respublika.lt

Kokią turime Lietuvos istoriją ir kokios mums reikianuotraukos (16)

2018 lapkričio mėn. 19 d. 07:00:11
Gediminas JAKAVONIS

Atrodo netolimos praeities, kurią visi prisimename, faktų atspindėjimas ir vertinimas neturėtų kelti abejonių. Tačiau turbūt ne vienas esame patyrę, kad tie patys istoriniai įvykiai neretai yra pateikiami skirtingai. Kodėl taip nutinka? Kiek vadovėlių rašytojai ir istorinių veikalų autoriai yra objektyvūs, pasakodami apie mūsų praeitį?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Rolandas PAULAUSKAS ir Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiemet labai daug jubiliejinių progų: Sąjūdžio 30-metis, rusų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 25-metis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 30-metis. Aš pats save laikau Sąjūdžio pradininku, tačiau skaitydamas dabartinius pasisakymus galvoju, ar iš tikrųjų aš dalyvavau tuose įvykiuose. Skaitant kieno nors atsiminimus apie to meto įvykius, reportažus iš renginių, kyla klausimas, ar tikrai istorija yra objektyvus mokslas? Ypač jeigu rašo žmonės, kurie tų įvykių gerai net nežino.

R.PAULAUSKAS: Esame maždaug vienos kartos ir turbūt visi trys sutiksime, kad per mūsų gyvenimo laikotarpį istorija jau ne kartą keitėsi. Keitėsi ir Lietuvos istorijos vadovėliai. Istorija perrašyta, bet yra knygos, radijas, televizija. O ką kalbėti apie tų laikų istoriją, kai buvo trys knygos ir penki mokantys skaityti... Istorija yra tautų susidūrimo, konfliktų aprašymas. Konflikte visuomet yra dvi pusės, jos viena kitą visada pateiks prieštaringai. Vienas bus geras, kitas - blogas ir tą blogąjį reikės piešti kuo juodesnėmis spalvomis. Paimkime Vilniaus istoriją po Antrojo pasaulinio karo. Ją šiandien galima pamatyti nuėjus į Vilniaus kapines. Yra Armijos Krajovos paminklai ir viena dalis žmonių tuos įvykius vertina vienaip, o kita Vilniaus gyventojų dalis - visai kitaip. Manau, kitaip ir būti negali, nes interesai buvo skirtingi. Yra sudaryta grupė, kurianti bendrą Europos Sąjungos istoriją. Tai bus istorija, pritaikyta mums visiems. Ji nieko bendra neturės su realybe, nes interesų suderinti neįmanoma.

A.BUTKEVIČIUS:
Manau, kad bus teiginys, jog visos Europos tautos siekė pagaliau gyventi kartu bendrame Europos name.

R.P.: Ji bus pritaikyta šiuolaikinei situacijai. Istoriją rašo žmonės, kurie yra nevienodi savo potencija. Nuo to irgi priklauso, kaip jie fantazuoja. Jeigu talentingas rašytojas, istorikas parašys gražiai ir įtikinamai, daugelis tuo patikės. Jeigu mažiau talento, bus ne visai įtikinamai.

A.B.: Pavartotas labai gražus žodis - „fantazuoja“. Imkime mūsų istoriją. Tas, kuris fantazuoja, žinoma, galėtų šiek tiek sukonkretinti savo fantazijas. Ateitų ir paklaustų. Sakytų, Audriau, papasakok savo istoriją kaip buvo.

G.J.: Nusikelkime į viduramžius. Man teko skaityti Kryžiuočių kronikas apie lietuvius, kad jie yra laukiniai, neišsilavinę. Tad labai įdomu, kaip mūsų istorikai iš to kuria ir pateikia mūsų priešų parašytą istoriją parodydami, kokie iš tikrųjų mes esame kvailiai.

R.P.: Kai šventėme tūkstantmetį, mes daug dirbome prie šio reikalo. Pasiruošėme ir iškėlėme naują vardą Lietuvos istorijoje, kurį tikrieji, „profesionalūs“ istorikai nutylėjo - Zebedenas.

