respublika.lt

2017 gruodžio 14, ketvirtadienis

koncertas

Kokio mums reikia aukštojo mokslo?nuotraukos (9)

2017 rugsėjo mėn. 18 d. 07:50:52
Respublika.lt

Dėl aukštojo mokslo reformos sukryžiuotos ietys, tačiau aiškumo, kiek turėsime aukštųjų mokyklų, vis dar nėra. Nežinome, kokias programas palikti, nes nesuskaičiuojame, kiek mums reikės specialistų. Kol kas valdžia leidusi žaidimo taisykles diktuoti verslui. Bet ar ji supranta apskritai, kokia yra universitetų misija?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS, Lietuvos mokslo tarybos atstovas Eugenijus STUMBRYS, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo narys socialinių mokslų daktaras Raimundas KAMINSKAS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien mūsų apskritojo stalo tema - nereikalingos aukštojo mokslo programos. Nors šiaip jau norėtųsi pakalbėti apskritai apie visą švietimo sistemą Lietuvoje. Universitetas yra aukštoji mokykla, kolegija, pasirodo, irgi aukštoji mokykla. Aš nustebau, kai sužinojau, kad kolegijos rengia kirpėjus, manikiūrininkus, kosmetologus, fotografus. Ar tam reikalingas aukštasis mokslas? Ar reikia tiek besivadinančių aukštosiomis mokyklomis?

V.DAUJOTIS: Galbūt vien pavadinimas nėra esmė. Buvę technikumai arba mokyklos, kuriose po vidurinio mokslo būdavo suteikiama profesija, pagal Europos madą virto kolegijomis. Anksčiau buvo aukštesnysis mokslas, dabar pervadino. Čia problema yra truputį kita. Visgi šios mokymo įstaigos yra skirtos profesiniam augimui ir turėtų skirtis nuo universiteto. Pas mus nesuvokiama, kas yra universitetas.

Sakykime, naujausias pavyzdys: pastaroji darbo grupė aukštųjų mokyklų tinklo reformai buvo sudaryta išimtinai iš verslo atstovų. Akademinio sluoksnio nebuvo. Buvo valdžios atstovai ir verslas. Jie geriausiai žino, ko Lietuvai reikia. Verslas geriausiai žino, koks bus ateities poreikis. Štai toks supratimas Lietuvoje dominuoja. Kas išties žino, koks bus ateities poreikis? Retorinis klausimas: ar buvo verslo poreikis ratui, garo varikliui, elektros varikliui, radijui, televizijai, kol jų nebuvo? Nebuvo. Tai kur tas poreikis gimsta? Kaip jis atsiranda? Jis turi susiformuoti kažkieno mintyse, kažkieno smegenyse turi gimti ta mintis. Tai formuojasi mąstytojų galvose. Ir tik labai vėlai virsta tuo, kas reikalinga verslui.

Žmonės universitetuose turi būti rengiami tiems ateities poreikiams ir sugebėti išmąstyti tuos dalykus. Štai labai geras pavyzdys. Pasakojama, kad į Maiklo Faradėjaus (Michael Faraday) laboratoriją užėjo karalienė Viktorija ir paklausė: kodėl toks triukšmas dėl elektromagnetinės indukcijos, kokia iš to nauda? (Jis atrado tą dėsnį.) M.Faradėjus atsakė: o kokia nauda iš ką tik gimusio kūdikio? Po 10 metų tas dėsnis virto elektros varikliais, generatoriais. M.Faradėjaus darbų pagrindu Džeimsas Klarkas Maksvelas (James Clerk Maxwell) sukūrė elektromagnetinio lauko teoriją, iš to kilo radijas, televizija ir t.t. Suprantate, verslas tų dalykų negalėjo padiktuoti.

Tai gali mąstytojas, tam yra universitetai sukurti. Galiu pateikti pavyzdį ir iš humanitarinės srities - tarkime, valdžių atskyrimo principas ne nuo medžio nukrito. Buvo Džonas Lokas (John Locke), mąstytojas, filosofas, Šarlis Monteskjė (Charles de Montesquieu), kurie tą mintį išplėtojo. Tai yra beveik dar svarbiau už tuos fizinius mokslus. Nes taip visuomenės gyvenimas organizuojamas. Tai daro mąstytojai. Ar verslas gali tai užsakyt? Ne. Verslui rūpi tos dienos poreikiai, ką galima padaryti mažiausiomis sąnaudomis ir parduoti brangiausiai. Jei tik tas aspektas dominuoja, faktiškai valstybė griūva. Mes tą ir turime - griūvančią valstybę. Verslas yra grobuoniškas, jis būtinas, bet jis turi būti kontroliuojamas. Bet jis dabar diktuoja, koks turi būti aukštasis mokslas, koks turi būt universitetinis mokslas. Ir tai jau seniai prasidėjo.

