respublika.lt

2018 rugsėjo 21, penktadienis

Kiekvienas medis turi savo balsąnuotraukos

2018 sausio mėn. 10 d. 16:52:44
Alanas Mėžetis

Skalmantas Barkauskas - kankliadirbys, medį pažįstantis nuo vaikystės. Mažas būdamas droždavęs šaukštus, vėliau gamindavęs kardus ir skydus, užaugęs pajuto norą pagaminti kankles, todėl dabar S.Barkauskas teigia, kad kiekvienas medis turi savo balsą, tereikia mokėti jį prašnekinti.

 

- Kas pastūmėjo rinktis būtent kankliadirbystę?

- Viskas prasidėjo nuo to, kai sesuo parsinešė Alberto Martinaičio, meistro iš Šiaulių, kankles, ilgai svajojo jomis groti ir kai pradėjo jomis skambinti, man pačiam ėmė patikti. Nejučiomis pamaniau, kad ir pats noriu groti, tik kad jų vienų taip paprastai nepasidalysi. Kadangi pats jau truputį buvau „prie medžio“: drožinėjau visokius šaukštus, su draugais maži lakstėm pasigaminę savus kardus, skydus, patys dirbinomės šarvus, tai nusprendžiau, kodėl nepasidarius kanklių. Iš pirmo žvilgsnio atrodė nieko sudėtingo - dėžutė uždengta lentele, kažkokie kuoliukai, ertmės, stygos. Pagal tokį įsivaizdavimą, kaip ten kas maždaug galėtų atrodyti, žiūrinėjau ir pavyzdžius. Pasistačiau sesės kankles ir net nežinojau, koks ten medis, kaip ir kas, tiesiog paėmiau ir pradėjau drožinėti. Geriausiai atsimenu, kaip uždėjau stygas ir net nežinojau, kad jos skirtingų storių, viską visai sumaišiau, derinti nieko nemokėjau. Toks, sakyčiau, buvo visiškai natūralus pats pirmas santykis su instrumentu.

- Ko išmokai per tą laiką gamindamas kankles?

- Pasirinkti tinkamą medį. Kuo ilgiau užsistovėjęs medis - tuo geriau jis skamba. Kiekvienas medis tarsi turi savo balsą. Pavyzdžiui, liepa skamba minkščiau, uosis - giliau, kiečiau. Obelis - skardesnė. Patys medžio ruošiniai būna nuo dešimties iki dvidešimties metų amžiaus, kadaise buvę atidėti žmonių, dažnai tenka tiesiog tyrinėti patį ruošinį, kiekvieną jį paėmus atskirai matyti, kad jisai yra skirtingas. Tai tarsi kaip spręsti tokį rebusą: apžvelgti, ar yra šakų, įtrūkimų, kaip pačios šakos, rievės eina, žiūrėti, kokią tai turės įtaką garsui, paėmus į rankas pastuksenti. Skaptuoju ir vėl stuksenu, klausau garso. Jau, žinoma, yra ir tam tikrų nusistovėjusių kanklių formų, kurios teikia daugiau vilties, kad skambės ir pats instrumentas.

- Ar darbas naudojant techniką, kuri leidžia pagaminti kankles greičiau, neatima tariamos dvasios iš instrumento?


- Manau, kad atima, vis tiek elektriniai įrankiai, kurie greitai sukasi, kad ir tie patys diskeliai ar šlifavimo priemonės, sukuria tokią disharmoniją, nes prisilietęs prie medžio tu jį jau kitaip ir net mažiau jauti. Jau kitas įrenginys jį šveičia, šlifuoja. Labiausiai ir siekiu tokių sąlygų, kad galėčiau dirbti tik su rankiniais įrankiais, lėtai, atsisėdęs, išimti pačiam tą kiekvieną medžio drožlę, nes neretai tie elektriniai prietaisai tampa gana pavojingi.

- Kokie žmonės dažniausiai užsako kankles? Koks jų požiūris į šį instrumentą?

- Neretai tai žmonės iš folklorinio ar tautinio rato, bet būna visokių žmonių, pastebėjau tokią tendenciją, kad moterys dažnai nori kanklių, kai gimsta vaikas šeimoje, joms norisi tada ir dainą ar lopšinę padainuoti, tarsi suteikti tą kanklių skambesį savo vaikui.

Paprastai, kankles darau būtent tam žmogui, kuris jų ir nori. Pirma su juo susipažįstu ir tik tada darau instrumentą, nes vis tiek tame instrumente tarsi sudedi savo rankas, mintis apie žmogų. Neretai atrodo, kad kanklėmis pikti ir niūrūs žmonės negroja.

- Kaip manai, kada pats instrumentas įgauna tą dvasią? Ar tada, kai jis pagaminamas? Ar kai su juo yra grojama ilgesnį laiką?


