respublika.lt

Kaip tiesėme Baltijos kelią

(0)
Publikuota: 2019 rugpjūčio 18 15:02:58, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 19 nuotr.
Eltos nuotr.

Prieš 30 metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., įvyko tai, kas yra unikalu ne tik mūsų Tautos, ne tik mūsų trijų Baltijos sesių, bet ir pasaulio istorijoje. Nuo Vilniaus iki Talino milijonas žmonių susikibo rankomis, pareikšdamas laisvės siekį. Kaip šiai akcijai rengtasi ir kaip mes tą sukaktį pažymėsime?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Algimantas NORVILAS, Birutė VALIONYTĖ, Baltijos kelio Pasvalio atkarpos, Šiaurės Lietuvos koordinatorius Algimantas MULEVIČIUS, Vilniaus Sąjūdžio tarybos narys, vienas iš šio projekto koordinatorių Arūnas GRUMADAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Arvydas Juozaitis kažkada yra pasakęs, kad Baltijos kelias yra mūsų Tautos aukščiausias susivienijimo taškas per visą istoriją. Gerbiamas Algimantai, pakalbėkime apie tą idėjos gimimą. Jei neklystu, pasiūlymas atėjo iš Estijos. Kaip iš tiesų viskas prasidėjo?

A.NORVILAS: Aš pirmą kartą išgirdau apie Baltijos kelią, kai Audrius Butkevičius parvažiavo iš Vilniaus, iš Sąjūdžio posėdžio, ir papasakojo, kad Arvydas Juozaitis pristatė tokią idėją. Man ta idėja pasirodė fantastinė. Tuomet aš dirbau režisieriumi Kaune. Į visą logistiką žiūrėjau iš praktinės pusės: kad tiek žmonių susikibtų rankomis - tai man atrodė sunkiai realizuotina. Tačiau mintis vystosi ir kai sprendimas daryti buvo priimtas, Kauno tarybos posėdyje buvau paskirtas koordinatoriumi. Tiesa, paaiškėjus milžiniškai darbų apimčiai, po poros-trijų savaičių paprašiau pastiprinimo, tada įsijungė Aleksandras Abišala. Esmė buvo tokia - Kauno ruožui buvo pavesta daugelio rajonų koordinacinė funkcija. Taip išėjo, kad visą šią logistiką teko sukti nuo pat pradžių. Aišku, pirmiausia buvo nuvažiuota į vietą, apžiūrėtas ruožas, kuris dar nebuvo išdalintas, bet jau buvo numatomas Kaunui. Tada paaiškėjo, kad autostrada dar ne visur baigta. Buvo net tokių ruožų, kurie buvo visiškai nepravažiuojami, transportas galėjo juos pasiekti tik aplinkiniais keliais. Tad tą grandinę būtų tekę sukinėti, vesti šunkeliais, lauko keliukais ir pan. Tada mes važiavome pas Kauno kelininkus - daugelis kelininkų tuo metu ten bazavosi - ir tarėmės. Tarp kitko, nieko aiškinti per daug nereikėjo. Buvo prašoma, kad vieną juostą padarytų pravažiuojamą, nors ir be asfalto dangos. Visa tai buvo padaryta net su asfalto danga. Kelininkams reikia galvą nulenkti, žmonės dirbo viršvalandžius pasiaukodami, kad tas visas ruožas būtų ištisas.

B.VALIONYTĖ: Dėl tikslumo noriu papildyti. Juliaus Beinorto (šiemet miręs Kovo 11-osios akto signatras - red.past.) pasakymas buvo toks: paskutinėmis dienomis prieš Baltijos kelią buvo paklota 35 km asfalto dangos.

G.JAKAVONIS: Prieš penkerius metus buvo Baltijos kelio 25-metis, bandyta jį lyg ir atkartoti, tačiau nebuvo to nuoširdumo. Jūsų akimis žiūrint, ar kas pasikeitė dabar, praėjus dar penkeriems metams?

