respublika.lt

2017 rugsėjo 20, trečiadienis

Laisval kortel 2

Kas perrašinėja Lietuvos istoriją?nuotraukos (20)

2017 rugsėjo mėn. 03 d. 12:51:03
Respublika.lt

Apie tai „Vakaro žinių“ ringe diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Ringe teisėjavo Gediminas JAKAVONIS.

 

G.JAKAVONIS: 1987 metų rugpjūčio 23-iąją Lietuvos laisvės lyga organizavo mitingą. Po 30 metų to mitingo sukakties proga žmonės susirinko jo paminėti, o dominavo Vytautas Landsbergis, kuris anais laikais net nebuvo to mitingo dalyvis. Kas vyksta, kad tie žmonės, kurie nedalyvavo mitinge, staiga tampa didvyriais, o tiems didvyriams, kurie tuo metu rizikavo, net nesuteikiamas žodis?

V.RUBAVIČIUS:
Vyksta labai daug kas ir kai kurie dalykai yra labai akivaizdūs, tik mes, o juo labiau mūsų žiniasklaida, nedrįsta tuos akivaizdžius dalykus pasakyti. Pirmieji ypatingos narsos išsilaisvinimo žingsniai ir žmonės, kurie juos atliko, yra nereikalingi tai istorijai, kuri susiklostė jau po mūsų išsilaisvinimo.

Ne tik tie žmonės yra nereikalingi. Nereikalingos vertybės ir valstybingumo, tautiškumo, nacionalizmo, nacionalumo pajauta, kurios pagrindu vyko šitas mitingas, ir pagrindinis to mitingo šūkis, išsilaisvinimo šūkis.

Kodėl tie žmonės tarsi nereikalingi? Viena, jie primena tas vertybes, nors ne visi jau jas išpažįsta, nes daugelis per tą istorijos tarpsnį ir suliberalėjo, ir pasinėrė į privatizaciją ir visokių kitų dalykų sūkurį. Institucijoms, kurios valdo, kai tie žmonės atsistoja šalia, sakykime, mūsų valdžios vyrų, darosi labai nepatogu, nes žiūrovui natūraliai kyla klausimas: o kur tie vadovai buvo tuo metu ir ką jie tuo metu veikė?

G.JAKAVONIS: Niekas nepaneigs, kad Lietuvos laisvės lyga pradėjo išlaisvinimą ir šitas mitingas buvo pirmoji kregždutė. Labai gerai atsimenu, kai 1988 m. Varėnoje surengėme pirmą Sąjūdžio mitingą. Buvau Sąjūdžio pirmininkas ir po to turėjau pokalbį su vietiniu tarybinio saugumo vadovu. Buvo pasakyta, kad Sąjūdžio medžiagą jūs galite savo plakate naudoti, bet, neduok Dieve, atsiras kokie nors Laisvės lygos lapeliai. Daryčiau išvadą, kad jiems Sąjūdis nebuvo toks baisus, kokia baisi buvo Lietuvos laisvės lyga.

R.PAULAUSKAS: Galiu tokiu atsiminimu pasidalinti. Iki Sąjūdžio suvažiavimo kalbos, mano paties kalbos, nei bijojau ko nors, nei kaip nors jaučiau kokį spaudimą, o štai po Sąjūdžio suvažiavimo kalbos, kai grįžau namo į Kauną, prie mano namų stovėjo žiguliukas ir atvirai sėdėjo du vyrukai. Nes aš peržengiau savo kalboje leistinas Sąjūdžiui ribas.

Nereikia supaprastinti to meto procesų ir manyti, kad mes buvome jo iniciatoriai ir tų reikalų sprendėjai. Žaidimas buvo, kaip jau dabar suprantu, gerokai didesnis, gerokai sudėtingesnis.

Prisiminkime kad ir tokį reiškinį kaip „Solidarumas“ Lenkijoje. Ir dabar jokių abejonių jau nėra, kad Lecho Valensos slapyvardis Bolekas. Viskas oficialiai, yra pasižadėjimas. Ir lenkai patys savęs televizijos laidose klausia, kaip taip gali būti. Išeitų, kad lenkų saugumas pats prieš save organizavo sukilimą. Jiems galai nesueina.

