Kosmonauto interviu „Respublikai": Žmonėms jau būtina atsarginė planetanuotraukos (13)

2017 sausio mėn. 07 d. 08:00:03 Perskaitė 5394

Stačiatikių pasaulis švenčia Kalėdas. Jų išvakarėse Vilniuje lankęsis rusų kosmonautas Aleksandras Lazutkinas, nors ir prisipažįsta esąs ateistas, „Respublikai“ pasakojo apie dieviškąją pasaulio sandarą, dangiškąjį kompiuterį, valdantį begalinės visatos procesus. Ir apie tai, kad čia, Žemėje, žiūrime vieni į kitus kaip į priešus, bet tikrosios žmogaus tykančios grėsmės - aukštai virš mūsų.

 

- Ar po 184 kosmose praleistų dienų grįžote į Žemę toks pats žmogus?

- Skrydis susilpnino mano fizinę sveikatą, tai normalu. Bet man pačiam labiau netikėti buvo pasaulėžiūros pokyčiai. Pradėjau kitaip vertinti čia, Žemėje, vykstančius dalykus, žmonių tarpusavio santykius, pragmatišką požiūrį pakeitė filosofinis. Pasidarė kur kas įdomiau gyventi - anksčiau tarsi žiūrėjau sau po kojomis, o grįžęs pakėliau akis ir pamačiau, koks vis dėlto yra pasaulis. Jis gražus ir visai ne toks, kokį mes įsivaizduojame.

- Tad koks gi jis?


- Dar prieš ekspediciją buvo smalsu, kaip Žemė atrodo iš šalies. Bet pagaliau ją išvydęs pajutau nusivylimą - nepamačiau nieko naujo, manęs neaplankė atradimo džiaugsmas. Juk ir nepakilęs nuo Žemės žinojau, kad ji apvali (juokiasi).

Bet praėjus dviem mėnesiams pasijutau nejaukiai, ir tas jausmas kasdien vis stiprėjo: nemačiau, ant ko Žemė stovi! Senovės žmonės manė, kad ant trijų banginių. Mes žinome - mums taip pasakė, - kad ji ne stovi, o skrenda. Savomis akimis pamačiau, kad taip ir yra. Kai jauti tvirtą pagrindą po kojomis, nesunku tuo tikėti, juk visa žmogaus pasaulėjauta paremta tuo, kad viskas sukasi aplink jį. O aš žiūrėjau ir mąsčiau: jeigu Žemė ant nieko nestovi, vadinasi, ji kažkur krenta. Kartu su Saule, aplink kurią ji sukasi, su žvaigždėmis - į milžinišką prarają be pradžios ir be pabaigos.

- Jūsų patirtis - tarsi fantastinio filmo herojaus. Sugebėjote suvaldyti baimę?

- Na, kaip čia pasakius... Kuo labiau plėtėsi suvokimas, tuo baimė stiprėjo. Vienu metu mintis, kad tokių objektų kaip mūsų Žemė pasaulio begalybėje yra daug ir kad jų keliai gali susikirsti, tiesiog mane užvaldė. Suvokiau, kad begalybę valdančios jėgos yra kur kas galingesnės, nei galime įsivaizduoti.

Mes, žmonės, savo aplinkoje ieškome ir draugų, ir priešų - savo gyvenimus konstruojame santykių su kitais tokiais kaip mes pagrindu. Turiu žemės sklypą, bet noriu didesnio - atimsiu iš kaimyno ir turėsiu. Siekiame būti turtingesni, įtakingesni, galingesni, bet visa tai - kažkieno kito sąskaita. Iš to susideda visos mūsų problemos. Gyvename jomis ir nematome, kad didžiausios žmogaus tykančios grėsmės - aukštai virš mūsų. Tarkim, jeigu į mus pataikytų kilometro skersmens asteroidas, jis viską nušluotų nuo Žemės paviršiaus.

- Ar šios grėsmės įveikiamos?

- Pasakyti, kad mūsų žemiškosios problemos smulkios ir nereikšmingos, maža. Mes ne su tuo priešu kovojame, ne tam eikvojame jėgas. Didžiausias pavojus - iš ten, iš aukštai. Žmonija nebegali blaškytis, visas dėmesys turi būti nukreiptas į kosmosą. Svarbiausias mūsų civilizacijos tikslas - išgyventi šiame pasaulyje.

