respublika.lt

2018 balandžio 19, ketvirtadienis

Karta, išaugusi „briuseliniuose“ kopūstuose

2013 kovo mėn. 02 d. 07:49:43
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas
Vainius BAKAS. Sauliaus Venckaus nuotr.

Be abejo, mums, žmonėms kartos, savo kailiu patyrusios sovietų jungą, vėliau - visas gyvybines galias mobilizuojančią išsivadavimo ekstazę, dar vėliau - Nepriklausomybės pradžioje švytėjusį tautos pakilimo laikotarpį, sunku žvelgti į dabarties Lietuvą nelyginant su ankstesnėmis patirtimis. Galbūt tai - it tamsinto stiklo akiniai, blukinantys mums gyvenimo spalvas?

Dvidešimt trejų metų poetą, kultūros leidinio darbuotoją Vainių BAKĄ klausiame, kaip Lietuvą su jos skauduliais ir viltimis mato Nepriklausomoje Lietuvoje užaugę žmonės?

- Vos tau gimus, Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje buvo itin garsiai kalbama apie tautinę mokyklą. Pats ne taip seniai atsisveikinai su mokyklos suolu, tad vargu ar šiandien nuo tavosios abitūros ji spėjo labai pasikeisti. Galėtum savąją mokyklą pavadinti tautine?

- Tikrai ne. Žinoma, pamokų metu labai dažnai skambėjo žodžiai: „Tėvynė“, „pilietinis sąmoningumas“, „laisvė“, tačiau tai tebuvo tuščia retorika. Niekas nepasivargino šiuos skambius žodžius pripildyti turinio, kad augantiems žmonėms tie terminai taptų jų būties dalimi, o ne lozungais į orą. Apskritai, žvelgdamas į mokyklą iš perspektyvos, pasigendu kaži kokios jungiamosios grandies tarp žinių, kurios moksleiviams indoktrinuojamos ir tų žinių prasmės tų moksleivių gyvenime. Šiuolaikinė mokykla vaikus, deja, rengia tik egzaminams, ne gyvenimui.

Savojo sąlyčio su tautos šaknimis ieškoti, pasaulėjautą ir vertybių sistemą susidėlioti teko pačiam. Formuojančiais veiksniais, gairėmis čia tegali būti šeima ir perskaitytos knygos. Man pasisekė - mano močiutė Michalina buvo „smetoninis“, patriotiškai angažuotas žmogus, su meile ir pasididžiavimu man pasakojusi apie Lietuvos praeitį, dainavusi liaudies dainas... Galbūt todėl būdamas ketverių metų į klausimą „Kas tu toks?“ visuomet atsakydavau: „Lietuvis“. Ne žmogus, ne berniukas, ne Vainius, o būtent - lietuvis. Suprantat?

- Na, tarp formuojančiųjų veiksnių šalia šeimos, mokyklos ir knygų neišvengiamai turėtume minėti ir televiziją - juk, nori to ar nenori, ji vis tiek į tam tikras temas kreipia mūsų mintis, tokiu būdu vieniems dalykams suteikdama didesnę svarbą nei kitiems, tarp eilučių „pasiūlydama“ ir požiūrį į tuos dalykus, sėkmingų bei siektinų asmenybių portretus... Ką manai apie lietuviškų televizijų produkcijos kokybę?

- Pramoginę savo misiją, manau, televizija atlieka gan neblogai. Žinoma, nesakau, kad esu didelis lėkštų šou gerbėjas, tačiau pramoginio spektro pasirinkimas yra toks platus, kad savo skoniui kiekvienas šį tą gali surasti. Pavyzdžiui, per LRT neseniai prasidėjo „Auksinis balsas“. Na, tikrai ten dainuoja nemaža profesionalių ir talentingų žmonių...

O štai su kita - visuomenės informavimo misija - kur kas liūdniau. Apskritai į tai, kas rodoma, pažvelgus analitiškai, tampa akivaizdu, kad vietoj informavimo misijos televizijos mėgina imtis formavimo misijos, ne tiek skelbdamos informaciją, kiek ją interpretuodamos, tarsi stengdamosi kurti visuomeninį požiūrį į vienokius ar kitokius reiškinius. Ne paslaptis - viso pasaulio televizijos užsiima ir visuomenės formavimu. Tačiau skirtumas tas, kad išmintingos valstybės tą televizijų funkciją panaudoja valstybės tikslams (pavyzdžiui, siekiant diegti moralę, patriotizmą, vienyti visuomenės nuomonę vienais ar kitais klausimais), o mūsuose - tiesiog siekiant aštresnių emocijų.