Aišku, paradoksas tas, kad aš laukiau valstybinio šitos dienos minėjimo. Vietoj to jis buvo nugrūstas į visišką įvykių pašalį. Kita vertus, teisingai sakoma: na, kaip dabar minėti šitą įvykį, jeigu tas, kuris turėtų sakyti kalbą, tuo metu kaip tik buvo priešingoje barikadų pusėje. Suprantat, kaip yra sudėtinga.

G.JAKAVONIS: Niekas nežiūri, kad netgi paskutinis pagonių kunigaikštis Gediminas užsienio laiškuose buvo vadinamas karaliumi. Bet jo karaliumi nepripažįsta, tik Mindaugą, kuris priėmė karūną iš Europos popiežiaus rankų. Pamėginkite man paaiškinti, kad istorija tikrai nėra politikos tarnaitė.


V.RUBAVIČIUS:
Nereikėtų priešinti mūsų pagonybės ir krikščionybės, reikia tik vieną labai aiškų dalyką suvokti: ar mes turime savą valstybingumo istoriją, kurią pradėjome rašyti po 1918 m. valstybės įkūrimo, ar mes ją sąmonėje turėjome? Kokiu pagrindu ji buvo kuriama? Ji buvo kuriama lietuvybės, tautiškumo, nacionalinės jausenos pagrindu. Kitokio nėra. Kitaip nekuriamos valstybės.

Matome, kad tame naujajame projekte šitie dalykai nebereikalingi, nes mes norime keisti ir abėcėlę, įsivesti dvikalbystę, o Vilniuje kuo greičiau tai būtų, tuo geriau. Visi nacionalinės jausenos dalykai, kurie yra susiję su pasipriešinimu sovietinei okupacijai pokario metais, nereikalingi, nes tai yra nacionalizmas. Anksčiau buvo vadinama buržuaziniu nacionalizmu, dabar tiesiog nacionalizmu, kuris dar pakeičiamas į homofobiją, įvairiausius homofobijos aspektus ir nurašomas.

Kitaip tariant, tautinio bendruomeniškumo, vienijimosi jausenos yra nereikalingos. Ir kultūros politika kreipiama taip, kad ji tų jausenų neugdytų. Tai tada mums nebereikalinga tai, kas labiausiai tas jausenas ugdo. Labiausiai jas ugdo vizualiniai, simbolinio turinio kupini dalykai, urbanistinės erdvės, įvairios atminties vietos, apie ką kalba ir daugelis istorijos tyrinėtojų.

Pasižiūrėkime, kas dabar paima visą mūsų istorijos masyvą, kurio mes savo noru atsisakome. Tą istorijos masyvą pasiima baltarusiai. Jie dabar yra įžengę į labai aktyvų savo nacijos formavimo tarpsnį ir puikiai suvokia, kad jie dabar turi vienaip ar kitaip dėti pastangas, kad taptų pagrindine LDK tauta, LDK viso paveldo paveldėtoja, ir taip užsitikrinti deramą vietą Europos bendrijoje, kuri bus ateityje.

G.JAKAVONIS: Yra tokia Indiros Gandi citata: „Istorija pati geriausia mokytoja, gaila, kad mes patys blogiausi mokiniai.“ Istorija niekada nesibaigia ir turbūt sutiksite, kad bendra Europos istorija niekada nebus parašyta.

R.PAULAUSKAS:
Parašyti parašys. Ir ją diegs, ir ta karta, kuri šitais vadovėliais bus išleista į gyvenimą, jau netgi mokės mums ir paaiškinti. Ir dar mums paaiškins, kad mes esame maurai ir nieko nesuprantame. Labai yra paprasta. Ką jaunai kartai įdiegei į sąmonę, tą ji ir nešiosis. Ji susiformuoja socialinius instinktus, paskui su jais vaikšto. Ir kas įdomiausia, tie socialiniai instinktai yra labai sunkiai po to ištrinami, taip pat kaip ir biologiniai instinktai. O istorija yra amžinas kovos laukas.

