Kas geriau: politiniai darboholikai ar tinginiai?

- Trys valstiečiai, tarp jų ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, pasiūlė nustatyti seimūnams 40 darbo dienų atostogas. O štai Lietuvos Respublikos prezidento įstatymas šalies vadovui atostogų nenumato - ir prezidentė jo laikosi. Šįmet Dalia Grybauskaitė taip pat lieka ištikima savo tradicijoms ir atostogauti neketina.

- Kai žmogus neima atostogų, kyla natūrali mintis, kad jis nepavargsta. O kodėl nepavargsta? Gal blogai dirba? Akmenskaldys, duobkasys eina ir atostogauja be jokių kalbų, tik išleisk. Normaliam, sveikam, atsakingai į savo darbą žiūrinčiam žmogui atostogos būtinos. Ilsėdamasis atsijungi nuo darbo, nuo problemų, gyvendamas visiškai kitais dalykais nei kasdien išsišvarini mintis.

Va, Adamkus atostogaudavo kasmet be jokių „pričiūdų“, važiuodavo sau į Meksiką. Grybauskaitė gal nori sudaryti geležinės ledi įspūdį - aš tiek tvirta, tiek rūpinuosi valstybe, kad man į tas atostogas nusispjaut, aš gulu ir keliuosi galvodama apie Lietuvą.

Blogiausia, ką įžvelgiu visame šitame reikale, kad atostogauti neina ne koks vairuotojas, o prezidentė - valstybės vadovė, atsakinga už užsienio politiką. Ji paprasčiausiai rodo blogą pavyzdį, iškreiptą pasaulio matymą. Noriu būti patriotas, noriu būti už kitus geresnis, jūs eikit, atostogaukit, o aš dirbsiu - ir už jus, ir už save. Man atrodo, kad ji daro negerai.

- Kas kita - premjeras Saulius Skvernelis. Atostogų jis išlėkė pasidarbavęs vos pusmetį, nors emigracijos mastai šiandien didesni nei tada, kai žmonės laukė permainų. Pagal įstatymą viskas gerai, bet morališkai - argi tai gražu, argi teisinga?

- Premjeras - jaunas vyras, turi šeimą. Poilsis jam reikalingas. Nepulčiau teisti Skvernelio. Jau geriau tegul jis paatostogauja, užuot čia su Veryga dar kažką prigalvojęs. Jau gana to, kas prigalvota.

Man apskritai patinka atostogaujantys žmonės. Priklausiau akademiniam sluoksniui, esu susijęs su kūrybiniais darbais. Žinau, ką reiškia dirbti, kai tavo laikas neribotas. Na, kada tu pradėsi rašyti apsakymą ar romaną? Nėra taip, kad sėdi nuo aštuonių iki penkių, o paskui eini kur nori. Rašai, kai užeina ūpas, noras, atsiranda galimybės, nuotaika. Tada visas gyvenimas atrodo kaip atostogos. Arba - kaip ištisinis darbas.

- Turbūt teko girdėti, kad pavaldiniai vengia imti atostogas tuo metu, kai ilsisi jų bosas. Neva darbe be viršininko - jau pusiau atostogos, tad kam prarasti tokią galimybę. Nematote pavojaus, kad dar mažai ką nuveikusi Vyriausybė liko be savo galvos?

- Ar žinote, koks yra geriausias vadovas? Tas, kurio nesimato. Bet pas mus galvojama atvirkščiai. Eik, atnešk, sėsk, valgyk, kramtyk, dažniau kramtyk, įsidėk grietinės... Ir žmogui nesinori valgyti. Man, tarkim, žmona atneša lėkštę ir padeda. Ir aš sau valgau ramiai, su pasimėgavimu, niekieno netrukdomas. Ir galvoju: štai kokia gera ta mano žmona, netrukdo man būti savimi.

Vadovas turi mąstyti ir matyti plačiai. Jei jis smulkmeniškas, tai jau ne vadovas, o teroristas.

- Jūs pats esate buvęs Seimo nariu, tikriausiai prisižiūrėjote, ko prisigalvoja teisės į atostogas neturintys seimūnai. Kam reikalingas toks akių dūmimas?

- Kad Seimas neturi atostogų - visiška nesąmonė, padaryta pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Pats Seimas ją ir padarė. Su seimūnais turi būti griežtai kaip kariuomenėje. Tarkim, reglamentuota, kad liepą visi ilsisi be jokių „noriu, nenoriu“, su sąlyga, kad bet kuriuo metu gali būti sukviesti į neeilinę sesiją. Tas ne kartą jau buvo padaryta, tarkim, kai konservatoriams pradeda vaidentis, kad kažkas puola, ar panašiai.

