respublika.lt

Kodėl siekiama sunaikinti valstybinius medelynus?

(0)
Publikuota: 2016 lapkričio 14 10:12:15, Respublika.lt
×
nuotr. 2 nuotr.
Kodėl siekiama sunaikinti valstybinius medelynus? Eltos nuotr.

Jau prieš gerą dešimtį metų buvo bandoma optimizuoti urėdijų skaičių (iš 42 palikti tik 10, tiek, kiek buvo apskričių), nors visos jos dirbo pelningai, mokėjo mokesčius, mokėjo žmonėms algas. Tada pavyko jas išsaugoti. Šįkart optimizacija pradėta kitaip. Imta naikinti tik kai kuriuos medelynus. Esą miško sodinukai bus auginami centralizuotai. Ko tuo siekiama? Gal tai pasirengimas pereiti nuo valstybinių medelynų link privačių? O tada sodinukų kainos šoktelėtų iki pat debesų. Kas suplanavo pasipelnyti?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kazys GRYBAUSKAS, Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotojas Algis AUČINA ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Vidas MIKALAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien pas mus kaip visada turėjo būti keturi svečiai, tačiau pagrindinis nevienareikšmiai vertinamos urėdijų pertvarkos autorius generalinis urėdas Rimantas Prūsaitis, pagal kurio pasiūlytą laiką susirinkome, neatvyko. Jo paaiškinimų nebus. O jūsų akimis, kas čia vyksta? Kodėl tai daroma?

K.GRYBAUSKAS: Kodėl taip vyksta, nėra sudėtinga atsakyti. Dauguma Seimo narių, kai vyko Miškų įstatymo pakeitimo svarstymas, buvo gana gerai išstudijavę situaciją. Ir aš labai džiaugiuosi, kad buvo daugiau nei 90 Seimo narių, kurie palaikė tai, kad šalyje turi būti 42 miškų urėdijos. T.y. palaikė istorinę sistemą, kuri susiformavo 1917-1939 metais. Tai istoriškai susiformavęs miškų valdymas, kuris pasiteisino. Aš buvau vienas iš tų, kurie prieš 10 metų protestavo prieš tą vadinamąjį susivienijimą.

Tada Seimas apsisprendė, kad turi būti 42 urėdijos. Ir manau, kad apsisprendė teisingai, skaičių mūsų įstatymuose yra labai daug. Kodėl mes pasirinkome skaičių? Buvo ir kitokių pasiūlymų, neįrašyti to skaičiaus, kad patys miškininkai esant ekonominei būtinybei dėl jo apsispręstų. Bet tai turėtų parodyti laikas. Miškas greitai neauga, tad visos pertvarkos, kurios vyksta miške, turėtų būti gerai išanalizuotos.

Manau, kad tos pačios jėgos, kurias įvardijo signatarė Birutė Valionytė, tebėra. T.y. kai kurios užsienio kapitalo įmonės nori atlikti vadovaujamą vaidmenį medienos supirkimo versle, teisingiau, siekia tam tikrų lengvatų užauginto miško procesuose. Ir sistemingai tą darbą vykdo. Aišku, tai turėjo įtakos parenkant Generalinės miškų urėdijos kadrus.

Mano supratimu, medelyno reforma turi politizuotą pobūdį. Peržvelgus komisijos, kuri tyrė, kaip dirba medelynai, išvadas yra aišku, kad jie gali puikiai dirbti, turi puikias sąlygas. Medelynuose dabar dirba daugiau nei 500 žmonių, jie turi potencialą. Nuo 2008-ųjų, kai buvo diskutuojama, kokį medelynų modelį pasirinkti, investuotos didelės sumos pinigų. Buvo apsistota, kad visos urėdijos pagal galimybę apsirūpina sodmenimis pačios.