Daugelis žmonių dėl šių priežasčių apskritai išjungė televizorius, bet aš nemanau, kad jie - teisūs. Žiūrint televiziją įdėmiai ir kritiškai, analizuojant ne laidų siužetus, o tendencijas ir pasekmes, iš televizijos netgi labai daug galima sužinoti apie Lietuvą, apie psichologinę jos būklę, apie televizijos paskleistus mąstymo šablonus - apie tokius dalykus, apie kuriuos televizijos eteryje apskritai net nekalbama. Tačiau viena - labai svarbu - negalima televizoriaus žiūrėti neskaitantiems knygų. Tai - pavojinga.

- Sakoma, kad kiekvienos valstybės aukščiausia savirealizacijos išraiška - kultūra. Kaip tau, jaunam žmogui, regisi - kultūra yra Lietuvos prioritetas?

- Kultūra, man atrodo, toks nenuspėjamas padaras, kad nežinia, kokiais veiksmais valstybė gali jai padėti, kokiais kenkti. Antai sakoma, kad tikrą meną gali kurti tik laisvas žmogus. Bet tikrovė man kalba ką kita - nuostabių kūrinių, nuostabių genijų buvo radęsi visose represinėse, totalitaristinėse valstybėse. Kas žino, gal kaip tik nepalanki kultūrai vystytis dirva sutelkia opozicijos jėgas, protestą, ryžtą nepasiduoti ir taip išlaisvina žmogų, subrandina jį kaip kūrėją.

O dėl bendrojo valstybės kultūros lygio - manau, nėra visuomenių, kurioms bendras šalies kultūrinis lygis kaip „ant lėkštutės“ atvertų Dantės „Dieviškosios komedijos“ kontekstus, Gėtės „Faustą“, ar J.Brodskio poezijos gelmių slėpinius. Manau, tik kiekvienam asmeninėmis pastangomis lemta link jų prasibrauti.

- Na, jei paminėjai Dantę, turime pasikalbėti ir apie dvasios ganytojų mums rodomas gaires, jų formuojamąjį poveikį jaunam žmogui. Kokį pažymį rašytum Lietuvos dvasininkijai?

- Sudėtinga su tais pažymių rašymais ir su tokiomis abstrakčiomis apibrėžtimis kaip „dvasininkija“, „intelektualai“... Tokiose platumose pasiklysta manasis protas. Geriau pakalbėkime apie konkrečias asmenybes - taip, tarp jaunimo dvasią ir protą auginančių asmenybių esama ir dvasininkų. Pavyzdžiui, kunigas Ričardas Doveika. Jo pasisakymus galime sekti visur - pamoksluose, spaudoje, televizijoje (net ir komerciniuose kanaluose) - ir labai plačiu visuomenei aktualių temų spektru: šeimos koncepcija, abortai, jaunimo dvasingumas, tautiškumo samprata... Ši asmenybė man labai imponuoja, kaip, beje, ir kunigas brolis Julius Sasnauskas, neskirstantis visuomenės į intelektualus ir tamsuolius, dvasingus ir rambius - jis kalba visiems, kalba apie dalykus, kurie yra (turi būti) esminiai visai žmonijai.

- Puiku, kai šiais autoritetų erozijos laikais jaunas žmogus randa sau konkrečių asmenybių, vertų įsiklausyti, pasimokyti, į jas lygiuotis. Gal pažertum tuomet ir vertų į autoritetus pasauliečių pavardžių?

- Drąsiai prie minėtųjų šauklių pridėčiau filosofus Arūną Sverdiolą, Arvydą Šliogerį, Vytautą Radžvilą, mokslininką Kęstutį Nastopką... Iš žurnalistikos - minėtinas Algimantas Čekuolis, kuris man imponuoja savuoju profesionalumu, erudicija, gebėjimu atrinkti, įdomiai pateikti informaciją... Iš menininkų - poetai Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas... Na, o už profesorę Viktoriją Daujotytę apskritai turėtume dėkoti likimui ir vadinti ją visos šių dienų kultūros bei humanizmo vėliavneše...

- Taip vardijant ima net rastis vilties.