B.VALIONYTĖ: Noriu pasakyti, kad kas penkerius metus, kai būdavo minimas Baltijos kelias, buvo nusistovėjusi lyg ir tokia tradicija, kad renginiai būtų daromi būtent toje trasoje, kuria ėjo Baltijos kelias. Reikia priminti, kad Baltijos kelias šiandien pirmiausia yra UNESCO objektas. Vadinasi, į visą šį procesą turi būti valstybės požiūris, nes tai nėra tik gerų draugų susibūrimas. Prieš penkerius metus, mano nuomone, buvo atkreiptas valstybės vadovų dėmesys todėl, kad tame procese dalyvavo pati Seimo pirmininkė (Loreta Graužinienė - red. past.). Yra kai kurie dalykai patvirtinti Vyriausybės ir Kultūros ministerijos, tačiau tai liečia renginius, kurie vyksta Vilniuje, Katedros aikštėje, o visuminio dalyko nėra. Yra parengtas projektas, daug gražių renginių turėtų vykti Katedros aikštėje. 9 val. džipų klubo iniciatyva į Taliną išvažiuos visa kolona, po valandos iš Vilniaus į Taliną bėgs bėgikai, paskui įsijungia moksleiviai. 18 val. planuojama gyva rankų grandinė Vilniaus mieste. 17 val. bus pakviestos savivaldybės į trasą prie savo skiriamųjų ženklų, kuriuos jos yra pasistačiusios. 18 val. Ukmergėje, Širvintose ir Panevėžyje vyks renginiai, į kuriuos bus pakviesti Baltijos kelio trasos žmonės. 20.30 val. vyks generalinis renginys prie valstybės sienos, turime vilties, kad jame gali dalyvauti ir Lietuvos Respublikos bei Latvijos prezidentai. Kaip visuomet, prie Lietuvos ir Latvijos sienos vyks gražus renginys su tautiniais šokiais, dainomis lietuvių-latvių kalbomis ir paskui vyks gegužinė, pabuvimas kartu. Toks yra projektas ir, aš manau, jis bus įgyvendintas. Tik gaila, kad tai, ką galima buvo pradėti balandžio mėnesį, pradedama daryti vėlokai.

G.JAKAVONIS: Prisiminus tuos įvykius, galima sakyti, kad iš valdžios jokio pasipriešinimo nebuvo, visi ėjo ranka rankon. Negi, gerbiamas Algimantai, nebuvo problemų?

A.MULEVIČIUS: Gerai nepamenu, bet, man rodos, kad prieš kokį gerą mėnesį iki Baltijos kelio Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, vyko vienas iš svarbių pasitarimų. Jame dalyvavo rajonų atstovai. Pasitarimas tęsėsi apie penkias valandas, nes tikrai buvo apie ką pasikalbėti, sprendėme techninius dalykus. Jau buvo aišku ir suderinta su tuometine Lietuvos milicija, kad reikia stoti į gretą dešinėje pusėje, o už nugarų statyti automobilius bei autobusus. Grįždamas iš pasitarimo Rašytojų sąjungoje, aš įsipareigojau, kad tą atkarpą nuo Latvijos sienos iki Piniavos ties Panevėžiu nubraižysiu vatmano lape ir „pririšiu“ prie kilometrinių stulpelių. Aš manau, kad mums, pasvaliečiams, labai pasisekė. Sąjūdžio grupė puikiai organizavo 6 km grandinę, taip pat ir renginius, kurie vyko senajame parke, prie Latvijos sienos. Mums buvo labai patogu, nes gyvenome šalia. Didžiausia pagarba žemaičiams - iš tolimiausių Žemaitijos kampelių atvažiavo didžiulės autobusų kolonos. Ponas Algimantas paminėjo, kad tuo metu mes buvome vieningi ir tos paramos buvo tikrai nemažai. Gal ir buvo pasipriešinimo, bet buvo daug geros valios, todėl Baltijos kelias pavyko.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Arūnai, kaip vyko bendradarbiavimas su latviais ir estais?

A.GRUMADAS: Reiktų pradėti kalbėti truputį nuo kito galo...

B.VALIONYTĖ: Aš ir norėjau pasakyti, kad Arūnas yra pagrindinis viso Baltijos kelio koordinatorius.

