Sustojo sukęsis gamtos metų ratas. Nutilo, nurimo - diena ir naktis vienoje vietoje... O jeigu neras jėgų ir nepajudės, jeigu...
Gamtoje tokių „jeigu“ nebūna. Būkime tikri - dar ketvertas dienų ir subraškės, pajudės šis visą pasaulį apie savo ašį sukantis ratas ir pradės mus nešti toliau - šviesos link. Iki Naujųjų būsime laimėję keletą dienos minučių. Tačiau dabar dar nelėkime pirmyn, sustokime ir pažvelkime į ramybę, į gamtos taką, kuriuo turi ateiti Kalėdos. Koks jis? Ar paskutinių metų tradicija - Kalėdas sutikti be tikros žiemos - yra gyva?
Tikrai - ir šį sykį Kalėdos bus, kaip sakydavo senovėje, „su bradu“, taigi brendamos, o ne čiuožiamos ar šliuožiamos. Sunku vertinti tokius reiškinius, nes mums neduota pasirinkti, kaip yra geriau. Jei gamta siūlo tokį taką, tiks ir jis. Tik apie tai turime žinoti ir Kalėdų Seneliui pranešti, kad jis nevažiuotų rogėmis ir neišsiruoštų avėdamas veltiniais. Žinoma, tas pats tinka ir mums.
Gamtoje tokie orai - palaima. Lietus nuplovė sniegą, žemei padovanojo šiek tiek drėgmės. Viena kita nauja srovelė kliūstelėjo į upelius ir ežerus. Nedaug to vandens - bet vis tiek suteikia gyvybės, nes po ledu jie jau buvo pradėję rimti, žemėti. Ateina metas į namus keliauti eglutei. Jeigu paskubėjote ir ji jau stovi jūsų namuose - tegul. Tačiau Lietuvoje paprastai taip nedaroma, šventais dalykais nežaidžiama. Eglutė turėtų būti įnešama prieš pat Kalėdas, dar visai neseniai tai būdavo daroma Kūčių dieną. Paklausite - o kodėl jos jau stovi visuose prekybos centruose? Mielieji, betgi jūsų namai - ne parduotuvė, jūs nieko nenorite privilioti į juos, vildamiesi įsiūlyti ką nors parduoti. Tačiau nesvarbu - tebūnie toks jūsų pasirinkimas. Svarbu, kad žaliaskarė eglelė būtų laukiama ir atkeliautų teisėtai. Nepirkite jos iš bet ko ir nekirskite patys! Tai - miško savininkų ir tvarkytojų reikalas, tik jie gali spręsti, kokia eglutė reikalinga giriai, o kuri negalės tapti tikru medžiu. Namuose eglutė turėtų būti pamerkiama - jai šilumoje teks stovėti ne mažiau kaip 2 savaites, tad be drėgmės medelis išdžius, ir jau po Kalėdų spygliai ims byrėti. Žinoma, kai kas renkasi kėnį ar net pušelę, kurių spygliai nebyra labai ilgai. Kiti į namus neša gyvą eglutę. Tačiau... Į namus nešdami gyvą medelį, mes prisiimame atsakomybę: juk pasibaigus šventėms jo neišnešime į šaltį. Kambaryje stovėdamos eglutės „prabunda“, jų pumpurai išbrinksta ir net pradeda stiebtis ūgliai. Todėl ją turime perkelti į apšiltintą įstiklintą balkoną, į ūkinį pastatą, kuriame dieną šviesu. Tik pavasarį eglutę galėsime išnešti į kiemą ir pasodinti, perkelti į gamtą. Išnešta į lauką dabar, ji neišvengiamai žūtų. Ar to nusipelnė mus džiuginęs medelis?
Kalėdos - džiugus metas. Ne tik dovanos pakelia nuotaiką. Patiems jas dovanoti yra ne mažiau džiugu. Tačiau pats smagiausias šių dienų dalykas - susitikimai su savais, artimais žmonėmis, galimybė kalbėtis ir būti kartu.
Per Kalėdas aš laukiu dar vieno stebuklo: pirmųjų giesmių. Taip jau įvyksta, kad Kalėdų dienomis pragysta didžioji zylė. Jos giesmė jau skamba pavasariškai, kol kas yra dar ne visai švari, tačiau vėliau ji taps gryna, skardi ir pavasarį paukščiai sutiks giedodami. Iki to meto liko pora mėnesių.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“