- Manau, jis įgauna dvasią tada, kai uždedama deka, toji lentelė ant viršaus. Tik tada, kai tu ją priklijuoji, tada jau viskas, vidaus jau nebepakeisi. Manau, būtent tada yra tas momentas, galbūt ir mano paties išmonės sugalvotas, pati deka turi išpjaustytus raštus, ornamentus ir ją uždarius viduje pasidaro tarsi rezonuojanti ertmė, todėl kai užklijuoju pačią deką spausdamas ją su kitomis lentelėmis, niekada neuždengiu tų raštų. Man atrodo, kad kanklės negali būti paliktos uždusintos, nes tada gali nelikti ir garso, todėl neretai palikęs atvirus raštus palieku pačias kankles per naktį sugyti ir manau, kad būtent tada ir ateina tas garsas.

Neretai po deka, kanklių viduje, matyti meistro įrašai: vardas, pavardė, pagaminimo metai, įdedu tokią savotišką paslaptį, neišduodu, ką ten parašau, tačiau visose darytose kanklėse nematomoje vietoje palieku įrašą, apibūdinantį kanklių skambesį. Tai tarsi linkėjimas instrumentui, o tada uždarau ir ramia galva palieku joms tą įrašą. Pavyzdžiui, jeigu darau kankles kam nors iš pajūrio regiono, bandau susieti tą garsą su jūros ošimu. Įdomiausia, kad dar nė karto jis nebuvo nuvylęs.

- Turbūt kitas tavo kiek neįprastas projektas yra kanklės iš akmens. Kuo jos pasirodė neįprastos jas pagaminus?

- Įdomu apskritai buvo sujungti tradicinį kanklių modelį su akmeniu, nes tokios kanklės yra gan neįprastos. Vėlgi išliko toks pats netikėtumo jausmas, - kai darau medines kankles, dedu stygas ir nežinau, kaip jos skambės, lygiai taip pat padariau ir akmenines. Sudėjęs kuoliukus ir veržiklius garsas nepasirodė labai garsus, bet buvo labai giliai aidintis.

- Kaip manai, kokia būtybė galėtų būti priskirta kanklėms?


- Kanklės paprastai tapatinamos su karstu, laivu. Likusios nuo tų laikų, kai laidodavo žmonės įdėdami kūną į luotą ir paleisdami jį į jūrą. Kanklės buvo prilyginamos luotui, dvasiniam instrumentui, kuris išlydėdavo žmogų į dausas. Ir net kanklių pati forma primena luotą - laikytųsi ant vandens.

Dažnai sakydavo, jeigu žmogus jau merdi ir jeigu šalia jo grosi kanklėmis, kol grosi, tol žmogaus siela neišeis į kitą pasaulį. Kai tik nustosi groti, tada ji gali palikti kūną. Kanklės kaip instrumentas tarsi užlaiko žmogų šiame pasaulyje. Ypač jeigu miršta artimas žmogus, tai sako reikia skubėti, eiti gaminti kankles, kad tą dvasią, kuri dar nepaliko mūsų, įkūnytum į kankles, kad jos skambėtų to žmogaus balso tembru.

Tokia įdomi istorija nutiko tėviškėje, pas tėvus. Mano kambarys būdavo virš tėvų kambario ir tąkart buvau pasidaręs lentyną, susistatęs kankles palubėj, jų buvo gal kokios aštuonios, ir manęs tuo metu namie nebuvo. Mama prabudo naktį ir girdi, kad kažkas kanklėmis groja, pagalvojo, kad Skalmantas prabudo ir groja sau naktį, bet kai ryte atsikėlė prisiminė, kad manęs namie nėra. Vėliau, po šito jos pasakojimo aš nubėgau į tą kambarį ir paėmęs visas tas kankles atsinešiau prie mamos ir visoms stygas braukydamas klausinėjau: „Kurios, kurios ten skambėjo?“ Aišku, galima ir logiškai paaiškinti, kad galbūt ten kokia pelė prabėgo per lentyną, per stygas, galima visaip permąstyti, tačiau yra ir ta mistiškoji kanklių pusė, kuri turi žavesio.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASVEIKINO: Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasveikino metinės augančio smulkiojo ir vidutinio verslo konferencijos „Gazelė 2018“ apdovanojimų ceremonijos dalyvius.
  • STABDYS: per popiežiaus vizitą bus stabdoma dalis darbų keliuose
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Ar stebėsite su popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje susijusius renginius?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +11 +16 C

   +13  +15 C

 

   +12  +13 C

  +23  +26 C

   +24  +26 C

 

   +16  +17 C

  4-8 m/s

 2-5 m/s

 

    3-5 m/s

 

reklama
Ukis 2018