Ir dabar prarasti šitas investicijas, kad medelynai liktų kolūkio lygio, man, kaip miškininkui, tikrai nesinorėtų. Turėtume atlaikyti šį eilinį spaudimą. Tokių pertvarkų galima imtis tik tada, kai pačios urėdijos pasakys, kad joms, deja, medelyno nereikia, nes sodmenų jos gali nusipirkti iš kaimyno. Bet mes turime užtikrinti, kad miško savininkai turėtų sodmenų, kad tie, kurie ruošiasi sodinti mišką, galėtų tuo pasinaudoti, o ir pačios urėdijos galėtų atkurti miškus.

G.JAKAVONIS: Ar įmanoma, kad vienas centralizuotas medelynas augintų sodinukus visai Lietuvai?

A.AUČINA:
Kaip mokslininkas nesu naujokas, šioje srityje turiu patirties, įdirbio. Iš pradžių buvo gamybos patirtis, dirbau, kaip ir visi miškininkai, gamyboje, būtent medelyne, daigyne Nemenčinės miškų urėdijoje. Ten bedirbant užsimezgė, vadovaujant mano vadovui ir mokytojui iš didžiosios raidės Juliui Danusevičiui, bendravimas su Miškų institutu. Pradėjau ne tik dirbti medelyne, bet ir mokytis, mokslo pasiekimus taikyti medelyne.

1997-aisiais pradėjau semtis patirties bendraudamas su lenkų medelynų specialistais. Bedirbdamas supratau, kad darbas medelyne, kaip ir sodmenų išauginimas, reikalauja nuolatinio žinių atnaujinimo. Žinios negali būti statiškos. Jos dinamiškai turi plėtotis kartu su gyvenimu. Užsienio literatūros skaitymas paskatino norą toliau užsiimti šia veikla, siekti aukštumų. Įstojau į Žemės ūkio universitetą, Miškų fakultetą. Doktorantūros studijas tęsiau ten, tai leido man, gamybininkui, per seminarus papasakoti apie naujoves medelynų srityje, diegti pažangias technologijas, atsakyti į rūpimus klausimus.

Manau, kad domėjimasis šia medelynų sritimi, ėjimas į priekį leidžia mums visiems pasiekti gerų rezultatų sprendžiant tiek sodmenų išauginimo, tiek jų adaptavimo klausimus, įdiegti naujoves esamomis sąlygomis. Kadangi šiuo metu diegiamos technologijos yra brangios ir dažniausiai neįperkamos, jas dažniausiai įsigyja urėdijos.

G.JAKAVONIS: Ar klausė kas nors iš Generalinės urėdijos jūsų, kaip mokslininko, dėl šios reformos?

A.AUČINA:
Ne. Aš tik iš nuogirdų žinojau, kaip viskas buvo daroma. Bet buvo skaudu, kaip, tarkim, numatoma naikinti vietas, kurios būtent moksliniu požiūriu yra svarbūs objektai. Be jų, pvz., negalima prognozuoti auginimo sąlygų, įvertinti esamos situacijos, prognozuoti daigyne vykstančių procesų, nes yra sutrikęs vadinamasis organinės medžiagos ciklas. Juk daigynas yra kaip ir mūsų visas miškas, tai supaprastinta miško ekosistema. Šitas modernizavimas, atrenkant geresnius ir paliekant blogesnius medelynus, turi minusą, nes reikia įvertinti augimo sąlygas būtent juose. Ir spręsti, ar tai naudinga miškui, ar naudinga miško ekosistemai. Šitas neįvertinimas mums gali brangiai atsieiti, nes sukišę pinigus galime gauti atvirkštinį rezultatą.

G.JAKAVONIS:
Ir žmonių tektų daug atleisti...

K.GRYBAUSKAS: Daugiau nei 500.

G.JAKAVONIS: Įvertinkime tai iš socialinės pusės. Varėna - vienas miškingiausių Lietuvos rajonų. Žmonės gyvena ne tik iš grybų, uogų, bet iš miškininkystės. Kaip pakeis gyvenimą tokios reformos?