Kalbant apie verslo poreikius, pateiksiu dar paskutinį pavyzdį. Gintaro Steponavičiaus buvo idėja, ir ne tik G.Steponavičiaus, bet konservatorių ir liberalų, kad verslui reikia naujų studijų programų. Tada jau buvo daug programų. Bet reikia naujų, nes poreikiai staigiai kinta, net nereikia vadovėlių, nes programos turi atitinkamai staigiai keistis, turi būti internetiniai tekstai skubiai keičiami. Senuosius dalykus reikia pamiršti, nes jie nenaudingi verslui, ir daryti tiktai tokias programas. Ir chaosas prasidėjo. Ir naujoms programoms buvo skirta Europos Sąjungos parama. Senosios negavo. Fizika, senoji, klasikinė, negavo, klasikinė chemija negavo. Buvo priversti šalia kurti absurdiškas programas. Ir net pasižymėję veikėjai iš akademinio sluoksnio aiškino, kad faktiškai tokios yra instrukcijos. Aš bandžiau išklausti: tai tas pats Š.Monteskjė nebereikalingas, Dž.Lokas, Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) nereikalingi? Ne, nereikia. Reikia tik to, ko reikia verslui.

G.JAKAVONIS: Iš jūsų žodžių galėčiau pasakyti, kad dabar ugdomi vartotojai, o ne gamintojai.

V.DAUJOTIS: Gamintojai sraigteliai, kurie tinka dabar pagal instrukciją atlikti veiksmus verslo įmonėse, ir vartotojai, kad vartotų. Tai uždaras ratas. Bet jiems labai trukdo, pavyzdžiui, mąstantys žmonės.

E.STUMBRYS: Jeigu šnekėtume apie bendrąjį ugdymą, nenoriu plėstis, bet mes nesusimąstome, ką duoda valstybinė brandos egzaminų sistema. Ji buvo grynai antikorupcinė. Stojant į aukštąją mokyklą, žinote, kas būna. Problemų būna. Kaip antikorupcinis veiksmas, tai buvo efektyvu, bet kai tai buvo išspręsta, nebuvo susimąstyta, o kur einame toliau. Valstybinė brandos egzaminų sistema dezorganizuoja ugdymo procesą paskutinėse klasėse. Mokiniai rengiami egzaminams, o ne brandai.

Aš noriu dar reaguoti į tai, kas buvo pasakyta dėl aukštųjų mokyklų studijų programų. Jūs sakote, kolegijos rengia kirpėjus. Ne kirpėjus jos rengia. Kaip mes juokaudavome Studijų kokybės vertinimo centre, jos rengia galvos augmenijos dizainerius.

G.JAKAVONIS: Čia kaip landšafto dizaineris, kuris yra buldozerininkas.

E.STUMBRYS: O šnekant apie tai, kad mūsų valstybėje aukštajame moksle vyrauja ekonominiai argumentai, tai, deja, pamirštama, kam žmogus turi rengtis ir kam aukštosios mokyklos rengia.

Asmuo kaip savaime gėris ir asmens poreikiai visiškai pamiršti. Nes nėra, kas kolektyviai išreikštų, nėra stipraus atstovo. Visuomenė yra, bet mūsų visuomeninės organizacijos, kurios kalba apie aukštąjį mokslą, palyginti neįtakingos, jeigu lygintume su verslu.

Viską imta ekonomizuoti. Sistema akivaizdžiai yra iškreipta. Ir dėl to programų daugybė. Bet ekonomizavimas buvo ne tik čia. 2011 metais Švietimo ir mokslo ministerija pakeitė teisės aktus, aukštosios mokyklos galėjo bet kokią studijų programą registruoti ir ją dėstyti. Nes atseit jų vertinimas, kol dar nėra studentų, trukdo tenkinti verslo poreikius. Pasikeitė dvi vyriausybės, bet visiškai nieko nepadarė. Ir tik dabar, nežinau, suvokiant ar ne, pagaliau šitas begalinis dauginimas yra sustabdytas. Tai kainuoja valstybės biudžeto pinigus.

