×
(1/2) PATARIMAS. Maisto kontrolės tarnybos vadovas Jonas Milius, pirkdamas turguje mėsą, visada prašo jos kilmės dokumentų. Tą siūlo daryti kiekvienam pirkėjui
Atsisiųsti
(2/2) PATARIMAS. Maisto kontrolės tarnybos vadovas Jonas Milius, pirkdamas turguje mėsą, visada prašo jos kilmės dokumentų. Tą siūlo daryti kiekvienam pirkėjui
Atsisiųsti
2 nuotr.
PATARIMAS. Maisto kontrolės tarnybos vadovas Jonas Milius, pirkdamas turguje mėsą, visada prašo jos kilmės dokumentų. Tą siūlo daryti kiekvienam pirkėjui
Dažnas stebisi: kodėl tie patys maisto produktai Lietuvoje ir užsienio šalyse taip skiriasi? Tas pats pavadinimas, pakelio dizainas, o skonis - visai kitas? Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių piktina mums, Rytų vartotojams, rodoma didžiulė netolerancija. Jei vakariečiams skirti produktai saldinami medumi, tai mums - tik cukrumi. Tarsi būtume kokie antrarūšiai. J.Milius žino, ką sako, jis yra aukščiausiu lygiu už maisto saugą ir kokybę šalyje atsakingas pareigūnas.
Paradoksas: maisto pilni prekystaliai, o ką valgyti - nežinia. Tokioje situacijoje atsiduria dažnas sveika mityba besirūpinantis žmogus. „Respublika“ paprašė J.Miliaus atskleisti, kaip žinoti, ką perki, ką valgai.
Kiaulių badas
Pradėkime nuo kiaulienos, „nacionalinės“ mūsų mėsos. Lietuviška kiauliena garsėjo nuo Smetonos laikų, o štai šiais laikais mūsų riestanosėmis vis kas nors suabejoja. Tad ar neskriaudžiame savęs ją valgydami?
„Iš tiesų lietuviai nusimano ir vertina gerą ir kokybišką mėsą. Tik Smetonos laikais, kai mėsą pirkdavo tiesiai iš ūkininko, viskas buvo paprasčiau. Dabar Lietuva užsiaugina tik 45 proc. suvartojamos kiaulienos, trūkstamą kiekį atsivežame iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, kitų šalių. Taigi lietuviškos kiaulienos mes valgome labai mažai“, - keistą situaciją paaiškino J.Milius.
Todėl maisto kontrolės tarnybos vadovas visada atkreipia dėmesį į užrašus ant prekystalių, paprašo kokybės dokumentų, ieškodamas tik lietuviškos produkcijos, ir pataria taip elgtis ir pirkėjams. Juk paklausa augina pasiūlą.
„Vartotojas taip pat turi įdėti jėgų, nes ir jis yra rinkos dalyvis. O dabar, manydamas, kad jį kažkas turi apsaugoti, pats į savo sveikatą numoja ranka ir, pavyzdžiui, perka pas bobutę gatvėje ar kieme neaiškios kokybės pieną. Apmaudžiausia, kad vartotojai palaiko blogos kokybės produkciją. Tarkim, pigių, sveikatai nepalankių maisto produktų negalime uždrausti - jais prekiaujama, nes jie yra saugūs. Žmonės turėtų paanalizuoti kainas - pamatytų, kad už tą pačią kainą galima nusipirkti sveikų ir maistingų vaisių, daržovių, kruopų. Tad kam rinktis kažkokius perdirbtus, labai daug sudėtinių dalių turinčius, neaiškios maistinės vertės gaminius?“ - nelogiškai besielgiančiais pirkėjais stebėjosi J.Milius.
Nuvainikuota višta
Vištiena laikoma viena iš sveikiausių dietinių mėsos rūšių. Tačiau, anot J.Miliaus, ją taip pat reikia tinkamai pasirinkti. Visi žinome, kaip skiriasi paukštyne ir kaime augintų paukščių mėsos skonis.