V.MIKALAUSKAS:
Būtina pradėti pokalbį nuo socialinės dalies. Be jokios abejonės, reformos labai atsilieps ir socialinėje srityje, nes vien tik Varėnos savivaldybės teritorijoje esančiuose medelynuose šiandien nuolatinį darbą turi 40-50 žmonių. Bet sezono metu šie skaičiai trigubėja. Žmonės liks be jokio kito pasirinkimo, nes maždaug 30 kilometrų spinduliu yra vien miškai ir neatsiras kito darbo. Kai mes kvietėme į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą generalinį urėdą pasiaiškinti, jis į šiuos argumentus visiškai nereagavo. Pateikė tik savo suformuotos komisijos išvadas, pagal kurias bent jau Varėnos rajone esančių medelynų darbo efektyvumas neva yra nepatenkinamas.

Manau, tai nėra tiesa. Man teko lankytis ne viename medelyne ir ne po vieną kartą, todėl galiu pasakyti, kad išvados neatitinka tų duomenų, kuriuos pateikia ši generalinio urėdo įsakymu suformuota komisija. Todėl manau, kad siūlomas optimizavimo projektas yra žalingas. Žalingas tiek socialiniu, tiek ir miškų atsodinimo požiūriu. Šie medelynai užaugina sodinukų ne vien sau, bet ir visiškai patenkina privačių miškų savininkų poreikius. Jie čia pat išaugintus sodinukus gali mažiausiomis sąnaudomis atsivežti ir pasodinti savo plotuose.

G.JAKAVONIS: Ar neatsitiks taip, kad po kurio laiko reformų vykdytojai patyliukais ir urėdijas sujungs? Prieš dešimtmetį bandant reformas daryti nesislepiant, žmonės susirinko prie Seimo ir pasipriešino. Parlamentas buvo priverstas atsižvelgti į miškininkų visuomenę.

K.GRYBAUSKAS: Seimas ne dažnai priima tokius įstatymus, kad vienos ar kitos specialybės žmonių grupės ateitų padėkoti. O čia Seimui buvo tris kartus viešai padėkota. Naujajam Seimui irgi reikėtų priimti tokių įstatymų, kad būtų padėkota.

Aš manau, kad reikėtų į šitą problemą pažvelgti rimčiau. Ko gero, ne efektyvumas ir netgi ne pelningumas yra pagrindinis dalykas tiems žmonėms, kurie augina sodmenis. Labai svarbu užsiauginti sodmenis toje vietovėje, kurioje jie tinka augti, o tada perkelti į natūralią aplinką.

Į daugelį klausimų, susijusių su reforma, visiškai neatsakyta. Kažkodėl visiškai užmirštos transportavimo išlaidos, administravimo. Kažkodėl visiškai nepagalvota, kur bus saugomi parsivežti sodmenys. Tai yra dideli pinigai, perversmas visoje sistemoje, o jo visiškai nereikia. Juk dabar šita sistema visiškai normaliai veikia.

Jeigu yra politinis tikslas ardyti medelynus, parodyti, kad esą šitoje sistemoje kažkas nesusitvarko, tada reikėtų įvardyti ir užsakovus. Aš manau, kad toks Generalinės urėdijos valdymas, koks yra dabar, kai urėdai absoliučiai neturi jokio žodžio ir kai dviejų žmonių grupė nusprendžia, ką toliau daryti, visiškai nesuprantamas miškininkų visuomenės. Patys miškininkai turi pasakyti, kaip tvarkysis. O ne taip, kad kažkam šovė į galvą - sugriaunam medelynus, paskui sugriaunam urėdijas. Kas galų gale prisiims atsakomybę?

Aš turiu gamybos patirties, kai pirkdavom sodmenis iš Panevėžio miškų urėdijos. Anuo metu latviams po panašios reformos (visiškai atsisakė medelynų) pasidarė labai striuka, jie neturėjo sodmenų ir pirko juos iš Lietuvos. Rinka yra rinka – kainos buvo pernelyg padidintos. O Panevėžio urėdas mandagiai man ir sako: gerbiamas Kazy, aš tau šitų sodmenų neparduosiu, nes tu neturi galimybės mokėti tokių pinigų.

Ir mes turėjome urėdijoje, netgi kiekvienoje girininkijoje, įkurti medelynus. Visa tai aš jau esu išgyvenęs ir labai nenoriu, kad situacija pasikartotų.