Kosmonautikos pradininkas Konstantinas Ciolkovskis jau prieš pusantro šimto metų pasakė: žmogus Žemėje neišsiteks, jis skris ieškoti kitų pasaulių. Anksčiau galvodavau: o kodėl turėtų? Dabar jau žinau, kad į kitus pasaulius žmoniją nuves išgyvenimo instinktas. Juk jeigu mūsų planetą ištiktų katastrofa, civilizacija būtų sunaikinta. Taip jau buvo atsitikę. Prisiminkime: dinozaurai gyveno labai neblogai, bet kažkas atsitiko, ir visi jie išmirė. Mamutai buvo tvirti, storu kailiu, puikiai prisitaikę, bet kažkas, kam nebuvo jokių galimybių pasipriešinti, vienu ypu nušlavė visą jų rūšį. Viena iš versijų - milžiniški klimato pokyčiai, sukelti milžiniškų į Žemę atskriejusių meteoritų. Tai gali vėl atsitikti. Negalime sau leisti prabangos įsikibę laikytis Žemės. Turime rasti dar vieną vietą šiame pasaulyje, pritaikyti ją gyvybei.

- JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA ruošiasi siųsti astronautus į Marsą ir palikti juos ten visam laikui - projektui „Hundred Years Starship“ dar 2010 m. skirtas solidus finansavimas. Nyderlandų bendrovė „Mars One“ Marso kolonistų konkurse jau atrinko šimtą savanorių. Kiek realūs šie užmojai?

- Skrydžiams į Mėnulį, Marsą techniškai esame visiškai pasirengę. Dabar tik šalių, dalyvaujančių šioje misijoje, vadovai turi pasakyti: mes pradedame šį darbą.

Prisiminkime Amerikos aeronautikos pradžią. Po Jurijaus Gagarino skrydžio į kosmosą 1961-aisiais Jungtinių Valstijų prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis (John Fitzgerald Kennedy) rėžia prakalbą: „Per artimiausius dešimt metų turime pasiųsti žmogų į Mėnulį.“ Tai jis pasakė tada, kai amerikiečiai neturėjo jokios technikos šiam uždaviniui įgyvendinti. Bet tikslas buvo iškeltas, susitelkė mokslininkai, pramonė, ir 1969 m. Amerika išlaipino žmogų Mėnulyje.

Dabar, ruošiantis skrydžiui į Marsą, mums nebereikia pradėti nuo nulio. Kartu pastatėme tarptautinę kosminę stotį. Tereikia įmontuoti didelį modulį su degalais, raketos variklį, ir ji taps tarpplanetine kosmine stotimi. Laikas, kai pasaulio šalių politikai priims sprendimą siųsti žemiečius ta kryptimi, bus puikus. Užuot šnairavę vieni į kitus, suvienysime jėgas ir kiekvienas kursime savo dalį bendram projektui.

- Kaip gyvybės atsiradimas kosmose galėtų paveikti žmonijos religines pažiūras, mūsų tikėjimą, kad Žemė ir žmogus - unikalūs visatoje?


- Tai neabejotinai lemtų lūžį. Jeigu atsirastų dar viena gyvybė, be žemiškosios, mes turėsime rasti jai vietą savo pasaulėžiūroje. Turėsime kažkaip paaiškinti, kodėl atsirado kiti gyvi, protingi, galbūt net į mus panašūs padarai.

- Ne vienas iš mūsų pakėlę akis į dangų ieškome dieviškosios pasaulio prigimties ženklų. Gal atsiplėšus nuo Žemės lengviau jame susivokti?

- Esu materialistas, ateistas, bet stebint vaizdą už lango kilo tam tikrų minčių. Anot mokslininkų, visa - mūsų planeta, Saulė, žvaigždės ir t.t. - atsirado iš Didžiojo Sprogimo. Sprogimas - tai chaosas, tad niekaip negaliu suvokti, kaip iš chaoso galėjo atsirasti tokia aiški pasaulio sandara. Tad ar tikrai pasaulio atsiradimą lėmė sprogimas? O galbūt jį sukūrė kažkoks protas?