G.J.:
Bet kokiu atveju, per Lietuvos tūkstantmetį visi laurai buvo skiriami Šv.Brunonui, o ne Zebedenui.

A.B.: Čia nieko naujo. Tais laikais, kai Pacai statė vienuolynus, buvo naudojama Šv.Brunono legenda tam, kad būtų galima geriau inkorporuoti visą Lietuvą į bendrus europinius resursus.

G.J.:
Jūs abu esate istoriniai asmenys, Sąjūdžio kūrėjai, signatarai. Jūs, Audriau, esate Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įkūrėjas, tačiau žiūriu per televiziją apie sąjungos jubiliejų ir niekur jūsų nematau...

A.B.:
Kadangi aš nepriklausau tiems, kurie šiandien reklamuojasi ir bando išlaikyti savo pozicijas politikoje. Rodyti mane ar rodyti kolegą Paulauską tose situacijose, kuriose mes sudėjome taškus Lietuvos istorijoje, reikštų sumenkinti savo pačių vaidmenį. Juk buvo tik vienas žmogus - Vytautas Landsbergis, aplink kurį visi kiti triūsė, vadovaujami jo ir vykdydami jo nurodymus.

R.P.: Kaltę dėl Tarybos Sąjungos sugriovimo irgi kai kas kabina ant vieno vargšo Gorbačiovo. Įsivaizduokite, koks turi būti galingas žmogus, kad sugriautų ištisą civilizaciją. Tarybų Sąjunga sugriuvo - faktas, bet kai pradedi aiškintis kodėl, po trisdešimties metų, vieno atsakymo nėra. Todėl, kad visiems tuo metu tai buvo išskirtinai naudinga, visi išsitąsė, išsidalino. Žiūriu, kaip patys rusai svarsto, kas atsitiko su Tarybų Sąjunga. Jie irgi neranda atsakymo, nes yra galybė nuomonių. Vieni kaltina Gorbačiovą, kiti kaltina kažkokias užsienio šalis, treti kaltina politinį elitą. Tikriausiai visų kaltės buvo po gabaliuką. Bet tame kontekste labai įdomiai atrodo tie, apie kuriuos kalba Audrius.

G.J.: Tai ne Lietuva sugriovė Tarybų Sąjungą?

R.P.: Įdomiausia, jeigu žiūrėtumėte lenkų televizijos kanalus, lenkai taip pat pretenduoja į tą patį įvykį, nes lygiai taip pat kalba, kad Tarybų Sąjungą sugriovė Lenkija.

A.B.: Žinoma, ir lenkai, ir mes esame seni rusų imperijos nariai, galime su jais pasidalinti vaidmenį. Bet iš tikrųjų reikia pasakyti, kad mums tas vaidmuo buvo deleguotas šiuo griovimu suinteresuotų žmonių - pačių rusų politikų.

R.P.: Dalies politikų.

A.B.:
Manau, kad nemenkos dalies, nes išsidalinti tą milžinišką potencialą buvo visiems naudinga.

R.P.: Grįžkime prie Sąjungos griovimo ir Lietuvos vaidmens. Viena vertus, mes pervertiname ir savo, ir Lenkijos vaidmenį. Bet kai mes nusileidžiame į Lietuvos lygį, iškyla masė klausimų. Aš skaičiau storą knygą apie Sąjūdį, tačiau Kauno grupei yra skirta joje tik pusė puslapio.

A.B.: Kaip minėjome, viskas priklauso nuo to, kas rašė. Nes nekalbėti apie Kauno grupę ir nuolatinę įtaką, kuri buvo daroma Sąjūdžio strategijai formuoti, reiškia nesuvokti, apie ką kalbama. Kodėl negalima minėti buvusių politinės komisijos narių, kodėl buvo daroma taip ar kitaip, kodėl buvo priimamas vienoks ar kitoks sprendimas... Galų gale, kokie buvo lūžio taškai. Imkime garsųjį suvažiavimą Kaune arba paskutinį Seimo susirinkimą Vilniuje, prieš pat Baltijos kelią Akademiniame teatre, kai batalija virto vos ne rankų kova.