A.GRUMADAS: Įpareigojimą daryti gavome mes, vilniečiai. Aš jau žinojau, kas vyksta, nes ši akcija nebuvo Lietuvos akcija. Esminis jos požymis buvo tas, kad tuo metu Sąjūdis, latvių ir estų frontai, jau labai konkrečiai bendradarbiavo, nuolat vyko jų susirinkimai. Jau nuo 1988 m. didelio mitingo rugpjūčio 23 d. Vilniaus Vingio parke buvo akivaizdu, kad artėja Molotovo-Ribentropo pakto 50 metų sukaktis ir kad ji turi būti paminėta visų Baltijos tautų. Tos kalbos buvo labai rimtos ir tų projektų nuo Talino iki Varšuvos buvo daugybė. Nenugalimos aplinkybės buvo tos, kad sieną su Lenkija saugojo sovietiniai kareiviai su ginklais ir, be abejo, į pasienio zoną niekas nieko nebūtų įleidęs. Pati forma, kaip viskas bus, diskutuota labai įvairiai. Man teko kalbėtis ir su latviais, ir su estais. Kas yra tos idėjos susikibti rankomis autorius ir kur ta mintis buvo išsakyta pirmą kartą, tokio sutarimo nėra. Latvių nuomone, viskas įvyko Panevėžyje, bažnyčios klebonijoje, nes delegacijos rinkdavosi pusiau paslaptingai ir ten ta idėja kilo. Tikro patvirtinimo nėra, kadangi apie tai kalbėta daug kartų, o per 30 metų jau išsitrynė, kas ir kur pirmą kartą apie tai užsiminė. Bet tokia mintis yra, latviai ja ir vadovaujasi, net jų televizijos komanda, atrodo, jau buvo Panevėžyje, tose vietose filmavo ir kalbėjosi. Esmė, kad tai įvyko po ilgų diskusijų, o svarbiausia - baimių. Kai pasižiūri, ką reikėjo padaryti tuo metu, kai nebuvo interneto, nebuvo netgi kompiuterių, nebuvo telefonų... Visi telefonai buvo laidiniai, nebuvo radijo ryšio. Iš esmės - nebuvo jokio ryšio. Štai tokiu būdu reikėjo surinkti žmones. O elementarus skaičiavimas rodė, kad Lietuvos teritorijoje ruožas yra 206 km, o tai reiškė, kad reikia mažiausiai 300 tūkst. žmonių, nes žmogui skiriamas metras. Paskaičiavome, kad atvežti žmones, įskaitant ir policiją, gaisrininkus, greitąją pagalbą, reikės trečdalio visų šalies automobilių. Visų trijų valstybių atstovų sprendimai buvo priimami vienu metu. Pirmas sprendimas buvo priimtas gegužės mėnesį asamblėjoje, o paskutinis ir galutinis, kuriame buvo nutarta, kad akcija bus nedarbo dieną, 23-iąją, šeštadienį, kad kuo daugiau žmonių galėtų sudalyvauti. Tai buvo nutarta liepos viduryje, buvo likęs mėnuo ir dar priedo savaitė. Tokią užduotį gavo Vilniaus Sąjūdžio taryba. Aš buvau organizacinio komiteto pirmininkas. Labai reikėjo paramos koordinuojant veiksmus su visa Lietuva. Tuo metu Lietuvoje vyko kita labai svarbi akcija - buvo renkami parašai už sovietinės kariuomenės išvedimą, todėl visos pajėgos, kurias būtų galima įjungti į darbus, buvo įkinkytos ten. Didžiausia problema buvo ruožas, atitekęs Kaunui, nes ten buvo „vamzdis“, o įvažiuoti buvo galima iš Ukmergės arba iš Panevėžio, bet iš niekur kitur. Kelio nebuvo, buvo tik sankasa. Reikėjo suderinti, pro kur kas atvažiuoja, o tai ir buvo sunkiausia užduotis. Vis dėlto Sąjūdžio struktūra buvo puiki. Buvo daugybė žmonių, kurie dalyvavo Sąjūdžio rėmimo grupėse, buvo ir didesni teritoriniai administraciniai susivienijimai ir t.t. Žinoma, šioje struktūroje dirbti jau buvo paprasčiau. Į šį darbą įsijungė tūkstančiai žmonių, nes darbų buvo labai daug. Didelės baimės, kad nebus kuo suvežti žmonių, nepasitvirtino. Esmė tokia, kad žmonės važiavo tokiomis sąlygomis, kokiomis važiuodami šiandien būtų išsodinti ir dar „uždaryti“. Įsivaizduojate, vien iš Ukmergės buvo 30 sunkvežimių, o kelias - ne pats artimiausias ir važiavimas buvo ne pats patogiausias. Visi darė tai, ką galėjo. Mūsų rūpestis tebuvo, kaip padaryti, kad būtų ta ištisinė juosta ir kad jai užpildyti nepritrūktų žmonių. Ši problema buvo išspręsta. Rezultatas buvo toks, kokio nesitikėjome šimtu procentų.

