? Arba - ar gali vedliai neturėti tam tikrų ydų ir moralės spragų, jei tos ydos ir moralės spragos visuomenėje yra traktuojamos kaip norma?

- Tad jūsų aprašomoji „Roma“ neišvengiamai pasmerkta žlugti?

- Vienas iš dviejų - ji arba tikrai transformuosis, arba tikrai žlugs. Bet to nereikėtų suvokti būtinai kaip pralaimėjimo. Vieno būvio baigtis visuomet reiškia kito būvio pradžią. Todėl imperijos žūtis, nesvarbu net, ar kalbame perkeltine, ar tiesiogine prasme, jokiu būdu nereiškia žmogaus ar žmogiškumo žūties. Gal nustoję kurti valstybę vien kaip ekonomikos mechanizmą ir laimę suvokti tik kaip pelną, atvirkščiai, tapsime laimingesni? Juk ir sodininkai tvirtina, kad kova už būvį - būtina išlikimo sąlyga. Atrodytų, paradoksalu, tačiau į idealias, jokių išlikimo pastangų nereikalaujančias sąlygas patekusios augalų populiacijos sunyksta. Lygiai taip pat, manau, yra ir su tautomis, ir su valstybėmis.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą  „Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s