Kodėl laisvė mums tapo bausme

- Jūs tikite, kad galima sustabdyti šį tautos nykimo procesą?

- Aš tikiu, kad mūsų tauta, tiek amžių garbingai egzistavusi, negali taip pranykti. Stebuklas, kad mes iki šiol išsilaikėme, kad kalbame lietuviškai. Būdami tokioje vietoje, ant tokių kryžkelių, ant tokių agresyvių valstybių kelio. Būtų nusikaltimas į ateitį žiūrėti pesimistiškai ir desperatiškai. Tačiau kur mes atsidūrėme ir ką mes turime, tai yra pasekmės. O galvoti reiktų apie priežastis. Jos dviejų lygių - makrolygio ir mikrolygio. Makrolygiu mus kuo toliau, tuo labiau veikia globalizacijos procesai. Trumpiau kalbant, pasaulinė visuomenė yra sekuliarinės būklės. Išsitrina ribos tarp gėrio ir blogio. Tai matyti ir mene, ir literatūroje, visur, kur tik pažiūrėsi. Tai yra neapribotos laisvės padarinys. Nebėra kas žmogų sulaiko. Nuo Šviečiamojo amžiaus žmogus atsisako pripažinti, kad jis nėra visatoje ir pasaulyje vienas ir ne jis vienas gali viską spręsti. Žmogus nori pats viską daryti, atseit nuo jo viskas priklauso. Jam neegzistuoja niekas, kas yra aukščiau jo. Vakarų filosofija jau pradeda suprasti, kad liberalizmas negali atvesti prie teigiamų rezultatų. Tai parodė ir globalinės krizės.

Lietuva mažutė ir, objektyviai kalbant, nereikšminga. Mes įstojome į Europos Sąjungą norėdami gelbėtis. Bet įstojome į globalistinę imperiją, kurią valdo materija, pinigai, ekonomika ir didžiųjų valstybių interesai. Mažosios valstybės yra tik medžiaga didžiosioms valstybėms. Juk jos pasinaudoja mūsų potencialu, mūsų protu. Pažiūrėkime, išeivija - vergų vietoje, pigi darbo jėga. Tai tragedija. Apie patriotizmą nebėra nė kalbos. Aš nekalbu apie baisų asimiliacijos procesą. Išvykę kuria mišrias šeimas. Tai yra absoliutus tautos nykimas. Laisvė pasidarė mums lyg ir bausmė. Laisvė be atsakomybės. Nejaučiame atsakomybės todėl, kad atsisakome Dievo. Mes bijome tik įstatymo, kad pasodins į kalėjimą. O kas tas įstatymas? Įstatymas yra surašytas tų pačių žmonių ir jį galima visuomet apeiti. Bet yra amžini įstatymai, kurių niekas negali apeiti ir atsakomybės išvengti. Jeigu šito nesupras pasaulis, jo laukia garantuota pražūtis. Kai nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio, kai viskas galima, tai yra pati trumpiausia pasaulio katastrofos formulė. Štai prie ko veda požiūris makrolygiu. Nebelieka vertybių. Taigi Lietuva yra šitokioje apsuptyje.

- Bet mes vis dar kartojame, dar turime tų vertybių ir bandome remtis jomis.

- Vertybės yra tie dalykai, kurie laiko mus kaip tautą, orientuoja ir organizuoja kaip piliečius. Aš nenoriu pasakyti, kad mes jų nebeturime. Pasaulis veda į tą pusę, kad mes jų nebeturėtume. Mikrolygiu mūsų tauta iki šiol išlaikė puikiausias tradicijas. Jos reiškiasi įvairiais pavidalais. Jei mes išsilaikėme iki šiol, tai rodo, kad mes turime dvasinio tvirtumo. Ne fizinio, ne materialinio. Dvasinis tvirtumas ir yra mūsų pagrindinis turtas. Mūsų išlikimas priklauso nuo mūsų vidinės tvirtybės. Nes šitokio agresyvaus pasaulio akivaizdoje mes neišsilaikysime niekaip kitaip, tik panaudodami tautos vidinės stiprybės potencialą. Potencialas - ir religija. Jeigu pripažinsime, kad materialistinis gyvenimas yra trumpas, o amžinasis yra tikras, jeigu šitai mes suprasime, viskas atsistos į savo vietas. Atsisakysime godumo, kuris mus pjauna ir veda į visokias socialines atskirtis. Problemas mes turime spręsti patys savo viduje, pasipriešinti šitai baisiai makrosistemai, kuri mus veda pražūtin. O pasipriešinti reikia radikaliai keičiant savimonę, nuo dvasios revoliucijos. Atsisakyti godumo.