- Be abejo. Esu kupinas vilčių ir dėl savosios kartos, ir dėl Lietuvos ateities. Pastebiu ryškią nubudimo tendenciją tarp savosios kartos žmonių - jų dėmesio jau nebepavilioja vartotojiškumą skatinančios verslovių akcijos, holivudiniai blizgučiai, gyvenimo paviršius - jaunoji karta ilgisi tvirtos vertybių hierarchijos, sąžiningo santykio su savimi ir pasauliu, savojo mentaliteto, savosios autentikos, savųjų šaknų.

- Skamba gražiai, tik man panašiau, kad tavoji karta tų šaknų ir autentikos ieško Airijoje.

- Niekuomet nesmerkiau išvažiavusiųjų dėl mokslų ar genamų skurdo. Šventai tikiu - jie sugrįš. Ir sugrįš kitokie. Su platesniu požiūriu, naudingomis patirtimis, įgytomis žiniomis, svetur įsidėmėtomis veiksmingomis metodikomis... Būtent jie, manau, neleis Lietuvai sustoti - bus akstinas žingsniuoti drauge su laiku.

Mano kartos pagrindinė problema ir uždavinys ateičiai, manau, ne emigracija, o būtinybė susidoroti su protą sumaišiusia „tolerancijos“ ideologija. Paradoksalu, bet šiandien, mėgindamas kliautis amžinosiomis vertybėmis, žmogus be atvangos turi kentėti metodiškai apskaičiuotus smūgius, besistengiant žūtbūt neleisti jam likti savimi. Antai aš esu sukūręs šeimą - esu laimingas tėvas, laimingas sutuoktinis. Tačiau vos „pasigyriau“ apie tai virtualioje erdvėje, tuojau buvau suniekintas, apdrabstytas purvais, išvadintas ribotu žmogumi, naciu, homofobu...

Amžina vaikų teisė yra manyti, kad jie - randami kopūstuose, tik liūdna, jog šiais laikais jie negali įsivaizduoti jokių kitokių kopūstų, kaip tik „briuselinius“. Esu įsitikinęs, kad, gilėliau pasikapsčius po tuos „briuselinių“ kopūstų laukus, nesunkiai atrastume ten ir tokių „netyčiukų“, kurie nedviprasmiškai skelbia: „Skaldyk ir valdyk“.

Todėl ir laikau vienu svarbiausių uždavinių savajai kartai pasiekti, kad organizuotos jėgos, vadinančios save „tolerantiškais“, nemėgintų iškreipti visuomenės stuburo ir apsimetusios skriaudžiamaisiais neprimetinėtų likusiai visuomenės daliai savos diktatūros. Juk negalima skanduojant savąsias teises pamiršti, kad ir kiti jų turi. Deja, turiu pripažinti, kad „tolerancijos“ gynėjai - labai netolerantiški žmonės.

- Minėjai, ką į klausimą „Kas tu toks?“ atsakydavai būdamas ketverių. Įdomu būtų išgirsti, ką atsakai šiandien - būdamas sąmoningu tolerantiškos visuomenės nariu?

- Tą patį: esu lietuvis. Nors su liūdesiu turiu pripažinti, kad šiandien šiam atsakymui reikia nepalyginti daugiau drąsos nei anuomet. Žodžiai „esu lietuvis“, kaip ir „esu krikščionis“, kaip ir „esu sukūręs tradicinę šeimą“, kaip ir „motinos meilė neturi analogų“, dabartiniame, „tolerancija“ ženklintame laike daug ką papiktina. Nors nuoširdžiai nepajėgiu suprasti kuo.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ŠIMTMEČIAI: Lietuvos ambasados Rumunijoje iniciatyva Bukarešte atidarytas 100 ąžuoliukų parkas, skirtas įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo ir Didžiojo Rumunijos susivienijimo šimtmečius.
  • PATEKO: Brazilijoje vykstančių „Maria Lenk Trophy“ plaukimo varžybų moterų 50 m plaukimo krūtine atrankoje ketvirtadienį lietuvė Rūta Meilutytė užėmė antrąją vietą ir pateko į finalą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Malta 2 proc

Ką manote apie premjero ir prezidentės nesutarimus?

balsuoti rezultatai

Ką manote apie kultūros padėtį Lietuvoje?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6   +7 C

   +4  +8 C

 

   +3   +5 C

  +10   +15 C

   +12  +18 C

 

   +12   +20 C

  8-13 m/s

    7-12 m/s

 

     6-11 m/s

 

USD - 1.2388 PLN - 4.1697
RUB - 76.1846 CHF - 1.1979
GBP - 0.8711 NOK - 9.6095
reklama
Sveikata Grožis