Mūsų vasara iškeliauja. Mes nenorime su tuo sutikti ir būtinai prašysime, kad ji pasiliktų dar bent porai savaičių. Tikriausiai taip ir bus - vasara nekreips dėmesio į kalendorių ir trykš saule, boluos baltais debesimis ir mus lepins šiluma. Ko dar reikia vasarai?
Kad ir kaip ten būtų, mes net ir taip lepinami žinosime, kad vasara jau gyvena „svetimą“ gyvenimą, kad ji neturi tęstis taip ilgai, nes gamtoje nieko neapgausi. Todėl mūsų gražūs norai tegul norais ir lieka, mes ruoškimės vasaros palydoms. Dar keletas dienelių, ir...
Kaip visada, per paskutines dienas mes norime „atsigriebti“, nuveikti daugiau, nei nuveikėme prieš tai. Gali būti, kad tai nėra įmanoma, tačiau mes juk to nuoširdžiai tikimės... Štai ir dabar randame iki valios vasariškų darbų - keista, kodėl jų nepadarėme visą vasarą. Kad ir tvoros neužtvėrėme, kūdros kranto nesutvarkėme, medžio šakos, grėsmingai kybančios virš stogo, nepašalinome. Jeigu dar pridėsime šienavimą (juk kai kur pievas reikia nušienauti iki rugsėjo pirmosios), grybavimą ir vaikų paruošimą mokyklon...
O gal darbai gali palaukti? Gal mes likime su vasara vienudu ir skirkime tas dieneles džiaugsmui? Juk buvimas su vasara toks ir yra. Ar turi būti...
Ką mes kartu su vasara galime nuveikti smagaus ir mielo?
Mes tikrai jos neįžeisime iškeliavę prie ežero ir pasinėrę į vasarošiltį vandenį. Kas ten žino, kaip bus rudens pradžioje, o dabar jis labai mielas. Jo bangelėse lūžta balti debesų atspindžiai, ore virbėdami sparnais nardo laumžirgiai. Nėra nei uodų, nei mašalų, o mums svarbiausia nesėdėti pavėsyje, nes ten jau daug šalčiau. Įsaulyje galima išsitiesti pievoje ir ganyti aukštai skriejančius debesis. Kada pastarąjį kartą tai darėte? Vaikystėje?.. Nemanykite, kad tai tik vaikų užsiėmimas, toks debesų stebėjimas yra puiki atgaiva akims ir mintims. O, jei mes visi mokėtume taip juos stebėti, tada kiltų daug mažiau streso, mes liktume kūrybiškesni ir darbingesni. Gamta gali suteikti daugiau galių, nei mes tikimės.
Dar galime važiuoti į miškus, kur smėlio kalvose šviesiu violetiniu, rausvu, balzganu kilimu klojėjasi žydintys viržynai. Nėra nieko nuostabesnio, kaip įsitaisyti viržyno viduryje ir užversti galvą į dangų. Štai pušų viršūnės, o ten toli už jų, dar aukščiau - balti debesys ir gili dangaus mėlynė. Dabar kaip niekad joje ratus suka didieji mūsų paukščiai. Žiūrėk, ten aukštai praplaukia išskrendantys gandrai (gal jau visai paskutiniai šiemet), ramiai, niekur neskubėdami ir nė sykio nesuplasnoję sparnais, su oro srovėmis linguoja mažieji ereliai rėksniai. Štai ten - suopiai, jūrinis erelis, vapsvaėdis...
Aplink mus viržių žieduos dūzgia bitės, gaudžia kamanės. Čia pat sprigsi ir tyliai groja žiogeliai, susimąstę tinklo mazgus raišioja vorai. Visi užsiėmę, visi dirba. Tačiau žiūri ir negali patikėti - nė vieno susirūpinusio, irzlaus. Jiems gera taip gyventi, nes dar vis vasara. Gal ir mums taip būtų gerai?
Kai lieka visai mažai laiko, reikia kažką pasakyti. Ko dar nepasakėme šiai vasarai?
Mes būtinai jai padėkokime, kad ji buvo, kad viskuo apdovanojo. Jeigu kam nors dovanų nepakako, argi vasara kalta? Ji stengėsi, ir jei mes visada būtume ją supratę... Dabar ir sakome ačiū, linkime gražiai iškeliauti ir prisiekime jos ilgai nepamiršti. To vasarai iš mūsų pakanka. Tikrai...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“