Dėl vištienos J.Milius nuolat užsuka į ekologinį turgelį pas ūkininką, kurio produkcija neabejoja - lankėsi jo ūkyje Lazdijų rajone ir neturi jam jokių priekaištų jau 25 metus. Iš pažįstamų ūkininkų jis perka ir kiaulieną, pieno produktus.
Nesąžiningi prekeiviai moka pūsti miglą į akis. Yra tokių, kurie dideliais kiekiais atsiveža iš Lenkijos atvėsintos vištienos, patys užsiaugina dešimt vištų, ir deklaruoja pardavinėjantys lietuvišką produkciją.
„Atskirti tikrą ūkininko užauginto paukščio mėsą nuo atvežtinės labai sudėtinga, juk kiekvienos vištos nesuženklinsi“, - skėstelėjo rankomis J.Milius. Tai gal apskritai neverta lankytis turguose? Nėra taip, kad ten prekiautų vieni apgavikai, nuramino jis, be to, turguose vykdoma nuolatinė kontrolė, o sąžiningų ūkininkų tikrai yra daugiau, tik kad šaukštas deguto medaus statinę pagadina...
Mūsų pirkėjas jau pakankamai išprusęs ir ieško būtent lietuviškų maisto produktų, tačiau retas gali paaiškinti, ar tą daro tiesiog iš noro palaikyti tautinę ekonomiką, ar vis dėlto mūsų produkcija pranašesnė.
„Savoje šalyje užauginti, mums nuo seno įprasti maisto produktai yra kur kas vertingesni už atvežtinius. Be to, tenka pripažinti, kad pas kaimynus, pavyzdžiui, Lenkijoje pastaruoju metu kilo labai daug maisto skandalų. Negaliu menkinti savo kolegų, bet akivaizdu, kad jie turi problemų - skirtingos tarnybos nepasidalija, kuri už ką atsako, o verslas tuo naudojasi“, - kad mūsų baimės dėl kaimynų maisto produktų pagrįstos, paaiškino Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.
E - netikras baubas
Ne tik turguose, bet ir parduotuvėse neverta krautis į krepšį visko, kas papuola po ranka. J.Milius jose paprastai praleidžia daug laiko, nes labai atidžiai studijuoja kiekvieną etiketę. Dėl to net žmona pyksta.
„Man nepatinka, kai produkte yra daug cukraus, druskos, riebalų. Daug kas bijo E raide žymimų maisto priedų. Bet jei renkamės pramoninį maistą, be jų neapsieisime. Dėl E daug prigąsdinta, bet nereikia kurti baubų. Kad ir skonio stipriklis - natrio gliutomatas. Pavyzdžiui, japonai ir kinai jo suvartoja labai daug, Rytų virtuvė be šio priedo neįsivaizduojama, tačiau daugelis tų kraštų gyventojų yra sveiki, liekni. Aišku, reikėtų vengti kai kurių dažiklių, vaikams sukeliančių hiperaktyvumą, saldiklių“, - tikino jis ir akcentavo, kad šiuolaikinė maisto pramonė be maisto priedų neįmanoma.
O štai pesticidai, herbicidai, kurių likučių kartais nustatoma vaisiuose bei daržovėse, - neabejotini žmogaus sveikatos priešai. J.Miliaus šeimai jų baimintis netenka, mat viskas, ko reikia patiems ir net draugams, užsiaugina sodyboje.
Nors J.Milius apie maisto vertę tikriausiai išmano geriausiai, jo mityba nėra sterili. Prekybos centruose jis net perka šašlykams kepti paruoštą mėsą! Žinoma, ne bet kurią, o patikimos, išbandytos mėsinės.
