Kapitonas, neišdavęs Tėvynės - Rapolas Čemeškanuotraukos

2014 lapkričio mėn. 17 d. 07:50:14 Perskaitė 2308

1936 m. lapkričio 21 d. buvo įsteigta laivininkystės bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloidas.“ Ši bendrovė turėjo rūpintis Lietuvos laivininkystės reikalais. Pateikiame didžiausio Lietuvos laivyno garlaivio „Panevėžys“ ir jo kapitono Rapolo Čemeškos tragiško likimo istoriją.

 

Pirmasis ir vienintelis kapitono reisas

1939 metais garlaivį „Panevėžys“ Leningrado uoste sulaikė saugumiečiai. Laivo kapitoną Feliksą Marcinkų areštavo. Pažadėjo paleisti su sąlyga, jei jis sutiks dirbti NKVD informatoriumi. Kitaip laukė areštas ir tremtis į Sibirą. Grįžęs kapitonas apie visą šią istoriją papasakojo laivyno vadovybei ir griežtai atsisakė plaukti į Leningradą. Kitam reisui į Leningradą laivyno vadovybė kapitonu paskyrė I šturmaną (nuo 1939 m. rugsėjo 16 d. iki lapkričio 1 d.) Rapolą Čemešką. Garlaivį „Panevėžys“ Rapolas Čemeška iš F.Marcinkaus perėmė Suomijos Hanko uoste. NKVD sužinojo apie kapitono F.Marcinkaus išdavystę. F.Marcinkui enkavedistai suruošė pasalą, bet laivo „Panevėžys“ kapitonu jie pamatė Rapolą Čemešką. Jis taip pat nepasidavė saugumiečių vilionėms.

1939 metų lapkričio 13 d., siaučiant audrai, didžiausias Lietuvos prekybos laivyno garlaivis „Panevėžys“, vadovaujamas kapitono Rapolo Čemeškos, gabeno druską iš Leningrado į Klaipėdą. Suomių įlankoje dėl antrojo šturmano Povilo Pažemecko kaltės laivas užplaukė ant uolų Revalšteino seklumoje. Nepavyko išsigelbėti pačiam šturmanui Povilui Pažemeckui bei radiotelegrafistui Ignui Prapiesčiui. Kiti igulos nariai išsigelbėjo valtimis. Kapitonui R.Čemeškai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl dviejų žmonių žūties ir patirtų materialinių nuostolių. Bylą nagrinėjo Kauno teismas, kuris nustatė, kad kapitonas dėl laivo avarijos nekaltas. Jam ir garlaiviui „Panevėžys“ tai buvo pirmas ir vienintelis reisas. Iki šiol neaišku, ar tai nebuvo suorganizuotas laivo paskandinimas.

Jūreivio Rapolo Čemeškos likimas

Laivo nelaimė prislėgė kapitoną Rapolą Čemešką. Jis atsisakė kapitono pareigų, bet nepaliko Lietuvos prekybos laivyno. Artėjant sovietinei okupacijai kai kurie kiti laivų kapitonai pasitraukė į Vakarus. Tokį pasiūlymą buvo gavęs ir R.Čemeška, bet atsisakė palikti Lietuvą. Motyvas buvo paprastas - jis bet kada galėjo išvažiuoti į žmonos tėvynę Olandijoje. Bet ir noras plaukioti buvo didžiulis.

...1940 m. pradžioje R.Čemeška sutinka užimti pirmojo šturmano postą laive „Utena“. Prieš išvykstant į reisą laivas buvo remontuojamas Liepojoje. Prasidėjo sovietinė okupacija. Baltijos valstybėse visi laivai buvo perduoti Sovietų Sąjungos laivynui. R.Čemeška su laivu „Utena“ išplaukė iš Liepojos uosto ir tapo Latvijos sovietų respublikos jūrininku. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Leningrade nuo laivo „Utena“ buvo nuplėšta Lietuvos trispalvė ir pakabinta raudonoji vėliava. Laivo kapitonu buvo paskirtas Liudas Serafinas. Pirmuoju šturmanu liko R.Čemeška. Laivas plaukiojo tarp Saaremų salų, Talino ir Kronštato. Vežiojo karo reikmenis, maistą, kitus krovinius. Taline vokiečiai buvo apsupę Raudonosios armijos dalinius, o Baltijos jūros prieigos užminuotos.

Naktį į 1941 m. rugpjūčio 14-ąją laivas „Utena“, grįždamas iš Kronštato, užplaukė ant minos ir sprogo. Garlaivio „Utena“ žuvimą matė šalia plaukęs garlaivis „Kretinga“. Rytą nuo vokiečių numestų bombų nuskendo garlaivis „Kretinga“. Dauguma laivo įgulos narių (tarp jų kapitonas Liudas Serafinas), skęstant laivui, žuvo. Buvo manoma, kad kartu žuvo ir I šturmanas R.Čemeška. Bet jam pavyko išsigelbėti. Ant sprogusio laivo medinės atplaišos tris dienas jūrininkas išsilaikė jūroje, kol jį išgelbėjo pro šalį plaukęs užsieniečių laivas. Išlaipino jūreivį Estijos teritorijoje, kurią kontroliavo vokiečiai. Minos sprogimo sužeistam jūreiviui reikėjo medikų pagalbos.