R.KAMINSKAS: Aš truputį galbūt kitu kampu norėčiau pažiūrėti į tai, ką kalbėjo gerbiami profesoriai, ekspertai. Visgi aš klausčiau taip: koks yra Lietuvos valstybės užsakymas mūsų valstybiniams universitetams ir kolegijoms? Kiek mes turime pinigų? Mums reikia architektų - gerai, kiek mes turime pinigų parengti tiems architektams, reikia filosofų - gerai, kiek mes turime pinigų. Aišku, kad architektai galbūt kainuoja brangiau, filosofai galbūt mažiau, ir panašiai.

Bet yra viena problema, kaip jau buvo minėta, kad svarbios, įtakingos verslo grupės įeina į universitetų valdymo struktūras, įeina į tarybas, pas juos dirba dalis profesorių ar akademikų ir pan. Aš tada kelčiau taip klausimą: jeigu verslas žino, ką reikia dėstyti, kokias leisti programas, kodėl jis nekuria savo universitetų? Pavyzdžiui, kaip yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Yra įvairios interesų grupės, turi savo privačius universitetus, gali pasirinkti dėstytojus, gali pasirinkti kokius nori studentus ir panašiai.

Bet mes dabar kalbame apie aukštojo mokslo reformą, kuri aktuali pirmiausiai valstybiniams universitetams. Ir čia įdomiai yra pristatoma, kad bus tam tikros verslo grupės ir jos nuspręs, kokios turi būti programos. Pavyzdžiui, energetikai ar kitos svarbios grupės nuspręs, kokios turi būti sveikatos priežiūros programos, kokios turi būti veterinarijos programos... Tai čia yra tikrai nesuprantamas dalykas ir tą reikėtų pagaliau išsiaiškinti.

Mūsų valstybė yra tokia, kokia yra. Mūsų finansai švietimui, aukštajam mokslui irgi yra riboti. Ir mes turime skaičiuoti labai tiksliai ir aiškiai, kokių mums reikia programų, kiek mums reikia specialistų, ar visus mes juos turime čia, Lietuvoje, pasirengti. Galbūt mes galime juos pasirengti kaimynėse šalyse. To skaičiavimo nėra. Kitas dalykas yra humanitariniai mokslai, kurie yra išskiriami kaip tam tikras prioritetas. Lietuvių kalba, istorija, etnografija ir kiti dalykai. Kaip yra čia? Koks yra finansavimas ir ar yra aiški programa, aiškus matymas? Pavyzdžiui, mes labai dažnai džiaugiamės, kad labai daug studentų atvažiuoja studijuoti medicinos, inžinerinių mokslų. Tai yra labai gerai. Bet aš norėčiau paklausti, kiek mes turime užsienio studentų, kurie studijuotų lietuvių kalbą, lietuvių istoriją, etnografiją, kurie būtų grynai susiję su Lietuvos kultūra? Nes pagal Aukštojo mokslo įstatymą universitetas yra ne vien žinių fabrikas, bet yra kultūros nešėjas, kultūros centras. Aš čia to vaidmens nematau. Pavyzdžiui, ateina laikas minėti Lietuvos valstybės šimtmetį, valstybės, atkurtos Vasario 16-ąją. Koks yra universitetų kaip visumos indėlis šiuose projektuose, kokios yra pateikiamos nuomonės?

G.JAKAVONIS: Atsimenu, viena iš švietimo ministrių pasakė, kad kuriame švietimo strategiją. Kaip mes, neturėdami ilgalaikės valstybės strategijos, galime kurti kažkokią vienos šakos strategiją?

K.STOŠKUS: Jūsų klausime ir atsakymas, man rodos, yra.

Švietimo sistemos situacija yra pati komiškiausia, karikatūriškiausia. Kiekviena valdžia atėjusi vis taisė tuos švietimo įstatymus. Kiekviena valdžia ateidama laikė savo pareiga parodyti, kad ji turi savo politiką. O tos politikos jiems užtenka tik 4 metams. Jeigu paskui ir pasilieka valdžioje, vis tiek turi naujus sąjungininkus, vėl viskas statoma iš pradžių. Vadinasi, tuos pakeitimus bus įmanoma padaryti tik tada, kai mes turėsime bent šiek tiek sutvarkytą sistemą viršuje. Yra dabar siūlymų, bet niekas rimtai į juos nežiūri, nes mano, kad gerai ir taip, kaip yra. Jų politiniams interesams tenkinti užtenka tokios sparčiai judančios valdžios. Pavyzdžiui, siūloma, kad būtų antrieji Seimo rūmai. Tai labai sena idėja. Būtų senatas, kuris turėtų tam tikrą tęstinumą, kontroliuotų šiek tiek, būtų jungiamoji grandis. Galėtų ir prezidentas tarpininko vaidmenį atlikti, bet dabar prezidentūrai sunku su tuo susitvarkyti.