R.P.: Patikslinkime, dėl ko. Batalija ėjo dėl tokių žodelių - Lietuva - ne TSRS sudėtyje.

A.B.: Ar tai sakyti žmonėms prieš rinkimus, ar įrašyti į deklaraciją.

R.P.:
Beje, iš Vilniaus grupės tik amžiną atilsį Romualdas Ozolas parėmė šią formuluotę. Su juo iš anksto buvo sutarta, kad jis rems.

A.B.:
Reikėtų paaiškinti, jog tuo metu žodžiai - „suverenitetas“ ir „nepriklausomybė“ - taip devalvavo, kad vos tik mes ištardavome „suverenitetas“, valdžia sakydavo: taip taip, jūs jį turite, imkite. Kai mes pasakydavome „nepriklausomybė“, sakydavo, kad viskas gerai, tai yra nepriklausomų valstybių sąjunga.

R.P.: Tuo metu dažnai ginčijomės su V.Landsbergiu. Mes siūlome rašyti „nepriklausomybė“, jis siūlo rašyti „suverenitetas“. Sako, juk tą patį reiškia. Sakau, pirmininke, jeigu tą patį reiškia, tai kam tada ginčytis? 1992 m. rugpjūčio mėnesį Gorbačiovas pučo metinių proga duoda interviu kažkokiai užsienio radijo stočiai. Jis nusako visą „perestroikos“ programą, bet aš atsimenu porą punktų. Pirmiausia, sako, buvo nutarta duoti respublikoms suverenitetus, buvo leista mojuoti vėliavomis, dainuoti savo himnus. Jo žurnalistas dar kartą paklausė - o kaip su Baltijos valstybėmis? Gorbačiovas atsakė, mes supratome, kad Baltijos valstybės į TSRS sudėtį pakliuvo kiek kitomis aplinkybėmis ir todėl joms buvo numatytas statusas kaip Suomijos, buvusios Rusijos imperijos sudėtyje.

A.B.: Aš tik noriu pasakyti, kad rusų caras Nikolajus II rašydavo „Suomijos didysis kunigaikštis“, o mūsiškiai dar prašė: „Rašykis ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“. Maždaug tokiose ribose mums buvo M.Gorbačiovo nubrėžtos galimybės. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, pasivadinęs tuo metu sąjūdžiu Gorbačiovo „perestroikai“ remti, ir turėjo įgyvendinti šią funkciją.

R.P.: Iš kur atsirado konfrontacija tarp Kauno ir Vilniaus? Netgi Kauno grupėje buvo dvi pozicijos, nes vieni labiau linko prie Vilniaus, o kiti liko tokie, kokie ir dabar esame.

A.B.: Už tai, kad mes nuo pat pradžių nepriėmėme šio žaidimo taisyklių.

R.P.: Ir nesiruošėme vykdyti „perestroikos.

A.B.: Reikia prisiminti patį pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo posėdį. Pakalbėkime apie šiandien pagrindiniais nepriklausomybės šalininkais prisistatančius veikėjus ir tuometinį Sąjūdžio pirmininką V.Landsbergį. Pirmajame posėdyje jis pristato naują TSRS sutartį, kurioje yra numatomas Lietuvos TSRS Konstitucijos keitimas.

R.P.: Ten preambulėje yra parašyta, kad Lietuva - naujame istorijos etape, kur valstybė TSRS sudėtyje. Regis, 64 straipsnis kalba apie naują sąjunginę sutartį. Ir po šiuo Konstitucijos projektu yra visų dabartinių veikėjų parašai.

A.B.: Išskyrus mudviejų, nes buvo du žmonės, kurie nebalsavo už šį žaidimą. Sąjūdžio Seimas savo pirmajame susirinkime V.Landsbergio ir kompanijos teikimu balsavo už naują konstitucinę sutartį ir naują Lietuvos Konstituciją TSRS sudėtyje. Tik labai intensyviai kariaujant mums šią situaciją pavyko perlaužti.