G.JAKAVONIS: Kokia vis dėlto šio kelio prasmė? Ką jis parodė? Ar tie žmonės, kurie daug prisidėjo prie šios idėjos įgyvendinimo, bent prisimenami?

A.NORVILAS: Labai apgailestauju žiūrėdamas, kaip yra pas estus ir latvius. Estijoje ir Latvijoje visi buvę frontų vadai, frontų aktyvistai pagerbti valstybiniu lygiu. Kai išsikalbu su jais, kad pas mus yra kitaip, jie tuo nenori patikėti. Tame sūkuryje, apie kurį pasakojo Algimantas ir Arūnas, buvau. Sutinki ten dalyvavusį žmogų, pasirodo, jo neįleidžia į Seimą. Jis nori patekti į iškilmingą posėdį, jį kvietė, bet jo neįleidžia. Gal tik prieš kelerius metus situacija pradėjo gerėti, pradėjo prisiminti. O šiaip juk pas mus yra vienas vadas, vienas lyderis, kuris viską ir padarė. Grįždamas į tuos laikus, noriu pasakyti, kad stebėtinai malonu ir lengva buvo bendrauti, viskas spręsdavosi tiesiog eigoje. Tikrai galiu galvą nulenkti prieš Arūną, nes atsimenu, kaip sunku jam būdavo prisiskambinti, vis būdavo užimta ir užimta.

Dar vienas momentas iš to, ką Arūnas pasakojo. Iš tikrųjų, man teko laimė matyti tą neužmirštamą reginį iš oro. Labiausiai man gaila dėl mūsų lakūnų, nes jie yra žmonės, realiai nukentėję tiek materialiai, tiek moraliai. Jie labai nukentėjo dėl to skraidymo, aš esu liudininkas. Mes pakilome partizaniškai, nes skrydžiai buvo uždrausti. Pakilome labai anksti, kadangi tikslas buvo koordinuoti eismą, pranešinėti, kur ir kas blogai. Turėjome sunkiai palaikomą ryšį su tuometine kelių milicija, autoinspekcija, kuri labai geranoriškai ir pasišventusiai dirbo. Jei kalbėtumėm apie šiuos lakūnus, tai Vytautas Tamošiūnas dabar yra vienintelis iš pilotų likęs gyvas ir dar skraido. Skridome Katedros aikštės link, buvo sutarta, kad išmesime gėles. Buvo lietingas ir labai bjaurus oras. Katedros aikštėje vyko koncertas. Mums skrendant radijo ryšiu patvirtina, kad mes savavališkai skrendame, kad yra organizuotas vieno Seimo nario lėktuvo skrydis ir kad mes ten „neįsirašome“. Tariausi su organizatoriais, kad tas lakūnas atskris ir mėtys gėles, tačiau Katedros aikštėje susirinkusiems žmonėms tai net nebuvo pasakyta.

B.VALIONYTĖ: Reikėtų paminėti visų lakūnų pavardes, nes tai yra labai svarbu.

A.NORVILAS: Kazimieras Šalčius, o kitas - Vytautas Tamošiūnas. Antraisiais pilotais buvo įsiprašę atsitiktiniai asmenys, ne jų ekipažo nariai.

G.JAKAVONIS: Iš kur tas susiskaldymas, nenorėjimas matyti geradarių žmonių?

B.VALIONYTĖ: Aš gerai nežinau, bet ar Arūnas turi kokį nors valstybės apdovanojimą?

A.GRUMADAS: Jokio.

G.JAKAVONIS: Kur ir kada tas susiskaldymas prasidėjo?