Įdomu, kad kiti nacionalizuoti Lietuvos laivyno garlaiviai „Marijampolė“, „Šiauliai“ taip pat žuvo pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Ir ne visuomet nuo priešo minų. Taip 1941 m. birželio 27 d. sovietų artilerija Dauguvos žiotyse nuskandino garlaivį „Marijampolė“. Šio laivo korpusas turėjo trukdyti vokiečių laivams įplaukti į Rygos uostą... Dauguma laivų nuskendo Suomių įlankoje. Šiame laivų kapinyne yra ir buvusio Lietuvos mokomojo karo laivo „Prezidentas Antanas Smetona“ liekanos. Minų tralerio funkciją atlikęs laivas nuskendo 1945 m. sausio 11 d., reise iš Helsinkio į Taliną užplaukęs ant minos ir susprogęs...

Mirtis pasitiko Lietuvoje

Sustiprėjęs Rapolas Čemeška galėjo vykti į Vokietiją, Olandiją, bet grįžo į Lietuvą. Nutarė ieškoti šeimos. Nuvykęs į Klaipėdą, jos nerado. Vietoj namo, kuriame gyveno, pamatė griuvėsius. Buvo neramu, kur yra šeima. Ar ji gyva? Žmona olandė su sūnumi Kęstučiu buvo išvykusi į Perkalių kaimą Balninkų valsčiuje. Čia gyveno Rapolo Čemeškos artimieji. Moteris, nemokėdama lietuviškai, Rapolo brolių pasiprašė pastogės. Buvo karo metas. Krašte šeimininkavo vokiečiai. Prasidėjo žydų persekiojimai. Jie kurį laiką gąsdino kitatautę moterį, kad jos nepalaikytų žyde ir nesunaikintų. Baisu jai buvo, kad nieko nežinojo apie vyro Rapolo likimą. Grįžęs į Perkalius, Rapolas surado šeimą, gyvenančią brolio namuose. Po metų gimė dukrelė Milda Marija. Kurį laiką sunkiai sirgo žmona Marija. Netrukus skaudūs karo įvykiai laivininkystėje palaužė jūrininką. Rapolas susirgo sunkia, nepagydoma liga. Buvo paguldytas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Ten ir mirė 1943 metų gegužės 25 dieną. Tuo metu jam ėjo 38 metai. Artimieji karo metu nesiryžo jo laidoti Balninkų parapijos kapinėse, todėl palaidojo Vilniuje, Jeruzalės kapinėse.

Kapitono šeimos likimas

Mirus vyrui, žmona Marija su vaikais gyveno Perkaliuose. Artėjo frontas. Tapo aišku, kad sugrįžta sovietų valdžia. R.Čemeškos žmona Marija ir vaikai galėjo pakliūti į ištremiamųjų sąrašus. Kaimo žmonės patarė Marijai su vaikais trauktis į Olandiją. Kaimo žmonės kuo galėjo parėmė lietuvio jūrininko šeimą. Prasidėjo nepaprastai sunki kelionė į tėvynę. Bet ir čia jautėsi karo padariniai. Niekas nelaukė našlės su vaikais. Marija susirado seserį, bet jos šeima nepajėgė išlaikyti atvykėlių. Teko ieškoti kitos sesers Vlisingene, pietinėje Olandijos dalyje, ten kur studijavo R.Čemeška. Tačiau ir ten laukė sunkumai. Sesers vyras buvo žuvęs kare, šeimoje augo 4 vaikai, turėjo sesuo menkai apmokamą darbą parduotuvėje. Bet netrukus sesers bakalėjos parduotuvė nedavė pajamų, teko ją parduoti ir išvykti gyventi kitur. Marija su vaikais vėl liko be pastogės. Tačiau darbšti moteris išsinuomojo kuklų butą, įsidarbino ligoninėje ir pamažu stojosi ant kojų. Sūnų Kęstutį pašaukė į karo tarnybą. Ten jis sunkiai susirgo. Šeimai tai buvo didelė nelaimė. Kęstutis liko gyvas, bet neįgalus.

Motina Marija Čemeška visą gyvenimą paaukojo vaikams. Nesukūrė ir kitos šeimos. Liko ištikima vyro Rapolo iš Lietuvos atminimui. Sulaukusi garbingo amžiaus, moteris gyveno Vlisingeno senelių namuose. Duktė Milda Marija - pradinių klasių mokytoja - ištekėjo už jūrininko. Jos vyras Petersas baigė tą patį jūrininkus rengiantį institutą (dabar politechnikos mokykla), kur prieš 70 metų studijavo jaunas lietuvis R.Čemeška. Jūrininku tapo ir R.Čemeškos anūkas, baigęs tą pačią aukštąją Vlisingeno politechnikos mokyklą. Taigi tradicijos tęsiasi. 1994 m. vasarą R.Čemeškos žmona Marija Čemeška, duktė Milda Marija su vyru Petersu lankėsi Lietuvoje. Tuomet ir sužinota apie tragišką kapitono Rapolo Čemeškos, vienintelio lietuvio, baigusio jūreivystės mokslus Olandijoje, ir jo šeimos likimą.

O R.Čemeškos tėviškėje Perkalių kaime jau nebėra tos sodybos, kurioje augo. Brolio Kazio dviejų galų sodyboje, kurioje glaudėsi karo metu Rapolo žmona su mažais vaikais, šeimininkauja jau kiti. Duktė Milda Marija, gavusi atostogų, dažnai lankosi Lietuvoje. Būtinai atvyksta į Perkalius. Lanko tėvo kapą Vilniuje, susitinka su naujais pažįstamais. Po motinos Marijos mirties, vykdydama jos valią, duktė motinos palaikų urną atvežė į Klaipėdą ir išbarstė Baltijos jūroje. Čia ji lieka amžiams.

Juozas Brazauskas,
istorikas, pedagogas iš Panevėžio





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net