R.P.: Čia buvo pirmas rimtas susidūrimas.

G.J.: 1989 m. vasario 16 d. Kauno muzikiniame teatre pirmą kartą viešai nuskambėjo žodis - Nepriklausomybė.

R.P.: Bet į dokumentus nebuvo įrašyta.

A.B.: Taip, nes netgi žmonės, su kuriais buvome iš anksto susitarę, jog rems šią poziciją, vėliau atsitraukė. O juokingiausi dalykai vyko prieš šitą Kauno Seimą. Mes pirmą kartą „išprievartavom“ tuometinį Sąjūdžio pirmininką V. Landsbergį atvykti į Kauną, nes posėdis turėjo vykti būtent Kaune.

R.P.: Ir jis atsivežė savo deklaracijos variantą. Aš paprašiau duoti šią deklaraciją, kad paliktų mums atsiminimui, kad galėtumėm ją panagrinėti. Pamenu tą vaizdelį - jis į savo „portfeliuką“ įsikiša ir užsega. Bet mes tik dabar taip linksmai kalbame. Iš tikrųjų tai buvo barnis.

A.B.:
Aš ir sakau, kad vos neprieidavo iki kovos rankomis, kaip Ukrainos ar Izraelio parlamentuose. Tuo metu mes stengdavomės inscenizuoti visus tuos renginius, būdavo mitingai, kalbos, chorai.

R.P.:
O Vilnius viską darė valdiškai.

A.B.: Reikia prisiminti, kad mes bandėme duoti naujojo Sąjūdžio Seimo priesaiką ir tekste buvo įrašyti žodžiai: „Už laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“. Mūsų pagrindinis asmuo braukia šiuos žodžius ir rašo: „Už laisvėjančią Lietuvą“. Aš sakau: „Profesoriau, tik viduriai gali būti laisvėjantys“. Mes ėjome į didelį konfliktą. Kai šiandien kas nors mato tą mūsų konfliktą viešumoje, tai nesupranta, kur yra šaknys. Šios šaknys yra labai senos, mes konfliktavome daugybę kartų, bet žmonės mus matydavo tik draugiškai stovinčius, rankutėmis susikibusius. Iš tiesų mes kartais būdavome mirtinais priešais.

Reikia papasakoti, kad Kaune mes buvome susitarę, jog Sąjūdžio suvažiavime įkišime rezoliuciją, kurioje bus sakoma, jog mes siekiame atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Aš perskaitau tą rezoliuciją kaip siūlymą, bet ji visuotinai ignoruojama. Tik tada Rolandas, matydamas, kad nėra jokio efekto, meta paskutinius mūsų resursus.

R.P.: Aš išbėgau sakyti kalbą kaip Pilypas iš kanapių, nes aš ginčijausi politinėje komisijoje dėl Sąjūdžio programos.

A.B.: Buvo ypač svarbu pasakyti, jog vyksta žaidimas už mūsų nugarų, nekalbama apie pagrindinį klausimą. Ir tik tada, kai Rolandas sudėliojo visus taškus, tuometiniai žaidėjai su tuomet buvusiais artimais bičiuliais Landsbergiu ir Petkevičiumi priešakyje suvokė, kad visos kortos yra išviešintos. Jie suprato, kad tolimesnis žaidimas su komunistais, suplanuotos eitynės su fakelais Brazauskui pakelti į Tautos lyderių pozicijas patyrė fiasko.

R.P.: Šeštadienį Sąjūdžio suvažiavimas, kur susirinkome griauti Tarybų valdžią. Aš neapsikentęs ir tą kalbą pasirašiau, kokia čia beprotybė, susirinkome griauti Tarybų valdžią, sėdi Tarybų valdžios pamatas ir visas Sąjūdis skanduoja „Algirdai, Algirdai“.