Viskas dabar sudėliota labai protingai. Visos urėdijos žino, iš kur nusipirks sėklų, iš kokių sėklinių plantacijų susirinks tų sėklų, kaip jos bus pritaikytos, visa tai yra žinoma. Dar kartą kartojuosi: didžiuliai pinigai investuoti per tą laikotarpį į medelynų plėtrą ir naujos technikos pirkimą.

Jeigu dabar atsirastų du nauji centralizuoti medelynai, kurie augina sodmenis su uždara šaknų sistema, gal tai ir nėra blogai, bet juk niekas netrukdo jiems normaliai dalyvauti rinkoje. Dabar visi puikiai supranta, kad savikaina tikrai nebus maža, nes teks atpirkti investicijas. Kadangi bus ne tokia maža savikaina, dalį sodmenų teks parsivežti ir savo medelynuose auginti, nes jų, kol užauga, negalima kelti į mišką, kadangi jie paprasčiausiai žūtų. Tada būtų visiškas pinigų išmetimas į balą. Ši diskusija jau buvo labai aštri. Uždarą šaknų sistemą kitados pradėjo diegti Tytuvėnų miškų urėdija. Kaip dabar atsimenu, tada urėdas su pavaduotoju vos ne vos išsilaikė savo darbo vietose, tada šios idėjos ir buvo atsisakyta.

G.JAKAVONIS: Kodėl dabar vėl tai vyksta?

A.AUČINA:
Kodėl vyksta? Aš nežinau. Galbūt tai naujovių siekimas, bet ne viskas, kas užsienyje sugalvota, mums tinka. Mes turime protingai atsirinkti.

G.JAKAVONIS:
Vis dėlto kas visa tai skatino?

A.AUČINA: Man sunku spręsti, nes esu mokslo žmogus.

Mano pozicija yra kaip padėti daigynams, žinoti, kas vyksta daigyne, kas vyksta po daigyno stadijos, kas vyksta persodinant sodmenis. Kaip palengvinti perkėlimo procesą, nes sodmuo, perkeltas iš medelyno į kitą aplinką, patiria stresą.

Man sunku pasakyti, kas už to stovi, bet aš žinau, kad jeigu mes laidysime strėles visai ne į mums skirtą objektą, o, tarkim, tarpusavy, iš tikrųjų ateityje turėsime didelių problemų. Kadangi negalima beatodairiškai užsienio patirties taikyti pas save. Mes turime atsižvelgti į savo regioną, į savo krašto klimatą, į savo krašto ekologines sąlygas.

Netgi mūsų miškų patriarchas, taip aš vadinu Marijoną Daujotą, sakė, kad tirdamas kopas Neringoje pastebėjo, jog Juodkrantėje išauginti daigai geriau prigyja, negu tie patys sėjinukai, atvežti iš Darbėnų. Tai daug ką sako. Prisitaikymas prie vietos sąlygų skatina turėti daigynus, kuriuose būtų išauginami sodmenys. Nes išauginti sodmenys turi augti ten, kur augo jų pirmtakai, antraip ateityje turėsime problemų.

G.JAKAVONIS:
Miškininkų bendruomenė supriešinta. Visi pikti. Ponas Prūsaitis buvo kviečiamas į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą, jis ten rodė komisijos išvadas. Jis kalčiausias?

V.MIKALAUSKAS: Ne Prūsaitis, bet tie, kurie stūmė Prūsaitį į šias pareigas. Generalinės urėdijos pakeista taktika, kaip sumažinti urėdijų skaičių, kaip centralizuoti valdymą ribojant urėdijų ūkinę veiklą, ir medelynų optimizacija yra vienas iš klasikinių pavyzdžių, kaip reikia dusinti urėdijas. Aš gavau atsakymą į mano, kaip Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario, pateiktus klausimus Generalinei urėdijai. Medelynai buvo vertinami pagal 19 kriterijų. Galiu drąsiai ir atsakingai sakyti, kad šitas vertinimas buvo atliktas tendencingai ir subjektyviai.