Maisto kultūra - apgailėtina
Laikai pasikeitė, ant mūsų prekystalių - vis daugiau ir vis įvairesnių produktų, viena po kitos dygsta gurmaniškos parduotuvėlės. Bet maisto kultūros, anot tarnybos direktoriaus, mūsų šalyje vis dar labai trūksta.
Neseniai J.Milius dalyvavo viename paties aukščiausio lygio renginyje - su garbiais svečiais, puikia kultūrine programa. Tačiau pamačius svečiams siūlomas vaišes pasidarė nesmagu ir gėda.
„Labiausiai sugadino nuotaiką tai, kad renginį aptarnavo puikiai žinomas, gerą vardą turintis restoranas. Maisto produktai supirkti iš cechelių, kurie gamina pigią produkciją ir nuolat balansuoja ant uždarymo ribos. Svečiams pasiūlyti „tradiciniai“ mėsos gaminiai, akivaizdžiai karštyje prastovėję ne vieną valandą, mėsa padžiūvusi, pažaliavusi, - J.Milius iki šiol apie nelemtą pobūvį negali ramiai kalbėti. - Jie teisinosi mažu pokylio biudžetu, bet net ir turint mažai pinigų galima paruošti labai išradingus valgius ir nesugadinti produktų netinkamai saugant“.
Kadangi išradingumo trūksta ne tik profesionalams, bet ir daugeliui paprastų valgytojų, J.Milius sutiko praplėsti jų akiratį sava patirtimi.
„Jei man būtų patikėta ruošti aną priėmimą, būčiau iškepęs ant lapų dzūkišką bandą su lašinukais, - esu dzūkas, - būčiau paruošęs kalną voveraičių, kadangi dabar jų metas, iškepęs tiesiai iš žvejų nupirktą lyną. Žinau, kad labai skanų kugelį kepa suvalkiečiai. O kur dar visokie kastiniai...“ - vardijo vyriausiasis šalies maisto žinovas skanėstus, kurie kainuoja visiškai nedaug. Beje, šis maistas jam ir pats skaniausias.
Ne pinigai kalti, o tingėjimas
Pinigams, tiksliau, jų stygiui, kaltę dažnai suverčia ne tik priėmimų rengėjai. Visuomenėje dejuoti, kad „tokių“ algų ar pašalpų nepakanka visaverčiam maistui, kone gero tono ženklas. Tik kažkodėl retas pyplys nėra ragavęs kad ir bulvių traškučių ar spalvotų limonadų.
„Geras maistas - tai ne brangus maistas. Sveikai maitintis pakanka ir kuklių pajamų, - tikino J.Milius. - Man skaniausia pusryčiams - įvairios košės, nerasi nieko už jas pigesnio. O jei dar pagardintos uogomis, kurių kas sezoną prisikrauname pilną šaldiklį - labai skanu ir maistinga.
Man atrodo, kad ir pensininkas gali labai sveikai maitintis. Pasisodinkit sode bulvių ar nusipirkit pas ūkininką, užsišaldykit grybų, ką tik pagautos žuvies. Sezono metu apsirūpinkit vaisiais, daržovėmis, pupelėmis. Prisirauginkit statines agurkų, kopūstų ir būsit labai sveiki“, - sveikos ir nebrangios mitybos patarimus vardino J.Milius.
Jis teigė, kad ne skurdas, o neišmanymas ir tingėjimas mus pavertė nesveikai besimaitinančia visuomene. Matant, ką jauna mama prisidėjusi į pirkinių krepšelį, J.Miliui kyla noras prieiti ir jį perkrauti.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui nerimą kelia ir jaunosios kartos maitinimas. Dažnai dėl aplaidžiai suformuluotų konkurso sąlygų koją į mokyklų ar darželių valgyklas įkelia nevisavertį maistą tiekiantys verslininkai. „Tai tik tingėjimas. Paruošk geras sąlygas, reikalavimus ne kuo pigiau, o kuo sveikiau pamaitinti vaikus, kad niekas negalėtų įlįsti su prastais produktais“, - kiek nedaug tereikia, kad ugdymo ir mokymo įstaigose būtų tiekiamas geras maistas, paaiškino J.Milius.
Ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi
Mūsų parduotuvėse J.Milius pasigenda „normalių“ riešutų, todėl jų paprastai atsiveža iš užsienio. „Gėda sakyti, bet į mūsų šalį vežami dažniausiai tik nerūšiniai, t.y. prasčiausios kokybės, riešutai. Juos galima valgyti, nieko neatsitiks, bet kokie jie Vokietijoje, Prancūzijoje - dideli, sveiki“, - lygino jis.
Kitose valstybėse jis geria ir daug skanesnę kavą. Apmaudu, bet pradarius to paties pavadinimo kavos pakelį, pirktą pas mus ir kurioje nors Vakarų šalių, skirtumas akivaizdus. „Vėlgi nesmagu pasakoti, bet ir kavos atsivežu iš užsienio“, - teigė J.Milius.
„Slovakijoje neseniai buvo atliktas tyrimas - vertinti maisto produktai, kurie skirti Rytų ir Vakarų rinkoms. Skyrėsi beveik visų produktų sudėtis! Sakykim, mums deda cukrų, jiems - medų. Neužkliuvo tik viena kita įmonė iš daugybės! Akivaizdu, kad gamintojai mums, Rytų vartotojams, rodo didžiulę netoleranciją, laikydami mus antrarūšiais. Tai - įžeidimas, nors gamintojai tai aiškino skirtingais vartotojų pomėgiais ir skoniais“, - vertino J.Milius ir pridūrė, kad ne tik maisto produktai mums kišami prastesni, tas pats ir su pramoninėmis, buitinėmis prekėmis, Rytų Europos rinkai gaminamais automobiliais ir t.t.
Grikiai - sveika ir maistinga. Tačiau ieškoti parduotuvėse lietuviškų grikių - tuščias reikalas, nors Lietuva turi senas šios kultūros auginimo tradicijas. Plika akimi to nematyti, tačiau pakelyje paprastai subertas tikras asorti, t.y. mišinys įvairių šalių grikių. Verslininkams taip pardavinėti priimtiniau, bet vargu ar tas patinka lietuviškos prekės gerbėjams. J.Miliui - tikrai ne, tad grikius jis perka tik iš ūkininkų.
Dažnas stebisi: kodėl tie patys maisto produktai Lietuvoje ir užsienio šalyse taip skiriasi? Tas pats pavadinimas, pakelio dizainas, o skonis - visai kitas? Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių piktina mums, Rytų vartotojams, rodoma didžiulė netolerancija. Jei vakariečiams skirti produktai saldinami medumi, tai mums - tik cukrumi. Tarsi būtume kokie antrarūšiai. J.Milius žino, ką sako, jis yra aukščiausiu lygiu už maisto saugą ir kokybę šalyje atsakingas pareigūnas.
Paradoksas: maisto pilni prekystaliai, o ką valgyti - nežinia. Tokioje situacijoje atsiduria dažnas sveika mityba besirūpinantis žmogus. „Respublika“ paprašė J.Miliaus atskleisti, kaip žinoti, ką perki, ką valgai.
Kiaulių badas
Pradėkime nuo kiaulienos, „nacionalinės“ mūsų mėsos. Lietuviška kiauliena garsėjo nuo Smetonos laikų, o štai šiais laikais mūsų riestanosėmis vis kas nors suabejoja. Tad ar neskriaudžiame savęs ją valgydami?
„Iš tiesų lietuviai nusimano ir vertina gerą ir kokybišką mėsą. Tik Smetonos laikais, kai mėsą pirkdavo tiesiai iš ūkininko, viskas buvo paprasčiau. Dabar Lietuva užsiaugina tik 45 proc. suvartojamos kiaulienos, trūkstamą kiekį atsivežame iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, kitų šalių. Taigi lietuviškos kiaulienos mes valgome labai mažai“, - keistą situaciją paaiškino J.Milius.