Mūsų pasaulis - ne chaotiškų procesų kratinys, nėra taip, kad kažkur kažkas sprogsta, nustoja egzistuoti tiesiog šiaip sau. Jame viskas juda tvarkingai, dėsningai. Atrodo, kad buvo sukurta tvarka, pagal kurią mes visi šioje visatoje gyvename, ir kad kažkas visą šią kūriniją valdo. Labai norėčiau pamatyti tą reguliuotoją, kuris laiko savo rankose tokią begalinę erdvę.

- Ar jums pačiam šioje Žemėje būtų jaukiau, jei paaiškėtų, kad visatoje esame ne vienintelė gyvybė?


- Mus supa pasaulių begalybė. Žemėje mus dengia atmosfera, o virš jos atsiveria tiesiog neįtikėtina žvaigždžių galybė. Žemė visatoje nėra įsitaisiusi jokioje ypatingoje vietoje. Vaizdžiai kalbant, čia nėra nei išskirtinės žalios vejos, nei kažkokios specialios mus šildančios saulutės. Esame tik vienoje iš tų begalybės vietų, kuriose gali būti tos pačios ir dar geresnės sąlygos gyvybei.

- Kodėl 1997-ųjų kelionė į kosmosą jums taip ir liko vienintelė?

- Turėjau kilti į tarptautinę kosminę stotį, kuri skraido ir dabar, bet ruošiantis mane ištiko infarktas. Ir gydytojai mane pašalino...

Didelės dramos nebuvo. Pamatyti Žemę iš šalies, patirti nesvarumo būseną, susitikti su ateiviais - tokie buvo mano gyvenimo tikslai, aš juos pasiekiau. Ruošdamasis ekspedicijai tarptautinėje kosminėje stotyje žinojau, kad atsidursiu jau pažįstamame pasaulyje, patirtose situacijose.

- Matėte ir ateivius?!

- Sakome: ateiviai turi pas mus atskristi ir išlipti iš skraidančios lėkštės. Laukiame tų momentų, tikimės pamatyti savomis akimis, aš irgi tebelaukiu. Kažkas juos mato, turiu omeny aiškiaregius, ir tai man nekelia abejonių.

Keliaudamas po Peru negalėjau atsistebėti, ką su akmenimi darė Maču Pikču statytojai - kaip tie akmenys apdoroti, kokios detalės, konstrukcijos sukurtos. Net šiandien tas būtų neįmanoma, prieš 5000 metų su tų laikų instrumentais - juo labiau. Man, kaip inžinieriui, tai visiškai aišku. Tad kilo klausimas: ar vis dėlto žmonės statė tą miestą? Tokių akmens statinių Žemėje ne vienas - ir Egipte, ir Libane, ir Kinijoje. Bet mes net neklausiame, kas tai padarė, kam to reikėjo.

- Ar žmogus dar nepasiruošęs kelti sau tokius klausimus?

- Aš irgi galvoju: kodėl mes to nematome? Visi žinome minios efektą - vienas rėkia, paskui jį ir kiti. Mums tik atrodo, kad esame vieni nuo kitų atskirai, iš tiesų esame viename. Gyvename skirtingose šalyse, bet judame viena kryptimi. Mus, kaip ir kiekvieną minią, kažkas valdo, nukreipia dėmesį nuo svarbių dalykų. Kas tas minios vedlys, vedžiojantis mus už rankos, ar jo valia laisva? Ar valstybių vadovai, formuojantys vidaus, užsienio politiką, laisvi pasirinkti, padaryti sprendimą? Juk jie bendrauja tarpusavyje - tai dar viena minia, taip pat valdoma kažko, kas sėdi piramidės viršūnėje.


DOSJĖ


Gimė Maskvoje 1957 m.

Suteiktas SSRS sporto meistro vardas už sportinės gimnastikos laimėjimus.

1981 m. baigė Maskvos aviacijos institutą.

1994 m. tapo kosmonautu bandytoju.

1997 m. vasario 10 d. leidosi į kosminę ekspediciją. Ji truko 184 dienas ir 22 valandas.

Už šį ekstremalų skrydį dėl orbitinėje stotyje kilusio gaisro, galėjusio pasibaigti katastrofa, A.Lazutkinui suteiktas Rusijos didvyrio vardas, jis apdovanotas NASA medaliais „Už skrydį į kosmosą“ ir „Už nuopelnus visuomenei“.

Dabar dirba kosminę techniką gaminančioje įmonėje Maskvoje, kuria pažintines programas vaikams, pristato jas Rusijoje ir užsienyje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net