- Godumas tikrai mūsų liga, kuria, atrodo, sergame vis labiau.

- Materialistinė filosofija sako, kad jei nenorės žmogus siekti turto, kas tada ekonomiką varys. Turtas - varomoji jėga. Niekas jo ir nedraudžia. Bet turtas žmogui turi priklausyti iki racionalios reikalingos ribos. Mums visiems visko užtektų. Duokit man milijardą, aš pats dalį panaudosiu egzistencijai, apsirengti, pavalgyti. Visa kita galiu žmonių labui naudoti, remti kultūrą, ligonines, mokslą.

- Bet, matyt, bėda ta, kad tie, kurie turi milijardus, nori ir jaučia malonumą valdyti.

- Būtent. Pasaulio tragedija, kad jis nenori tarnauti. Jeigu mes vienas kitą remsime, padėsime, mylėsime, atkris visos problemos.

- Kad šitaip kardinaliai pasikeistų šiandieninė visuomenė, būtini tiesiog revoliuciniai pertvarkymai mūsų sąmonėje.

- Nėra kito kelio. Bet koks kitas kelias, pagrįstas visokiais priešingais žmogaus prigimčiai ir Dievo valiai įstatymais, veda į pražūtį. Žmonija eina tuo keliu. Ji yra prie bedugnės ir arba atsitokės, arba nukris. Jeigu vertybes grąžinsime į savo gyvenimą, mes išliksime.

- Kokios galimybės grąžinti vertybes?

- Tai tautos susitarimo reikalas. Aš manau, kad susitarimas galimas. Negi kokio atsistojusio žmogelio, kad ir teisingai kalbančio, kas nors klausys. Turi susiprasti tie, kam mes patikėjome valdžią.

- Tarkime. Bet kaip išsirinkti tokią valdžią, kai, atrodo, kad rinkti nebėra ką.

- Šita mūsų tragedija prasidėjo po nepriklausomybės, kai į valdžią atėjo netikri žmonės. Negali sakyti, kad visi. Bet didžioji dauguma atėjo pelno ir naudos siekti. Pažiūrėkite, ką visa prichvatizacija atnešė. Ne tik sužlugdė ekonomiką. Atnešė pačią didžiausią blogybę - sužlugdė tautos tikėjimą ateitimi. Per 5 metus buvo įsitikinta, nereikėjo 20 metų. Krito bankai, žemė išgrobstyta, visos tautos turtas atsidūrė kažkokiose kriminalinėse rankose. Nuo to prasidėjo tautos pakrikimas. Tada reikėjo tvirtos rankos ir tvirtų įstatymų viską suvaldyti. Deja, mūsų įstatymai pritaikyti vagims. Paimkite Petriko bylą. Tiek metų ir iki šiol dar tampo. Ir kaip kvalifikuoja! Turto konfiskuoti negalima, nes jis iššvaistė, o ne pasisavino. Didesnės nesąmonės nesu girdėjęs. Kaip tu gali iššvaistyti nepasisavinęs? Kur logika? Kokie mūsų įstatymai, kad jie gali būti taip interpretuojami. Visi mato ir tyli. Ir Prezidentūra, ir Konstitucinis Teismas, kuris pasako tokius dalykus, kad net nebežinome, kas yra šeima. Tai ko mes norime. Prapuola milijardas uždarant atominę elektrinę, o niekas nežino, kur. Lupame paskutinį skatiką nuo pensininkų, didiname PVM kaišiodami skyles. Valstybė stovi ne ant tų pamatų. Nuo kiek-vieno iš mūsų turi prasidėti dvasinė revoliucija. Reikia šaukte šaukti, o ne pasyviai laukti.