Todėl maisto kontrolės tarnybos vadovas visada atkreipia dėmesį į užrašus ant prekystalių, paprašo kokybės dokumentų, ieškodamas tik lietuviškos produkcijos, ir pataria taip elgtis ir pirkėjams. Juk paklausa augina pasiūlą.
„Vartotojas taip pat turi įdėti jėgų, nes ir jis yra rinkos dalyvis. O dabar, manydamas, kad jį kažkas turi apsaugoti, pats į savo sveikatą numoja ranka ir, pavyzdžiui, perka pas bobutę gatvėje ar kieme neaiškios kokybės pieną. Apmaudžiausia, kad vartotojai palaiko blogos kokybės produkciją. Tarkim, pigių, sveikatai nepalankių maisto produktų negalime uždrausti - jais prekiaujama, nes jie yra saugūs. Žmonės turėtų paanalizuoti kainas - pamatytų, kad už tą pačią kainą galima nusipirkti sveikų ir maistingų vaisių, daržovių, kruopų. Tad kam rinktis kažkokius perdirbtus, labai daug sudėtinių dalių turinčius, neaiškios maistinės vertės gaminius?“ - nelogiškai besielgiančiais pirkėjais stebėjosi J.Milius.
Nuvainikuota višta
Vištiena laikoma viena iš sveikiausių dietinių mėsos rūšių. Tačiau, anot J.Miliaus, ją taip pat reikia tinkamai pasirinkti. Visi žinome, kaip skiriasi paukštyne ir kaime augintų paukščių mėsos skonis.
Dėl vištienos J.Milius nuolat užsuka į ekologinį turgelį pas ūkininką, kurio produkcija neabejoja - lankėsi jo ūkyje Lazdijų rajone ir neturi jam jokių priekaištų jau 25 metus. Iš pažįstamų ūkininkų jis perka ir kiaulieną, pieno produktus.
Nesąžiningi prekeiviai moka pūsti miglą į akis. Yra tokių, kurie dideliais kiekiais atsiveža iš Lenkijos atvėsintos vištienos, patys užsiaugina dešimt vištų, ir deklaruoja pardavinėjantys lietuvišką produkciją.
„Atskirti tikrą ūkininko užauginto paukščio mėsą nuo atvežtinės labai sudėtinga, juk kiekvienos vištos nesuženklinsi“, - skėstelėjo rankomis J.Milius. Tai gal apskritai neverta lankytis turguose? Nėra taip, kad ten prekiautų vieni apgavikai, nuramino jis, be to, turguose vykdoma nuolatinė kontrolė, o sąžiningų ūkininkų tikrai yra daugiau, tik kad šaukštas deguto medaus statinę pagadina...
Mūsų pirkėjas jau pakankamai išprusęs ir ieško būtent lietuviškų maisto produktų, tačiau retas gali paaiškinti, ar tą daro tiesiog iš noro palaikyti tautinę ekonomiką, ar vis dėlto mūsų produkcija pranašesnė.
„Savoje šalyje užauginti, mums nuo seno įprasti maisto produktai yra kur kas vertingesni už atvežtinius. Be to, tenka pripažinti, kad pas kaimynus, pavyzdžiui, Lenkijoje pastaruoju metu kilo labai daug maisto skandalų. Negaliu menkinti savo kolegų, bet akivaizdu, kad jie turi problemų - skirtingos tarnybos nepasidalija, kuri už ką atsako, o verslas tuo naudojasi“, - kad mūsų baimės dėl kaimynų maisto produktų pagrįstos, paaiškino Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.
E - netikras baubas
Ne tik turguose, bet ir parduotuvėse neverta krautis į krepšį visko, kas papuola po ranka. J.Milius jose paprastai praleidžia daug laiko, nes labai atidžiai studijuoja kiekvieną etiketę. Dėl to net žmona pyksta.