Galima pateikti keletą pavyzdžių. Štai gamybos produktyvumas. Tai, mano galva, yra vienas iš svarbesnių vertinimų. Tarp regiono urėdijų, t.y. Alytaus, Trakų, Veisiejų, Valkininkų ir Varėnos, Valkininkų gamybos produktyvumas įvertintas aukščiausiu balu – 10. Visų kitų balas yra 7. Nors šita urėdija laikoma kaip neperspektyvi. Tokie kriterijai.

Alytaus urėdija, kurioje R.Prūsaitis ilgus metus dirbo, įvertinta 8 balais, o Varėnos ir Valkininkų - 3 ir 2 balais. Kaip didžiausia blogybė vertinama tai, kad Varėnos ir Valkininkų medelynai yra išdėstyti įvairiuose sklypuose. Lankiausi, domėjausi, kodėl tie Varėnos medelynai taip išdėstyti. Žinant dirvožemio struktūrą, kad tai yra smėlis, yra lengva dirva, buvo surastas priemolio, molio sklypas ir jame auginamos eglės. Lankantis Trakų urėdijoje, Trakų medelyne, iš tiesų infrastruktūra labai gera, ten viskas atrodo puikiai, tačiau kokybe aš galiu šiek tiek abejoti, nes manau, kad išaugintos eglutės Varėnos urėdijoje yra kur kas geresnės kokybės.

Ir pati komisija buvo sudaroma labai subjektyviai, nes dalyvavo ir tie urėdai, kurie buvo suinteresuoti išlaikyti savo medelynus.

Alytaus medelynas įsikūręs mieste, be abejo, čia ir internetas yra. Ar tai kažkokia išskirtinė sąlyga, nulemianti medelynų sodinukų kokybę?

Dar vienas aspektas, kad Pietų Lietuva faktiškai paliekama be medelynų, nes Varėnos rajonas iš tiesų yra specifinis tiek klimato, tiek dirvožemio požiūriu. Tad panaikinti abu medelynus, kurie puikiai ir pelningai dirba, - sunkiai suvokiami dalykai. Nors rašte motyvuojama, kad tam regionui atstovauja Alytaus, Trakų urėdijos. Bet Alytaus urėdijos medelyno ir klimatas skiriasi, nors atstumai nėra labai dideli, ir dirvožemis. Ir kas tinka Alytaus, Suvalkijos, Prienų vietovėse, tikrai netinka Pietų Lietuvai.

Grįžkime prie finansinių, ekonominių skaičiavimų. Tikrai jie nėra išgryninti. Niekas neatsako, kiek mokės privačių miškų savininkai, kiek kainuos logistika, parsigabenimas, saugojimas, laikymas. Grįžtu prie to, kad norėdami sustambinti urėdijas, sunaikinti visą esamą infrastruktūrą, jie dabar bando gnaibyti per įvairias funkcijas. Viena iš tokių, kai urėdijos pačios užsiaugina sodmenų savo poreikiams ir dar solidžiai parduoda tiek kitoms urėdijoms, tiek privatiems savininkams. Aritmetika paprasta, ekonomika paprasta, tik kyšo dideli interesai. Ir medelynai čia tik tokie atpirkimo kiškučiai. O yra einama prie urėdijų sunaikinimo regionuose.

Aišku, nesakau, kad reikia visas urėdijas išlaikyti, bet turi būti moksliškai pagrįsta, turi būti aiškūs skaičiavimai, vertinimai. Galbūt tame pačiame Varėnos rajone - regione yra trys urėdijos: Valkininkų, Varėnos ir Druskininkų - užtektų dviejų urėdijų. Bet tada turi būti visiškai kitokie sprendimai.

K.GRYBAUSKAS: Manau, kad naujasis Seimas į Miškų įstatymo vykdymo reikalus turėtų pasižiūrėti iš esmės. Tai, kas dabar pradėta daryti su medelynais, sustabdyti dar nėra sunku, nes daugelis urėdų delsė, nes abejojo, kaip čia bus.