Beveik visos valdžios kariauja tarpusavyje. Kodėl Vyriausybė neturi jokios krypties? O jeigu turi, kodėl nepasako, kokie tos veiklos galutiniai tikslai.

Žmogus yra valstybės šeimininkas ir turi nustatyti, kokia ji turi būti. Valstybė kuriama ne dėl žmogaus, o žmonės kuria valstybę tam, kad ji atliktų tam tikras funkcijas. Žmogus yra atskaitos taškas. Demokratiškose šalyse tai yra pilietis. Kituose kraštuose, žinoma, galima žmogų kaip daiktą traktuoti, bet demokratija skiriasi tuo, kad ji turi potencijos išugdyti labai įvairių grupių pajėgas, profesinių grupių, amžiaus grupių ir taip toliau. Vadinasi, reikia labai subalansuotos politikos. Ar kas nors kelia rimtai šitą klausimą? Vien kultūros politikoje, aš matau, ateina ir tiesiog žaidžia kaip su vaikais. Visa politika maždaug tokia: kieno jėgos stipresnės, tie prisiklijuoja prie ministerijos, ir paskui per tą grandį toliau visi tie politikos dalykai sprendžiami. Fondų skirstymas ar kitokie dalykėliai. Neprognozuojama visai situacija pasidaro. Tai jeigu vienoje ministerijoje nėra jokio subalansavimo, niekas nežino, kiek skirti profesinei kultūrai, kiek masinei kultūrai... Reikia skirti masinei kultūrai ar ne? Niekas net nesvarsto tokio klausimo. Ir dažniausiai atsitinka taip, kad masinė kultūra pati pragyvena ir dar jai duoda pinigų, nes ji turi jėgą. Kas dabar Vyriausybės patarėjai yra? Dainininkai. Ar jie gali patarti, kokius sprendimus priimti, jei apskritai turbūt gyvenime nėra nė karto galvoję šita tema.

Mūsų visuomenė, valstybė yra labai viendienė, ji gyvena šia diena, čia ir dabar. O kai gyveni tik šia diena, tai tas, kas vakar buvo, istorija neįdomu. Net jeigu ją prisimena vienas kitas, iš jos pamokų niekas nepasimoko. Švietimo sistema yra pati stabiliausia sistema pasaulyje. Ji progresavo per visą istoriją, ji kaupė savo patirtis, ir ta vadinamoji tarybinė sistema buvo toli gražu ne tarybinė, tai yra nukopijuota nuo tos tradicijos, tik adaptuota prie totalitarinės sistemos. Turinys jos buvo prastas, bet ji kaip sistema ne taip jau blogai organizuota. Visus tuos pamatus sugriovė, o kas naujo dabar? Aš negirdėjau nė vieno jūsų pasakymo, kad kas yra pozityviai pasiekta naujo. Ir net iš ministerijos atėjo siūlymų, pavyzdžiui, grįžti prie tos tvarkos, kad mokytojai turėtų etatą, kad atlyginimai nuo valandų nepriklausytų. Žinoma, tai būtų tam tikras išsigelbėjimas, vėl grįžtume prie to paties, ką lengva ranka per pirmus metus sugriovėme.

Aš sakau - nesikiškite, ponai politikai, į švietimo sistemą. Juokingiausia, kad mes esame dideli imitatoriai. Mūsų visa politika yra kopijuojama. Vieni pasiūlo iš vieno krašto, kiti iš kito krašto, kai iš kelių kraštų sudedi į vieną vietą...

V.DAUJOTIS: Bet nė iš vienos vietos nebuvo gerai nukopijuota. Buvo perkelta groteskiškai. Ne ištisa sistema, net atskiri fragmentai buvo perkelti groteskiškai.

G.JAKAVONIS:
Bet kokiu atveju yra toks amžinas klausimas, kaip būtų galima Lietuvoje švietimą sutvarkyti? Beje, ar, jūsų manymu, buvo tikslinga atskirti Švietimo ir mokslo ir Kultūros komitetus?