„Man nepatinka, kai produkte yra daug cukraus, druskos, riebalų. Daug kas bijo E raide žymimų maisto priedų. Bet jei renkamės pramoninį maistą, be jų neapsieisime. Dėl E daug prigąsdinta, bet nereikia kurti baubų. Kad ir skonio stipriklis - natrio gliutomatas. Pavyzdžiui, japonai ir kinai jo suvartoja labai daug, Rytų virtuvė be šio priedo neįsivaizduojama, tačiau daugelis tų kraštų gyventojų yra sveiki, liekni. Aišku, reikėtų vengti kai kurių dažiklių, vaikams sukeliančių hiperaktyvumą, saldiklių“, - tikino jis ir akcentavo, kad šiuolaikinė maisto pramonė be maisto priedų neįmanoma.
O štai pesticidai, herbicidai, kurių likučių kartais nustatoma vaisiuose bei daržovėse, - neabejotini žmogaus sveikatos priešai. J.Miliaus šeimai jų baimintis netenka, mat viskas, ko reikia patiems ir net draugams, užsiaugina sodyboje.
Nors J.Milius apie maisto vertę tikriausiai išmano geriausiai, jo mityba nėra sterili. Prekybos centruose jis net perka šašlykams kepti paruoštą mėsą! Žinoma, ne bet kurią, o patikimos, išbandytos mėsinės.
Maisto kultūra - apgailėtina
Laikai pasikeitė, ant mūsų prekystalių - vis daugiau ir vis įvairesnių produktų, viena po kitos dygsta gurmaniškos parduotuvėlės. Bet maisto kultūros, anot tarnybos direktoriaus, mūsų šalyje vis dar labai trūksta.
Neseniai J.Milius dalyvavo viename paties aukščiausio lygio renginyje - su garbiais svečiais, puikia kultūrine programa. Tačiau pamačius svečiams siūlomas vaišes pasidarė nesmagu ir gėda.
„Labiausiai sugadino nuotaiką tai, kad renginį aptarnavo puikiai žinomas, gerą vardą turintis restoranas. Maisto produktai supirkti iš cechelių, kurie gamina pigią produkciją ir nuolat balansuoja ant uždarymo ribos. Svečiams pasiūlyti „tradiciniai“ mėsos gaminiai, akivaizdžiai karštyje prastovėję ne vieną valandą, mėsa padžiūvusi, pažaliavusi, - J.Milius iki šiol apie nelemtą pobūvį negali ramiai kalbėti. - Jie teisinosi mažu pokylio biudžetu, bet net ir turint mažai pinigų galima paruošti labai išradingus valgius ir nesugadinti produktų netinkamai saugant“.
Kadangi išradingumo trūksta ne tik profesionalams, bet ir daugeliui paprastų valgytojų, J.Milius sutiko praplėsti jų akiratį sava patirtimi.
„Jei man būtų patikėta ruošti aną priėmimą, būčiau iškepęs ant lapų dzūkišką bandą su lašinukais, - esu dzūkas, - būčiau paruošęs kalną voveraičių, kadangi dabar jų metas, iškepęs tiesiai iš žvejų nupirktą lyną. Žinau, kad labai skanų kugelį kepa suvalkiečiai. O kur dar visokie kastiniai...“ - vardijo vyriausiasis šalies maisto žinovas skanėstus, kurie kainuoja visiškai nedaug. Beje, šis maistas jam ir pats skaniausias.
Ne pinigai kalti, o tingėjimas
Pinigams, tiksliau, jų stygiui, kaltę dažnai suverčia ne tik priėmimų rengėjai. Visuomenėje dejuoti, kad „tokių“ algų ar pašalpų nepakanka visaverčiam maistui, kone gero tono ženklas. Tik kažkodėl retas pyplys nėra ragavęs kad ir bulvių traškučių ar spalvotų limonadų.