Tuos medelynus teko matyti, ne viename iš jų būti. Dauguma medelynų tikrai pasiekė tokį lygį, kokio norėjo pasiekti, sodmenys tikrai kokybiški, matyti, kad jie turi prekinę vertę. Net kai kurie augina dekoratyvinių augalų sodmenis ir jiems tai neblogai sekasi.

Galbūt nereikia čia tos privatizavimo bangos. Kai kas dabar kalba, kad dalį medelynų privačių miškų savininkai išpirktų ir toliau tęstų veiklą. Manau, kad tai būtų neprotinga valstybiniu požiūriu. Kol traukinukas nenuvažiavo, jį reikėtų pristabdyti ir išanalizuoti taip, kaip priklauso. Dabar jau prasideda įvairios sąmokslo teorijos, bet viena iš jų, matyt, yra labai svarbi, nes tai susiję su naujomis statybomis. Mūsų prezidentė pašneka apie korupciją, ji tikrai yra. Tos statybos turėtų būti skaidrios. Aš labai abejoju, ar jos bus skaidrios, nes ne vienas pirkimas miškų žinyboje parodė, kad jis visiškai neskaidrus. Matyt, ir vėl kažkas ketina kurį laiką pasišildyti rankytes, nes objektai čia yra išskirtiniai. Nėra taip paprasta įvertinti, ar tos lėšos bus skiriamos įrengimams, ar yra adekvačios. Kaip atsitiko, tarkime, su programine įranga, kaip atsitiko su priešgaisrinės apsaugos įranga, kaip atsitiko su automobilių pirkimais. Tokių pavyzdžių galiu išvardyti begalę. Pirkimus bandė organizuoti centralizuotai, o išėjo taip, kaip išėjo, - blogiau ir būti negali.

Manau, naujajam Seimui tikrai reikėtų pamąstyti, kaip tai sustabdyti.

A.AUČINA: Atėjau į Miškų departamentą ir pamačiau, kad vakar buvę studentai dabar sėdi čia. Klausiu: kodėl? Pasirodo, užuot sėmęsi patirties gamyboje, jie jau linkę prie valdymo. Bet ką gero gali urėdui, girininkui patarti toks specialistas, ką tik apšilęs kojas, atėjęs iš fakulteto? Galbūt jam tų žinių trūksta? Ar jis jų semiasi?

Noriu pasakyti, kad miškininkai savo tolesnėje veikloje tikrai neapsieis be rekomendacijų, be inovatyvių technologijų. Būtų labai trumparegiška, jeigu jie atsisakytų ir atmestų tą įdirbį, kurį padarė Miškų institutas.

Kiek aš prisimenu, daktaro Malinausko rekomendacijose pasiūlyta komisijai palikti Varėnos daigyną kaip bazinį, kuris galėtų aprūpinti daigais ir save, ir gretimas urėdijas. Jeigu yra daroma atvirkščiai, kaip dabar girdžiu, tai daroma sąmoningai, paprasčiausiai pjauna šaką, ant kurios sėdi patys. Kitokio atsakymo nerandu. Išeitis - reikia viešinti tokius atvejus. Viešumas gali pristabdyti tokius „modernizavimus“, kurie miškininkams nieko gero nedavė.

G.JAKAVONIS: Ką vis dėlto reikia daryti?

V.MIKALAUSKAS: Yra vaistų, tik reikia politinės valios, ir šitas klausimas, manau, turėtų būti sutvarkomas. Manau, kad pati Generalinė urėdija turi labai daug darbų - pirmiausia optimizuoti visą Generalinės urėdijos administracinę struktūrą. Turi išsiaiškinti, kokios tarnybos ir kaip efektyviai jos dirba. Nes jos dabar nukreiptos į nepaklusnių urėdų, turinčių kitą nuomonę, kontrolę. Akivaizdu, kad mokslu jie nesiremia, jie nesikviečia mokslininkų. Šiuo atveju, manau, jų laukia labai didelis darbo laukas.

Jėgas ir protą yra kur nukreipti. Bet pirmiausia reikia turėti proto ir sąžinės, tada viskas bus gerai.

Daugiau apie tai skaitykite čia


Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s