- Reikia tokios revoliucijos, kokia buvo Sąjūdis? Bet tada buvo aiškus priešas.

- Aiškus priešas ir trumpa distancija. Blogiausia, kad tą trumpą distanciją nubėgome ne ta kryptimi. Ir pamatėme atsidūrę išparduotoje, išgrobstytoje dykumoje. Mums reikia grąžinti vertybes į savo vietą ir pareikalauti iš tų, kas valdo, kad jos atsidurtų ten, kur jos turi būti.

- Gal per daug greitai norėjome viską pasiekti.

- Vėlgi mūsų godumo pasekmė. Mes norėjome iš karto susilyginti su visu pasauliu. Ne dvasiniu, ne kultūros, bet materialiniu lygmeniu. Mums reikia orientuotis ne į žemąją pasaulio, o į vidutinę, į aukštąją kultūrą. Ir pats turtas ne blogybė, o gėris. Tik jį reikia naudoti teisingai. Viskas yra supratime, mūsų sąmonėje. Jeigu teisinga galvosena bus, mes teisingai ir gyvensime.
- Revoliucijoms reikia autoritetų, kuriems netrūktų drąsos.
- Žinau autoritetų. Yra profesūra.

- Bet gal ją sulaiko baimė?

- Kai kas ir bijo. Kitas nenori arba mano, kad individualūs reikalai svarbiau negu visuomeniniai. Bet autoritetus turi paremti visi.

- Šiaip ar taip mes esame šiauriečiai. Kažin kas mus galėtų išjudinti, pavyzdžiui, kaip graikus. O gal tai tas nuo amžių ateinantis nuolankumas?

- Mūsų pasyvumas žlugdantis, nuolankumas atsirado iš nevilties. Žmonės nuo seno, nuo baudžiavos buvo užspausti, užslėgti. Bet kaip tiktai pasitaikydavo plyšelis į šviesą, pasinaudodavome. Motiejus Valančius XIX amžiuje. Aš jį ir Mindaugą laikau didžiausiais žmonėmis ikišiolinėje Lietuvos istorijoje. Jie įstatė tautą į teisingas vėžes. Valančius parodė kelią, skatino blaivybę, skleidė tikėjimą ir žadino nacionalinį identitetą. Ypač sunkiu laiku. Jis apšvietė visą tautą per maldaknyges spaudos draudimo metais, sugebėjo sulaikyti nuo alkoholio. Bet dabar, kai turime savo valdžią, reikia, kad vidinius imperatyvus dar remtų įstatymai.

- Ar matote šiandien dalykų, kurie jus džiugintų, įkvėptų tikėjimo ateitimi?

- Net ir dirbdamas su studentais matau šviesių žmonių, idealistų, kurie nori eiti teisingu, šviesiu keliu. Yra jaunimo organizacijų - ateitininkai, skautija, kitos, auklėjančios jau naują kartą. Ji turi galimybių, jeigu remsis idealistinėmis nuostatomis. Kito kelio nėra. Aš matau teigiamą potencialą akcijose. Sakysime, prieš Kalėdas maisto banko rinkliavos. Kiek žmonių aukoja! Tai gerumo potencialas, kuriam reikia suteikti bent kiek sąlygų pasireikšti ir jis suklestės.

- Neseniai išgirdome, kad tik 30 procentų lietuvių rinktųsi nepriklausomybę, o ne materialinę gerovę. Kokias mintis kelia tokios apklausų išvados, jeigu jos, žinoma, nėra laužtos iš piršto?

- Vadinasi, mums reikia padaryti taip, kad tie trisdešimt procentų taptų visu šimtu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"