A.B.: Tai čia tu taip galvoji, o visi kiti atėjo į saugų Sąjūdžio renginį Gorbačiovo politikai remti. Tuomet mes susirinkome galvodami, kad iš tikrųjų esame epochos įvykyje, kad bandysime pakeisti ir perlaužti situaciją. O paaiškėjo, kad mes esame naujo komunistų partijos pirmininko rinkimuose.

R.P.: Bus nesuprasta, jei nepaliesime Medininkų įvykių, nes tu, Audriau, buvai gerokai arčiau šių reikalų. Dar anksčiau buvo Sausio 13-oji. Štai dar vienas iš istorijos „objektyvumo“ pavyzdžių. Yra gyvi visi veikėjai, o versijų galybė.

A.B.: Esmė yra ta, kad nuo tokių įvykių, kaip Medininkai ar Sausio 13-oji, visi bando nusišalinti. Visi bando palikti tokį „debesyse supakuotą vaizdelį“. Daugybė žmonių negalėtų pasakyti, ką jie darė Sausio 13-ąją, nepaisant to, kad jie sėdėjo salėje. Kas vyko, ką mes darėme, kodėl mes darėme, iš esmės gali kalbėti tik keletas žmonių. Istorikų domėjimasis ta tema visiškai suverčiamas į tam tikrą ideologijos vagą. O ta ideologijos vaga sako, kad buvo Tautos vadas V.Landsbergis, kuris vienintelis keliais žodžiais uždengė mus nuo rusų tankų ir šis klausimas yra „uždaromas“. Lygiai taip pat, kaip yra „uždaromas“ Medininkų klausimas. Yra pagautas vargšas ruskelis, uždarytas į cypę, nepaisant to, kad jo apkaltinimo istorija neatitinka egzistuojančių faktų, neatitinka Medininkuose nužudytų žmonių sužalojimų, neatitinka teismo ekspertizės atliktų patikrinimų ir atitinkamo modeliavimo duomenų. Buvau žmogus, kuris nuo A iki Z žinojo tą įvykį, jam buvo pavaldi Pasienio apsaugos tarnyba, kurio žmonės buvo gretutiniuose postuose ir kurio žmonės saugojo perimetrą, kuriam Lietuvos ministras pirmininkas buvo davęs nurodymą „nuimti“ konkrečius postus. Į tuos postus buvo pasodinti policijos darbuotojai išprievartaujant įstatymą. Pagal įstatymą pasienis priklauso Krašto apsaugos ministerijai. Aš net neturėjau teisės „nuimti“ savo žmonių, todėl pareikalavau iš ministro pirmininko raštiško nurodymo. Aš jį gavau ir tik tada „nuėmiau“ žmones iš šio posto. Ten buvo pastatyti policijos žmonės. Kaip tik tie žmonės ir žuvo šiame poste todėl, kad jie nesusivokė, kur jie atsidūrė. Čia yra daugybė niuansų, tik yra klausimas, kas turėjo važiuoti per tą postą, kodėl reikėjo „nuimti“ Krašto apsaugos departamento žmones ir pastatyti policijos žmones.

R.P.: O jeigu aš suformuluočiau klausimą, ar tu žinai objektyvią Medininkų istoriją?

A.B.: Aš galiu tik kelti objektyvius klausimus.

R.P.: Tas pats yra ir su Sausio 13-ąja?

A.B.: Apie Sausio 13-ąją aš žinau iki panagių. Tai yra mano gerai suvokiama tema, kurią esu specialiai tyrinėjęs. O Medininkų įvykiai yra kriminalas, kuriame dalyvavo ir Tarybos Sąjungos, ir mūsų pusės asmenys. Aš jums tiesą sakau: Krašto apsaugos departamentas saugo postą ir teritoriją, o ministras pirmininkas sako, kad reikia „nuimti“ kai kuriuos postus. Priežastis ta, kad prieš kažkiek laiko poste, mums susišaudžius su baltarusiais, buvo žuvęs Lietuvos pasienietis.