V.DAUJOTIS: Tai iliustruoja du aspektus: pirmiausia absoliutų nesupratimą, neraštingumą, nesuvokimą, kas yra kultūra, kas yra švietimas, ir antra - tam tikrą savanaudiškumą, asmeninių problemų sprendimą valstybės sąskaita. Ponas R.Karbauskis norėjo taip kažkur atsitraukęs valdyti savo partiją. Seime reikėjo turėti poziciją, o kadangi žino, kiek klyksmo dėl švietimo, atkirto kultūrą ir pasidarė šito komiteto pirmininku. Nieko ten kultūros klausimais jis nedaro, negirdime iš jo iniciatyvų.

G.JAKAVONIS: Sumažino 19 milijonų finansavimą kultūrai.

V.DAUJOTIS:
Jam reikalinga tik pozicija Seime. Jis negali būti, pavyzdžiui, Seimo kokiu pirmininku ar pavaduotoju, jis nori turėti laisvesnes rankas. Ramiai sėdėti eilinio Seimo nario pozicijose nefasonas. Kita vertus, gal ten realiai mažai ką sprendžia komitetai, bet dauguma vis vien nagrinėja tam tikras problemas. O čia - kultūros. Visi mes kultūrą išmanome, visi apie kultūrą žinome ir požiūris į kultūrą kaip į podukrą šiandien.

Lietuvoje visur yra tas neraštingumas. Demokratija pas mus neveikia. Formaliai padarytas valdžių atskyrimo principas. Bet visuomenė turi būti raštinga, kad ne visai suprantantis žmogus suvoktų, jog jis žino mažiau. Nes dabar Lietuvoje kvailio ir protingo žmogaus nuomonės yra lygiavertės. Tai važiuoja ir per visą spaudą. Galiausiai aš tai matau jau universitete, blogi studentai pradeda vis daugiau reikšti savo teises, kad gautų geresnį pažymį, jie rašinėja visiškai nepagrįstus skundus. Pas mus demokratija.

Ir tai būdinga visai visuomenei. Kvailys darosi agresyvus. Kaip ta agresyvioji kvailybė įsitvirtina? Išmintingas, išsilavinęs žmogus nedirba alkūnėmis. Kuo kvailesnis žmogus, turintis ambicijų, tuo jis eina agresyviau, - tokie turi daugumą Seime. Yra ten protingų žmonių, bet vadovauja tai, sakyčiau, agresyvieji kvailiai.

Pacituosiu, mano manymu, geriausią universiteto misijos apibrėžimą: be išlygų ieškoti tiesos, saugoti, skleisti ir mokyti. Bet tiesa konstruojama pagal valdžios užsakymą, ypač tai matoma humanitarinėje srityje. Pavyzdys - politologija. Didžiulę masę parengiam. Ką matome arenoje veikiančius tuos politologus? Taigi jie tuos vyksmus pateisina.

G.JAKAVONIS: Dvaro tarnai.

V.DAUJOTIS: Dvaro tarnai rengiami. Jie turi universitetinį išsilavinimą, jie turi mąstyti, bet jie aptarnauja. Nes agresyviai kvailybei, esančiai valdžioje, aptarnauti reikia tokios tiesos. Jeigu taip galima pasakyti, net iš gamtos mokslų tiesa stumiama. Ta kvailybė ateina iš vakarietiškos civilizacijos, pavyzdžiui, genderizmo teorijos, tos lyčių lygybės programos atsiranda, ir net tos genderistinės teorijos dėstomos. Kur tai veda? Vadinasi, yra įvairios, kaip aiškinama, tiesos tuo pačiu klausimu. Ar gali būti teisingumas pagal daugelį tiesų? Bus skirtingi teisingumai. Atseit, kaip nuomonės skirtingos. Jeigu taip sukonstruojame visuomenę, o vis tiek turės būti vienas teisingumas, tai kuris teisingumas laimės? Tas, kuris galingesnis. Kuris turi stipresnius rėmėjus. Tai apie kokią demokratiją šnekame? Ir apie kokią valstybę?

G.JAKAVONIS: Kaip tik šiandien perskaičiau tokį anekdotą: kaip suprasti, kad esi kvailys? Laikai save protingu, laikai save neklystančiu ir aplink save matai tiktai kvailius. Pratęsiant tai, apie ką kalbėjo Vytautas, mes, lietuviai, taip manome, kad viskas, kas iš Rytų, tai yra blogai, o kas ateina iš Vakarų, viskas gerai. Ar mes jau taip nesugebame atsirinkti? Visą mėšlą, kas yra Vakaruose, mes susirenkame pas save.