Seimūnai atostogavo visais laikais, tai jokia paslaptis. Ir dabar vienas - Rodo saloje, kitas - Antalijoje. Ką jie ten veikia? Dirba? Kažkas įklūva, prasideda cirkai su interpeliacijomis. Kam to reikia? Reglamentuokim, ir viskas. Pasiūlymų buvo ne vienas, bet toliau pateikimo stadijos nepraeidavo. Viens, ir sugriūdavo. Net pas Juršėną (Česlovas Juršėnas - keliose kadencijose ėjęs Seimo pirmininko, pavaduotojo pareigas, - red. past.), tokį tvarkingą žmogų, net ir pas jį kažkur užsivoliodavo.

Kodėl taip yra - viena didžiausių mūsų valstybės paslapčių. Įtariu, kad politikams naudinga turėti spąstus, kuriais bet kuriuo momentu galima prigriebti. Žiūrėk, kažkuris neįtiko - labai aktyvus pasidarė, pradėjo nosį kaišioti, kalbas sakyti, - reikia griebti. Kaip buvo Juozui Olekui su kariuomenės auksiniais šaukštais ir duršliokais - laikė tą informaciją trejus metus, o paskui staiga prireikė ir ją išleido. Tas pats su Skardžiumi ir tais vėjo malūnais. Jie jau dešimt metų stovi, bet vyruką dabar stato į vietą, kai jis užmynė „ant mozolio“ su dujų terminalu.

Ne kitaip ir su atostogomis - visada esi prikabintas, tave bet kada gali prigauti. Dabar yra taip, kad žmogus ketverius metus negali niekur išvažiuoti. Visiška nesąmonė.

- Bet turbūt niekada nebuvo ir nėra nė vieno sėsliai gyvenančio seimūno?

- Visi tik važiuoja ir važiuoja. Pažiūrėkite į Seimo tinklalapį. Ten tik oficialūs išvažiavimai, o kiek laksto ne į komandiruotes? Va dabar, liepos antroje pusėje, ko gero, nė pusės nerastumėte Lietuvoje, o kita pusė sėdi Palangoje, Nidoje ar Druskininkuose pas Ričardą Malinauską. Bet tik paklausk, ką jie veikia, kai nėra posėdžių, tai visi iki vieno atsakys, kad su rinkėjais bendrauja. Kur - Egipto kurortuose, Antalijoje?

- Gal nebūtų taip pikta, jei prieš antalijas būtų bent gerai padirbėję. Išvaikė urėdijas, o daugiau valstybėje jokių gerų permainų. Tad ir atostogos - neužsidirbtos?

- Kad ir kaip mums šis Seimas nepatiktų, kad ir koks jis būtų, jis bent įvardijo tas problemas, kurias ankstesnės valdžios sukūrė. Aiškiai pasakyta, kad alkoholis yra problema. Ir tas jau gerai, nors tai, kaip bandoma su tuo kariauti, - jau visiška nesąmonė.

Dėl urėdijų pjovėsi mėnesį, specialiai pratęsė pavasario sesiją. Jeigu taip būtų diskutuota ir ginčytasi dėl to, kaip sustabdyti emigraciją, ar aiškintasi, kodėl iš Lietuvos dar ne visi išvažiavo, suprasčiau. Tai opi problema, kurią reikia kuo greičiau spręsti, - juk per praėjusį pusmetį išvažiavo 31 tūkstantis žmonių. Kalbėkim apie juos, o ne apie medžius. Juos kaip pjovė, taip pjaus, kaip vogė, taip vogs.

Tuo metu, kai mes buvome Seimo nariai (V.Čepas parlamentaru buvo 1996-2000, 2004-2008 m., - red. past.), niekas dar tiek į užsienį nevažiavo. Dabar sukūrėme valstybę, iš kurios visi išsilaksto. Vadinasi, kažkas čia ne taip. Dabar gyvybiškai reikia, kad tauta neišsibarstytų, va, dėl to galime ir nepaatostogauti. Sėdėkit, kalbėkit, nutarkit - tam ir esat išrinkti.

Valdžios atostogos - šiandien gal tik dešimtos svarbos dalykas, bet juo demonstruojama, kad mūsų valstybėje nėra tvarkos. Galima truputį nesilaikyti įstatymų, galima ir truputį pavogti. Galima išgėrus į Seimo bendrabutį ant keturių parmaknoti. Galima ir atostogų eiti arba neiti.