R.P.: Tavo manymu, ta tiesa labiau objektyvi kriminalinėje sferoje ar politinėje?

A.B.:
Aš manau, kad yra mišinys. Kitaip sakant, iš Lietuvos buvo išvežama tai, kas pagal oficialius, tarptautinius susitarimus neturėjo Lietuvoje būti. Kai kas Lietuvoje tiksliai žinojo, kas bus daroma.

R.P.:
Čia kalba eina apie istorijos objektyvumą. Visi gyvi, net buvęs ministras, kurio rankose buvo pasienis, šiandien objektyviai ir vienareikšmiškai atsakyti negali. O pabaigai galime prisiminti, kad Aukščiausioji Taryba baigė savo darbą, paruošusi Konstitucijos projektą.

A.B.: V. Landsbergio sumanytas priešlaikinis Aukščiausiosios Tarybos paleidimas visgi turėjo būti vainikuotas kažkokiu darbu, kuris nurodytų gaires tiems, kurie ateis po mūsų.

R.P.: Pasakykim paprastai - dabartinė Konstitucija atsirado todėl, kad aš mačiau, jog Aukščiausioji Taryba baigia darbą nieko doro ir konkretaus nepadariusi.

A.B.:
Kad visa tai neskambėtų kaip savigyra, pasakykime, buvo paruoštas dokumentas, kuris buvo pavadintas „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“. Tas dokumentas buvo priimtas, vėliau tapo Lietuvos istorinių vadovėlių dalimi.

R.P.: Nežinau, kaip dabar, tačiau praėjusioje Seimo kadencijoje Konstitucijos salėje buvo ekspozicija, skirta Lietuvos Konstitucijoms. Ten nėra nė žodžio apie šią konstitucingumo raidą. Kalbame apie objektyvumą: teisės vadovėliuose šis dokumentas yra, nes be jo negali prieiti prie dabartinės Konstitucijos, o ekspozicijoje Seime to nėra.

A.B.:
Todėl, kad tą dokumentą pradėjus nagrinėti atsirastų kontekstas, kuris yra labai nepatogus šiandieninei valdžiai. Atsakykite man į klausimą, kodėl žmonių išrinkta ir gavusi visas teises vykdyti Nepriklausomybės atstatymą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba turi sudėti savo mandatus ir atiduoti valdžią komunistams.

R.P.: Reikia pasakyti, kad buvo daromos uždaros apklausos. Jos vienareikšmiškai rodė, kad triuškinančiai laimės LDDP.

A.B.: Tuo metu mano vadovaujama Krašto apsaugos ministerija užsakinėjo didelius tyrimus, kuriuos ruošė Vilniaus universiteto sociologai, ir su šiais duomenimis aš buvau pas
V. Landsbergį. Nepaisant vis blogėjančių mūsų santykių, aš dar bandžiau apeliuoti į sveiką protą sakydamas, kad jūs atiduodat valdžią komunistams. Dar daugiau pasakysiu, kad jo noras būti prezidentu yra toks patologinis, kad mes nuėję siūlėme: gerai, mes tave išrenkame prezidentu Parlamente, taip, kaip daro estai. Būk. Vadinkis. Būk pirmuoju Lietuvos Respublikos vadovu. Tačiau to buvo atsisakyta.

R.P.:
Kaip manai, koks buvo pagrindinis motyvas skelbti pirmalaikius rinkimus?

A.B.:
Esu įsitikinęs, kad tam tikrus šio žmogaus veiksmus galima būtų paaiškinti tik jo ryšiais su užsienio šalių politikais ir spectarnybomis. Kitaip jokiu sveiku protu neįmanoma paaiškinti, kodėl gavus valdžią ir Lietuvos žmonių mandatą, staiga visko atsisakoma, ideologiniam priešui leidžiama praktiškai vykdyti privatizacijas neįsivaizduojamais masteliais.