E.STUMBRYS:
Manyčiau, pradžia buvo, šnekant apie nepriklausomybę, kritinio proto stoka ir mažas bendros aplinkos išmanymas, nes geležinė uždanga padarė savo. Ir aš matau iš švietimo, aukštojo mokslo pavyzdžio. Kas atvažiuodavo, kokie ekspertai, ir ką diegdavo? Tai, kas nepriimtina Vakaruose, arba teorija, kuri nėra įgyvendinama. Atvažiuoja čia ir diegia, ir sako - tai vakarietiškas modelis. Kitas pavyzdys - teisininkų rengimas. Tai buvo pristatoma kaip stiprybė. Paimta iš Amerikos teisininkų rengimo sistemos, išoperuota, kad iš pradžių įgyji išsilavinimą, po to tampi teisininku. Ir VDU, rodos, 10 ar daugiau metų rengia pažeisdami įstatymą, beje, kai per trejus metus įgyji bakalauro laipsnį, gauni teisės magistro išsilavinimą. Taip, ten yra tokia sistemos dalis, bet po to tokio „teisininko“ nepaleidžia, yra nuolatinio profesinio tobulėjimo sistema. Epizodas paimtas ir perkeltas čia, ir prisidangstant, kad tai vakarietiškas, daug tobulesnis modelis.

Antra, tas begalinis neigimas. Juk ir sovietinėje sistemoje buvo stiprių dalykų, ypač iš vokiškos švietimo sistemos nukopijuota daug, bet pasakyk šitą! Tiesiog žmonės nedrįso. Dabar mes drąsesni tą pasakyti, kad ne viskas buvo blogai. Turinys, kaip minėjote, ydingas. Jau dabar, kai mes apsižvalgę po pasaulį suprantame, kad yra srovės, yra kryptys, yra teorijos, nebijome sakyti, kad ne viskas sisteminiu požiūriu absoliučiai buvo blogai. Bet praėjo 25 metai, ir tai dar ne visi tą pasakys, ir tie, kas šneka, bus apkaltinti, kad propaguoja sovietmetį.

R.KAMINSKAS: Yra bendri universalūs principai, vertybės, metodai, kurie yra tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Aš daugiau kalbėčiau apie tam tikrus instrumentinius dalykus ir organizacinius dalykus kalbant apie aukštojo mokslo, bendrojo mokslo reformą. Visgi reikėtų žiūrėti, kokia yra organizacija tų dalykų ir kaip tie dalykai yra kontroliuojami. Kaip valstybė, Vyriausybė kontroliuoja aukštųjų mokslų turtą, finansus, profesionalų parengimą.

Kitas dalykas, kad reformą pradeda politikai. Manau, kad švietimo reformą turėtų daryti pats aukštasis mokslas. Jie yra profesionalai. Visgi yra tam tikra autonomija.

V.DAUJOTIS: Išsioperuoti? Chirurgas nesugeba pats išsioperuoti.

R.KAMINSKAS: Valstybė duoda įstatymus, pateikia tam tikrus kriterijus, duoda finansus ir sako - tu parenk tokių filosofų ar tokių inžinierių, ir jei tu neparengi, negauni pinigų. Aš manau, kad visgi yra tam tikras politikų kišimasis, ir, aišku, tie politikai eina per verslo grupes. Aišku, autonomija yra, bet kiek ji veikia.

G.JAKAVONIS: Bet tokiu atveju, atsiprašau, kas turėtų būti toje taryboje šalia verslo? Politikai?


R.KAMINSKAS: Ne, aš galvočiau, kad turėtų būti visuomenininkai ir turėtų būti ekspertai, t.y. mokslininkai ir pan.

V.DAUJOTIS: Verslą ištraukti irgi svarbus dalykas.

R.KAMINSKAS: Bet turi būti atitinkama proporcija. Dabar per televiziją, įvairius komunikacinius kanalus girdžiu, kad, va, į verslą neatsižvelgiama. O ką verslas yra davęs?

V.DAUJOTIS:
Generuojami mokesčiai. Tai labai svarbu.

R.KAMINSKAS:
Bet tegul kuria savo aukštąsias mokyklas. Aš sakau savo nuomonę, nebūtinai ji yra teisinga.