Vokietija turi Ordnung (vok. tvarka), ir tu niekur nepasuksi, turi daryti kaip reikia. Ir valstybė klesti. Kodėl vokiečiai pakilo po karo, nors buvo visiškai sugriauti? Nes visi vienodai laikėsi susitarimų.

Daug kam užkliūva, kad visa mūsų teisėsauga atostogauja liepos mėnesį. Neva privilegijuotieji, pasiskyrę geriausią metų laiką. Bet aš čia neturiu prie ko prikibti. Tai yra tvarka, kurios mums visiems ir trūksta. Anglijoje, Vokietijoje, net Prancūzijoje įstaigos iš anksto paskelbia apie atostogas ir tada niekas nieko neplanuoja į priekį. Gera žinoti iš anksto, kaip sakoma viename eilėraštyje.

- Mūsų šalies vadovai, norėdami gerai atrodyti rinkėjų akyse, pasakoja stebuklingus dalykus: keliasi su aušra, kad paplaukiotų baseine, iki išnaktų dirba prie popierių. Kažkada Saulius Skvernelis, įžeistas Loretos Graužinienės skambučio, dievagojosi, kad tuo metu ir miegojo, ir ruošėsi į Briuselį. Kiek žmogui reikia ilsėtis, miegoti, kad jis turėtų jėgų gyventi, vadovauti?

- Ar kas nors yra sakęs, kad atsikeliu iš ryto, išgeriu alaus, vėl einu pamiegoti, o tada jau einu į darbą? Niekas juk šito nepasakoja, bando maskuoti. Visokios jų pateikiamos pasakos atsiranda iš didžiulio noro susireikšminti. Jie apsimeta darboholikais net nesuvokdami, kaip tai negerai.

Jeigu žmogus dirba daugiau negu reikia, vadinasi, jis nesusitvarko su savo užduotimis. Penkerius metus buvau Klaipėdos miesto vadas, suvokiu, ką reiškia nesuspėti. Buvau baisiai apkrautas darbais. Dieną puolė visokie puspročiai, bepročiai, visuomenininkai, negalėjau apie nieką pagalvoti, net pasirašyti popierių, kurie per dieną tik kaupėsi ant stalo. Mano darbas faktiškai prasidėdavo penktą valandą, kai kiti pavargdavo ir eidavo ilsėtis. Tai aukštas pareigas užimančių žmonių problema - nori ar nenori, valandų paroje yra mažiau, negu tau reikia darbui padaryti. O dar baliukai, priėmimai vakare, irgi privalai dalyvauti. Namuose atsirasdavau prieš vidurnaktį.

Bet kai eilinis seimūnas tik giriasi, kad lekia ir niekur nesuspėja? Tai nelėk, visiems nuo to bus tik geriau. Negaliu klausyti susireikšminimų, kad kažkas nuo ryto iki vakaro tik vertybes generuoja, kad jam trūksta laiko. Visa tai pasakos - nieko jie nekuria, nieko negeneruoja. Kiekvienas nori būti svarbus, reikšmingas, o ne ubagu ar grindų pašluoste.

- Prie ko žmogų priveda darboholizmas? Kuo jis gydomas?

- Darboholizmas yra žmonių, kurie nesugeba susitvarkyti su kasdienėmis problemomis, liga. Jie tik be reikalo gadina medžiagą ir mano, kad be jų žmonija neišgyvens. Tai kaip alkoholizmas, kai žmogus negali nuo bonkos atsitraukti, o darboholikas - nuo kažkokio niekalo veikimo. Moteris, būna, valo dulkes - valo ir valo, kiekvieną daiktelį kelia ir vėl pastato. Apie tokią dažnai sako: darbšti moteris. Iš tikrųjų ji niekinga, nes negali niekuo rimtu užsiimti, save realizuoja dieną naktį trindama grindis.

Tokius ligonius reikia išmokyti atostogauti, ilsėtis. Daugiau nieko nereikia - tik mokėti tinginiauti. Pažiūrėjus plačiau, juk žmonija tobulėja ne per darbą, o per tingėjimą. Tiek prigalvota visokių skalbimo mašinų, kad tik nereikėtų dirbti. O kai žmogus tik lekia ir lekia, jis nepamato, kad jau ir vaikai užaugo, kad vyras meilužę įsitaisė ar žmona su meilužiu pabėgo, o jis sau toliau tik dulkes valo. Labai liūdnas dalykas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“