Kaip yra pasakęs Džordžas Orvelas? Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį. Kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį. O mūsų istorijos konceptas gimė XIX šimtmetyje, su aušrininkais, su varpininkais, su Daukantu, su Basanavičiumi, kai jau buvo sukurti Europos istorijos griaučiai. Ir sukūrė tos tautos, kurios tuo metu dominavo: vokiečiai, prancūzai, anglai. Ir mums nebuvo palikta jokios kitos vietos.

G.JAKAVONIS:
Jeigu paimtume Jūratės Statkutės-de Rosales teikiamą modelį, mes tikrai pasididžiuotume, kad turime praeitį, ne ką blogesnę už visų vokiečių, germanų. Kodėl dabartiniuose Lietuvos moksleivių istorijos vadovėliuose Vytautas Didysis, pavyzdžiui, paminėtas vieną kartą, Leonidas Brežnevas - du ar tris kartus? Kas čia dabar yra?

V.RUBAVIČIUS: Įsigali tokia „meinstryminė“ ideologija ir tam tikri žmonės formuoja, ko valdžia norėtų, kaip valdžia norėtų, kaip reikia būti pažangiam ir koks tas pažangus žmogus turėtų būti.

Iš politinių aktualijų, kurios formuoja dabartinį mūsų politikos ir geopolitikos akiratį, yra labai toks paprastas, bet šizofreniškas dalykas. Mes ėjome, tarkim, su Vokietija, buvome tarsi Vokietijos interesų pritarėjai. O dabar mums reikia kuo greičiau palįsti po Lenkijos sparnu, nes Lenkija gins mus nuo Rusijos agresijos. Dabar staigiai išaiškėja Višegrado, Lenkijos ir Vokietijos tam tikra, sakyčiau, ne konfliktinė, bet probleminių santykių zona. Tai dabar kaip mums elgtis? O mes juk viską darome, kad lenkybę pripažintume kaip tam tikrą antrąją vos ne lietuvybę, kad lietuvių ar lenkų kultūra mums yra beveik tas pats. Mums reikia viską čia įdiegti, įvesti antrąją dvikalbystę, ir taip mes tada pagerinsime santykius, tapsime dar labiau asocijuota su Lenkijos valstybe nare, ir tada viskas mums bus labai gerai. Betgi mūsų valstybės visa istorinė raida kaip tik yra nuo pirmojo akto, tai atsiskyrimas nuo lenkybės, ir mes norime savo istorinėje sąmonėje, kuri diegiama ir mokykloje, ir politikų paistaluose, nuo savo prigimtinio impulso atsiskirti ir jį sumenkinti, užtušuoti.

R.PAULAUSKAS: Dėl Lenkijos ir visų šiuolaikinių procesų. Suprantu, Jungtinės Valstijos kuria buferinės zonos projektą atskirti Europą nuo Rusijos. Lenkijai yra skirtas pagrindinis vaidmuo. Ir aš manau, kad iš čia šiandien eina daugelis visokiausių keistų sprendimų. O ką reiškia buferinė zona? Tai ji automatiškai konfliktiška tiek Vokietijai, tiek Rusijai. Ir mes pasiduodame šitam procesui.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (20)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONATAS: Bergene vyksiančio jubiliejinio, 90-ojo, pasaulio dviračių plento čempionato jaunių vaikinų pavienio starto lenktynėse antradienį Lietuvos atstovai Romas Zubrickas ir Kęstutis Vaitaitis užėmė atitinkamai 42-ą ir 60-ą vietas.
  • GOLBOLAS: Suomijoje vykstančio Europos golbolo čempionato trečiosiose B grupės rungtynėse antradienį Lietuvos rinktinė 12:4 nugalėjo Belgijos komandą ir iškovojo antrąją pergalę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar valdžia daro pakankamai, kad grįžtų emigrantai?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +9   +12 C

   +7  +13 C

 

   +10   +11 C

   +12  +16 C

  +13 +16 C

 

   +14  +17 C

    7-12 m/s

     1-5 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1972 PLN - 4.2785
RUB - 69.5066 CHF - 1.1535
GBP - 0.8862 NOK - 9.3420
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12