G.JAKAVONIS: Yra daug nusivylimo, ypač bendrojo lavinimo mokyklose, provincijoje. Pažįstami net sako: „Mes gi augome tarybiniais laikais, bet mus smetoniški mokytojai mokino. O dabar Lietuvos laikais augom, bet tarybinius turim“. Ką daryti, kad ateitume į aukštąją mokyklą ir būtume savo šalies patriotai?

K.STOŠKUS:
Atskirai tų klausimų, kuriuos svarstome, neišspręsime. Gali būti labiausiai pasiaukoję žmonės, jeigu sistemos nesukursime, jeigu ji nebus bent jau minimaliai demokratiška.

Jeigu jau negali sutvarkyti demokratija, daug žmonių galvoja, tai gal karalių kokį pasisamdykime kuriam laikui. Po I pasaulinio karo buvo bandoma tą padaryti, Mindaugą II sugalvojo. Kiti siūlo stiprinti prezidento galią. Svarbu, kad šioks toks valdžios tęstinumas būtų. Aš galėčiau čia diskutuoti labai ilgai dėl vienadieniškumo. Dabar daug prisipažinimų yra: „kaip gerai, kai gyveni šia diena“.

V.DAUJOTIS: Netgi dabarties filosofija yra tokia.

K.STOŠKUS:
Nes viskas kinta, ko čia dabar galvoti, kas buvo ir kas bus. Paralyžiuoja žiūrėjimas į ateitį, numatyti labai sunku. O ką čia išmoksi tą istoriją, pasenę dalykai, o mes progreso žmonės...

Štai ir išeina, kad mes gyvename iš tikrųjų šia akimirka. Niekas apie padarinius negalvoja. Kai buvo daromos tos švietimo reformos, ar kas skaičiavo, kas iš to išeis, ar tai bus geriau, nei buvo. Kažkur išgirdo, kažkur pasakė.

E.STUMBRYS:
Aiškus tikslo iškėlimas ir po to pamatavimas - apie tai nešnekama.

K.STOŠKUS:
Nesmagu baigti šitaip tą kalbą, bet manau, kad ji viltinga. Jeigu nebūtų vilties, mes čia nebūtume šiandien.

V.DAUJOTIS:
Vėl grįžtame. Kvailystei, beprotystei yra vienintelis vaistas - švietimas. Vėl apsisukam.

K.STOŠKUS: Visa atsakomybė verčiama mokyklai, bet šiandien šviečia ne tik mokykla.

G.JAKAVONIS: Man atrodo, lašas po lašo kažkoks rezultatas turi būti nuo mūsų minčių, pasvarstymų.

V.DAUJOTIS: Manau, kad niekas neišgirs. Ką S.Skvernelis pasakė - mokyklos nekokybiškai moko, dėl to mokytojai nenusipelno didesnių algų. Čia išeina, kad mokykla jam nedavė nieko gero, gal jis nesugebėjo pasiimti, tik užuojauta jam, ir užuojauta Lietuvos valstybei.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (9)

  • 2 Faustas 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 16:39:39

    Tu ne vienas!
    Pilna -aiciu, -usciu, -ieniu... su tamsiom galvom. tiesiog balvones (yra ir
    balvonu).
    Neveltui mokslas eina velniop (taip kaip pedagogika, teises... gal net
    medicina. o dabar ir mokslas).

  • Faustas 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 14:06:10

    Deja, nors knygų daug skaičiau,
    Kvailys jaučiuos, kaip ir anksčiau.
    Magistras, daktaras esu,
    Bet mano galvoje tamsu.

  • Reik šiandien valstybei 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 13:54:10

    pritaikomo/ypač inžinerinio,kompiuteristinio/,o ne dykumų apželdinimo
    Raselės ąžuolais,atogrąžų tyrinėtojų,visažinių VADYBININKŲ ir
    kitokių
    būsimų bedarbių.

  • Absurdas 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 08:23:46

    "Mūsų valstybė yra tokia, kokia yra." Šis teiginys yra mūsų politikų
    idiotizmo pagrindas. Niekas negali pasakyti-kokia turi būti mūsų
    valstybė. Niekas nekuria valstybės tikslų, todėl mes kaskart
    reformuojame reformas. Ateina viena valdžia, išardo Smetonos laikų
    grindinį(atsieit tarybinis), sudeda kinietišką-šiuolaikiškas. Kai po
    metų ima birti, ieško kaltų, kas ne taip padarė grindinį. Bet neieško
    kaltų, kas sugalvojo sugriauti šimtmetį tarnavusį grindinį. Mums
    reikia universitete ruošti konstitucinių dvasių specialistus,
    aiškiaregius, ekstrasensus, būrėjus ir kitokio plauko sukčius. Tada
    tasime ne tik policine, bet ir nusikaltėlių valstybe.

  • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 08:03:39

    25-mečio v i s i įtakingiausieji politikai yra verti didžiausios
    bausmės,
    už l. sunkius padarinius Tautai ir Lietuvai.

  • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 08:03:04

    Mes būsim ramūs saugūs ir klestėsim, kai:
    Putino vadovaujama okupantų gauja pasitrauks iš Karaliaučiaus;
    Putino vadovaujama okupantų gauja uždarys (iš lietuviško biudžeto
    pinigų išlaikomas) rusiškas mokyklas Lietuvoje;
    Putino vadovaujama okupantų gauja pasitrauks iš lietuviško eterio, su
    rusiškos kultūros brukimu (visur);
    Putino vadovaujamos bei Lietuvoje pasilikusiųjų okupantų gaujos v_i_s_i
    veikėjai bus paviešinti ir nušalinti iš v_i_s_ų įstaigų;
    Putino vadovaujama okupantų gauja paliks ramybėje Ukrainą Krymą.
    Putino ir Lukašenkos vadovaujama okupantų gauja paliks ramybėje Gudijos
    (Baltarusijos) gyventojus.

  • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 08:02:27

    Pasilikusįjį cccp komunist-kgb’istinį okupantą,
    klastingai sugužėjusįjį į Seimą neliustruotosios
    lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gaujos pavidalu,
    l. lengva nukenksminti kai žinom, kad
    “Lietuvos Respublika nuo pat savo Konstitucijos priėmimo 1992.10.25 dar
    nė karto neturėjo teisėtai išrinkto Seimo.”
    (dr. Jonas Ramanauskas)
    Daugiau apie tai
    (panaudojus tokias nuorodas)
    Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo
    Rinkimų kodekso projekto aferizmai
    Okupuota nepriklasomybė
    ___________________________________________
    Tautos SĄJŪDIS arba Tautos mirtis

  • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 08:01:07

    Citata
    “Šiandien daugybė žmonių piktinasi, kad kažkada Sąjūdis nuvyto.
    Šventa tiesa. Sąjūdžio programa iš esmės liko neįgyvendinta, …

    Vytautas Radžvilas
    ________________________
    Patartina susipažinti su visu kalbos tekstu kuris yra
    va čia
    propatria.lt/2017/06/vytautas-radzvilas-lietuva-dabartizmo.html
    ________________________
    Sąjūdžio programa iš esmės liko neįgyvendinta, nes okupantas išėjo
    pasilikdamas.

  • aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į konclagerį 2017 rugsėjo mėn. 18 d. 07:58:09

    (2017 kovo skaičiai)
    Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga – 1222 eURAi (į
    rankas).
    ————– // —————————— miltai – 0.35 e/kg (35
    eurocentai/kg).
    Lietuviškame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga – 335 eURAi (į
    rankas).
    ————– // —————————— miltai – 0.54 e/kg (54
    eurocentai/kg).
    Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga ir vėl didinama kaip ir
    kasmet nuo balandžio mėn.
    __________
    Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga didėja kasmet, o miltų
    kaina nekinta jau k_e_l_i_s metus iš eilės.
    __________
    Štai kokia yra mūsų duona kasdieninė.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IS: ketvirtadienį Irako teisingumo ministerija pareiškė, kad šalies pietuose įvykdytas mirties nuosprendis 38 buvusiems teroristinės IS grupuotės nariams; šiuo metu Irako kalėjimuose laikomi dešimtys tūkstančių žmonių, kaltinamų ryšiais su IS.
  • BIATLONAS: Prancūzijoje vykstančio trečiojo pasaulio biatlono taurės varžybų etapo moterų 7,5 km sprinto lenktynėse ketvirtadienį geriausiai iš lietuvių pasirodžiusi Natalija Kočergina užėmė 74-ąją vietą; nugalėjo be klaidų šaudžiusi olimpinė čempionė Slovakijos atstovė Anastasija Kuzmina - 20 min. 59,6 sek.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar įstatymas padeda apsaugoti vaikus nuo smurto?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -3  0 C

   0  +2 C

 

   -2  +2 C

    0  +4 C

   +1  +3 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1736 PLN - 4.2146
RUB - 69.1283 CHF - 1.1647
GBP - 0.8791 NOK - 9.8253
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12