B.VALIONYTĖ: Aš manau, kad tai yra ne Baltijos kelio klausimas. Nes Baltijos kelias yra tas mūsų Tautos susitelkimo ir vienybės momentas, kai mes iš tikrųjų, tiek latviai, tiek estai, kartu parodėm vieningumą, sąmoningumą, supratimą, susivokimą, kas mes tokie esame. Komisijai mes davėme patvirtinti tokį Baltijos kelio šūkį, kad „Baltijos kelias - tai mes“. Ypač jaunimui tai tinka, nes tai yra gili prasmė. Tai ne tik Vilniuje kažkada įvykęs veiksmas, bet ir šiandiena. Baltijos tautos gyvena, tai Baltijos kelias yra gyvas. Tas šūkis, atvirai kalbant, sunkokai skinasi kelią, nes šiandien yra įtakingesnių minčių. Tada buvo vienybė, tada mes norėjome pirmiausia parodyti sau ir pasauliui, kad mes esame gyvi, kad egzistuojame, kad mes nesame sovietų šalis ir t.t. Galiu pasakyti, kad aš tos dvasios nepajutau, nes aš tiesiog tuo metu nebuvau Lietuvoje, bet iš tikrųjų buvo didelis baimės akstinas. Baltijos kelias buvo sukėlęs didelę isteriją. Visa organizacija ir tas lėktuvų nepakėlimas... Žinau tokį faktą, kad prieš porą ar tris dienas vienas pilotas žuvo ir neva tai buvo pretekstas uždrausti lėktuvų skrydžius apskritai. Buvo labai daug baimių. Bet tame kelyje stovėjo visi lietuviai, stovėjo ir KGB vado žmona. Tai buvo tas momentas, kai mes supratome, kad mes esame lietuviai. Tai buvo ypatingai svarbu. O kai ateina laisvė ir kai nesuvoki, kad tu už tą laisvę turi kovoti ir ją ginti kiekvieną mielą dieną, nes ji nėra duotybė, tuomet prasideda „mano kiemo“ interesai: man reikia to, man reikia ano. Aš stebiu mūsų ir latvių skirtumą. Mes esame atsipūtę ir dažnai pametame pagrindinį vektorių. Noriu, kad mes grįžtumėm prie Baltijos kelio ir suvoktumėm vieną dalyką, tai buvo ypatingai svarbus veiksmas, turėjo didžiulį atgarsį pasaulyje, o svarbiausia - tai buvo begalinis susitelkimo momentas, mums patiems įrodantis, kad mes galime.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Algimantai, akcijai buvo pasirinkta rugpjūčio 23-ioji, būtent Juodojo kaspino diena. Gal jau reikėtų tą dieną pradėti vadinti Baltijos kelio diena?

A.MULEVIČIUS: Ta diena taip buvo pavadinta prieš 30 metų. Galbūt būtų galima ir kitą pavadinimą sugalvoti. Pratęsdamas tai, ką kalbėjo Birutė, norėčiau pasakyti, kad ji tą dieną buvo toli nuo Lietuvos. Kai kas ir Lietuvoje fiziškai negalėjo atvykti į Baltijos kelią, nes kažkam susirgo vaikas, kitam buvo darbo pamaina. Bet, nepaisant visko, tą dieną, nors įtampų buvo labai daug, pats irgi išvažiavau gal prieš pusantros valandos ir mačiau visą vyksmą, kai artėjant 19 val. vis daugėjo žmonių. Buvo kortelės, iš kur tie žmonės atvyko, vėliavos ir pan. Šiandien aš galvoju, kas yra Baltijos kelias? Pasakyčiau vieną tokį iš galimų apibrėžimų. Mes himne turime du žodžius - „vienybė težydi“. Tai Baltijos kelias buvo paties aukščiausio laipsnio šito Vinco Kudirkos palinkėjimo išsipildymas. Būtent tokia buvo vienybė.

Jūs klausėte, kas mus suskaldė. Kaip Birutė sakė, šiandien neverta kalbėti apie tai. Baltijos kelyje stovėjo ir kitų tautybių žmonės. Galvoju, ta akcija galėtų būti atspirtis mūsų Tautai saugoti ir puoselėti savo valstybę.

B.VALIONYTĖ: Noriu jūsų paklausti kito dalyko, apie patį Baltijos kelią. Kur lietuviai ir latviai susikibo rankomis? Ar ant pačios sienos, ar lietuvių buvo daugiau ir buvome įlindę į Latvijos teritoriją?

A.MULEVIČIUS: Šito negaliu atsakyti, nes pats stovėjau ne pasvaliečių zonoje. Pavėlavau šiek tiek ir stojau prie radviliškiečių. Prie Latvijos sienos yra Saločių miestelis, tai salotiškių buvo 1 km. Vieną kilometrą nuo Latvijos sienos stovėjo pasvaliečiai, tada biržiečiai ir t.t.