„Geras maistas - tai ne brangus maistas. Sveikai maitintis pakanka ir kuklių pajamų, - tikino J.Milius. - Man skaniausia pusryčiams - įvairios košės, nerasi nieko už jas pigesnio. O jei dar pagardintos uogomis, kurių kas sezoną prisikrauname pilną šaldiklį - labai skanu ir maistinga.
Man atrodo, kad ir pensininkas gali labai sveikai maitintis. Pasisodinkit sode bulvių ar nusipirkit pas ūkininką, užsišaldykit grybų, ką tik pagautos žuvies. Sezono metu apsirūpinkit vaisiais, daržovėmis, pupelėmis. Prisirauginkit statines agurkų, kopūstų ir būsit labai sveiki“, - sveikos ir nebrangios mitybos patarimus vardino J.Milius.
Jis teigė, kad ne skurdas, o neišmanymas ir tingėjimas mus pavertė nesveikai besimaitinančia visuomene. Matant, ką jauna mama prisidėjusi į pirkinių krepšelį, J.Miliui kyla noras prieiti ir jį perkrauti.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui nerimą kelia ir jaunosios kartos maitinimas. Dažnai dėl aplaidžiai suformuluotų konkurso sąlygų koją į mokyklų ar darželių valgyklas įkelia nevisavertį maistą tiekiantys verslininkai. „Tai tik tingėjimas. Paruošk geras sąlygas, reikalavimus ne kuo pigiau, o kuo sveikiau pamaitinti vaikus, kad niekas negalėtų įlįsti su prastais produktais“, - kiek nedaug tereikia, kad ugdymo ir mokymo įstaigose būtų tiekiamas geras maistas, paaiškino J.Milius.
Ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi
Mūsų parduotuvėse J.Milius pasigenda „normalių“ riešutų, todėl jų paprastai atsiveža iš užsienio. „Gėda sakyti, bet į mūsų šalį vežami dažniausiai tik nerūšiniai, t.y. prasčiausios kokybės, riešutai. Juos galima valgyti, nieko neatsitiks, bet kokie jie Vokietijoje, Prancūzijoje - dideli, sveiki“, - lygino jis.
Kitose valstybėse jis geria ir daug skanesnę kavą. Apmaudu, bet pradarius to paties pavadinimo kavos pakelį, pirktą pas mus ir kurioje nors Vakarų šalių, skirtumas akivaizdus. „Vėlgi nesmagu pasakoti, bet ir kavos atsivežu iš užsienio“, - teigė J.Milius.
„Slovakijoje neseniai buvo atliktas tyrimas - vertinti maisto produktai, kurie skirti Rytų ir Vakarų rinkoms. Skyrėsi beveik visų produktų sudėtis! Sakykim, mums deda cukrų, jiems - medų. Neužkliuvo tik viena kita įmonė iš daugybės! Akivaizdu, kad gamintojai mums, Rytų vartotojams, rodo didžiulę netoleranciją, laikydami mus antrarūšiais. Tai - įžeidimas, nors gamintojai tai aiškino skirtingais vartotojų pomėgiais ir skoniais“, - vertino J.Milius ir pridūrė, kad ne tik maisto produktai mums kišami prastesni, tas pats ir su pramoninėmis, buitinėmis prekėmis, Rytų Europos rinkai gaminamais automobiliais ir t.t.
Grikiai - sveika ir maistinga. Tačiau ieškoti parduotuvėse lietuviškų grikių - tuščias reikalas, nors Lietuva turi senas šios kultūros auginimo tradicijas. Plika akimi to nematyti, tačiau pakelyje paprastai subertas tikras asorti, t.y. mišinys įvairių šalių grikių. Verslininkams taip pardavinėti priimtiniau, bet vargu ar tas patinka lietuviškos prekės gerbėjams. J.Miliui - tikrai ne, tad grikius jis perka tik iš ūkininkų.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.