R.P.:
Apklausos rodė, kad Sąjūdžio remiami kandidatai nelaimės 1992 metų rinkimų. Reikia priminti, kad LDDP laimėjo tiek vietų, kiek žmonių nebuvo jų sąraše.

A.B.: Bet tai buvo aišku nuo pat pradžių. Nepaisant to, šis žingsnis vis tiek buvo daromas. Jie ilgam laikui iškeliavo iš politinio žaidimo, paskui trumpam grįžo ir vėl ilgiems metams atidavė iniciatyvą politiniam oponentui. Tai klausimas istorikams, kurį jie turėtų užduoti pirma mūsų ir tuos dalykus išsiaiškinti. Bet klausimas yra nepatogus.

R.P.: Grįžkime prie Lietuvos tūkstantmečio. Jeigu tikėtumėm ta Brunono versija ir tūkstantmečio pradžia, tai mes atrodome kažkur ūkuose tokie maumai sėdintys. Ir tada mus atranda Brunonas. Bet kyla klausimas, kaip tie maumai iš pelkių du šimtus metų sugebėjo atsilaikyti prieš tuometinę Europos sąjungą.

A.B.: Net ir Brunonas kalba apie Lietuvos karalius, vadinasi, jie egzistavo ir buvo. Tas pats Brunonas jaučia būtiną poreikį persirengti prieš pakliūdamas į karaliaus dvarą. Jis suvokia, kad reikia pateikti save žmonėms, kurie supranta, kas yra turtas ir apsirengimas. Reikia sudėlioti visus taškus ir pasakyti, kad istorikai yra tie žmonės, kurie niekada nėra susidūrę su politinio planavimo procesu, nėra susidūrę su situacija, kai žmonės, turintys idėjas ir turintys ambicijas, braižo pasaulį. Todėl jie, kaip tas čiukčis iš anekdoto, ką mato, tą ir gieda. Jeigu jie nemato štai šito planavimo proceso, kuomet yra paskirstomos rolės, atiduodamos užduotys, tai jie gieda, kad čia yra sąmokslo teorijos. Bet Gorbačiovui, ėjusiam į savo „perestroiką“ ir numačiusiam jos rezultatą, niekas nebūtų leidęs net pajudėti, jeigu nebūtų nupaišytas galutinis tikslas. Buvo suorganizuotas tam tikras performatavimas, kuriame mes sudalyvavome. Bet kuris save gerbiantis istorikas visų pirma turėtų susigaudyti kontekste, kuriame vyko šie procesai. Tada visos lenkų pasakos apie tai, kaip jie suardė Tarybų Sąjungą, visos mūsų pasakos ir visi V.Landsbergio pasakojimai, kaip jis nuvedė mus visus į šviesų rytojų, pasirodys nieko verti.

R.P.: Objektyvios istorijos nėra. Jeigu mes norime istorijos, kuri patiktų mums, reikia patiems ją rašyti arba duoti užsakymą, kad istorijos instituto viršininkai duotų kryptį.

A.B.: Svarbiau yra išauginti žmones, kurie išmoktų netikėti.

R.P.: Bijau, Audriau, kad čia yra neįveikiamas uždavinys.

Visą filmuotą medžiagą galite rasti čia:


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (16)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: Pokljukoje (Slovėnija) vykstančio pasaulio biatlono taurės pirmojo etapo moterų 10 km persekiojimo lenktynes sekmadienį laimėjo be klaidų šaudžiusi suomė Kaisa Makarainen - 29 min. 16,9 sek.
  • RASTAS KŪNAS: tyrimą dėl britų turistės Grace Millane nužudymo vykdanti Naujosios Zelandijos policija aptiko jos kūną Oklando miesto pakraštyje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar statutiniams pareigūnams turi būti leista streikuoti?

balsuoti rezultatai

Ar jau pasirūpinote kalėdinėmis dovanomis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -5     +1 C

1 C

 

   -1  -2 C

 -2    2 C

  -3 C

 

   +1 C

    4-6 m/s

    4-5 m/s

 

   1-2 m/s