B.VALIONYTĖ:
Nieko panašaus, biržiečiai stovėjo ant rubežiaus.

G.JAKAVONIS: Birutė paminėjo, kad važiuos džipų klubai, bėgs bėgikai, bet ar yra nors viena valdžios inicijuota akcija? Kur yra mūsų valdžios vyrai ir moterys?

A.GRUMADAS:
Tuo klausimu aš turiu savo filosofiją - jeigu kas nors norėdavo kreiptis, visuomet ir kreipdavosi. Tad galiu pasakyti, kad pirmuosius 10 metų po Baltijos kelio juo domėjosi tik užsienio žurnalistai ir pan. Per 10 metų jokio intereso iš valdiškų struktūrų nebuvo absoliučiai. 15 metų, 20 ir 25 jau buvo pažymėti. Tačiau, kaip Birutė minėjo, buvo surašyta, kur koks koncertas, kur atidaryta paroda. Iš esmės visa tai buvo Vilniaus mieste. Lyg ir viskas. Viskas, kas vienokiu ar kitokiu būdu vyko dėl to, kad to reikėjo žmonėms, kurie ten buvo. Kad valdžiai to nereikėjo, buvo akivaizdu. Vienu metu buvau paskaičiavęs, kiek žmogus atsimena vieną ar kitą įvykį. Jeigu būtumėm pažiūrėję į visą aukštąją valdžios viršūnę, net į tą patį Atkuriamąjį Seimą, tikrai paklausus, kur tą dieną buvai, daugiau nei 50 proc., ar, ko gero, dar daugiau jų būtų neatsakę. Todėl taip ir įvyko - jeigu jie nedalyvavo, kam dabar reikia tuo renginiu rūpintis. Žmonės pradėjo keistis dėl amžiaus: išeidavo dalyvavusieji, ateidavo nauji, kurie neturėjo patirties, nes buvo maži arba niekaip nedalyvavę. Dabar jau domisi moksleiviai, nes jiems tai yra balta knyga, o apie Baltijos kelią galima sužinoti iš tų, kurie dalyvavo. Dabar žmonės, kurie dalyvavo, mielai atsiveža vaikus į tas vietas, parodo, kur jie stovėjo tą rugpjūčio 23 dieną. Tai parodo skirtingą žmonių požiūrį - tų, kurie dalyvavo ir tų, kurie turėtų kažką daryti.

Kitas aspektas - pažiūrėkime į kokią nors šventę. Viskas remiasi į didesnius ar mažesnius finansus. Iš valstybės būna nulinis finansavimas. Saločiuose yra pastatytas paminklas - trys ąžuolo stulpai, simbolizuojantys susikibusias tris Baltijos tautas. Tame paminkle nėra nė vieno valdiško akcento. Praėjo 30 metų, o nėra nė vieno valdiško žingsnio, kad kažkaip būtų įamžintas Baltijos kelias. Pakelėje yra pristatyta koplytstulpių, kryžių. Jų yra daug tam, kad tos vietos, kur jie stovi, būtų įtrauktos į saugomų objektų sąrašą. Tam buvo įdėta daug pastangų, tačiau ne valdiškų institucijų. Romas Pakalnis praėjo kryžiaus kelius, daug metų stengėsi, kol visa tai buvo įteisinta ir dabar turi bent kažkokį statusą. Vėlgi - UNESCO objektas, bet valdiškos iniciatyvos nesimato iki šiol.

A.NORVILAS:
Noriu pasakyti, kad turime ką tik naujai išrinktą prezidentą, yra Baltijos kelio 30-metis. Gitanas Nausėda kalba apie gerovės valstybę, kurią galima pasiekti tik vienybės dėka ir pan. Tikrai būtų labai gaila, jeigu prezidentūra pramiegotų tokią progą, tokią datą, tokią galimybę atnaujinti ryšius tarp visų Baltijos valstybių, atnaujinti ryšius tarp žmonių. Ta Baltijos kelio idėja vėl galėtų naujai suskambėti. Tai tikrai Dievo siųsta proga, kuria būtina pasinaudoti.

B.VALIONYTĖ: Gitanas Nausėda į šį klausimą žiūri labai palankiai, nes jis pats stovėjo Baltijos kelyje. Įdomu, kad jis stovėjo Latvijos teritorijoje, nes lietuviai Lietuvoje netilpo.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s