respublika.lt

Kaimas merdės, kol žemdirbius rišime pašalpomis

(0)
Publikuota: 2019 rugsėjo 17 09:30:00, Dalia BYČIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Vilkaviškietis, veterinarijos gydytojas Arvydas Šlivinskas, laikantis beveik 100 melžiamų karvių, ne pirmi metai grasinasi išsiparduoti. Ferma jam nešanti nuostolius. Ūkininko manymu, laikyti nedideles karvių bandas galėtų pačios ūkio darbus nudirbančios jaunos šeimos. Tam reikia žemdirbius skatinti, nebausti nepagrįstais reikalavimais. Anot ūkininko, sugrąžinti karves į ganyklas mūsų politikams nerūpi. Vadovaujasi jie stebuklingąja mantra - trūks pieno, mėsos, atsivešim iš Europos. Maža to, gyvulininkystė ne tik pienas ir mėsa. Šios ūkio šakos žlugdymas ne tik paverčia kaimą išlaikytiniais, bet grasina galutinai nualinti dirvožemį, gamtą.

 

- Kodėl taip atsitiko?, - pasiteiravome gerai šią ūkio sritį išmanančio specialisto Arvydo ŠLIVINSKO.

- Lietuva nuo nepriklausomybės laikų neturėjo strategijos. Ateina į valdžią viena partija - vienokia taktika. Ateina kita - vėl kiti sprendimai. Paramą dalija nesuprasi kaip. Tai kiršina ūkininkus. Gauna paramą gyvulininkystei ir iš karto ima rengtis nenuspėjamai ateičiai. Renčia tvartus su pusės metro storio sienomis, kad po penkerių metų, sunaikinę gyvulius, galėtų čia pilti grūdus. Visų tvartai pastatyti kaip sandėliai. O kam? Tik todėl, kad ūkininkai nežino, kaip jiems teks gyventi ateityje. Jaunimui, kuris galėtų perimti iš tėvų fermas, aiškiai parodoma, kad jie nieko negali planuoti ateičiai. Dėl karvių tiesiog absurdas. Gamtosaugininkai yra sukūrę tokią nuostatą, kad ūkininkas, auginantis karves, pats didžiausias gamtos priešas. Tuo tarpu mūsų karvės, pervežtos per Lenkijos sieną, tampa auksu. Jos ten neša pelną, kelia ekonomiką, kuria darbo vietas, aprūpina pramonę žaliava. Lietuvoje - tragedija. Geriau atsivežti pieno pakaitalą, nei gerti lietuvišką pieną. Lietuviškas pienas tapo baubu, gąsdinama, kad jame yra laktozės. Laktozė piene buvo visada, ji yra sudedamoji pieno dalis. Niekur neprapuolė. Svarbiausia buvo, kad žmogus turėtų pieno atsigerti, lašinių pavalgyti ir dirbtų sveikas.

- Sutikite, bet karvių smulkieji augintojai auginti nebenori.

- Ne be reikalo nebenori. Jeigu tu neturi 100 karvių, su tavim niekas net kalbėti nenori, moka už pieną kiek panorėję. Ar blogai, jeigu žmogus turi 10-15 karvyčių, iš jų gali pragyventi, vaikus į mokslus išleisti? Ar reikia žemdirbį gniaužti, spausti, kol jis priverčiamas gyvulius išparduoti ir eiti pašalpų prašyti? Jeigu žmogus susikuria sau darbo vietą, duoda žaliavos pramonei, ar tai blogai? Matyt, blogai, nes spaudžia gyvulių atsisakyti.

- Pajutote, kad auginti karves tapo nuostolinga? Ar ir kiti taip pat galvoja?

- Pradžioje karvių laikėme žymiai daugiau. Teko sumažinti. Net neturiu, ką su tiek veikti (juokiasi). Ką kiti? Po 1-2 karves beveik niekas nebelaiko. Mano, veterinarijos gydytojo, aptarnaujama zona didžiausia Vilkaviškio rajone. Per šiuos metus karves čia likvidavo apie 12 ūkių su 5-12 karvių. Didžiausiu liko mano ūkis su 92 karvėmis, dar keli augina 70-80, 40-50 juodmargių. Mūsų, Pūstapėdžių, karvės ganosi tik pas mane. Visas kaimas, 395 žmonės, per 160 kiemų, neturi jokio raguočio. Kiaulių turi tik 5 šeimos. Iš ko gyvena? Iš pašalpų. Gaudamas pašalpą žmogus skursta ir laukia senatvės, kuri nebus saldesnė. O jaunimas bėga. Iš viso kaimo jaunimo liko tik vienas mano sūnus Rokas, baigė mokslus ir liko dirbti žemę. Kiti du mano sūnūs pabėgo. Neturėjau jiems ką pasiūlyti.

- Vietiniuose laikraščiuose nuolat skelbiama - parduodu 5-10 karvių. Kas jas perka?

- Tos karvės išvažiuoja į Lenkiją. Lenkijos ūkininkai jas maloniai perka, jiems mūsų karvės ne per brangios. Lenkijoje karvės yra vertinamos. Be to, lenkų ūkininkai žino, kad neperka katės maiše. Lietuviškos karvių bandos yra griežtai kontroliuojamos. Pernai jau buvau nusprendęs likviduoti savo pieno ūkį. Viešai pasakiau, kad karvių į fermą nebeparvesiu. Neruošiau pašarų, nes su pirkėjais lenkais buvome sutarę, kad visą bandą jie išsiveš rugsėjį, tiesiai iš ganyklos. Ir mokės už kiekvieną karvę po tūkstantį eurų. Bet pirkliai pasirodė tik vasarį. Susipirkęs pašarus drįsau kelti sąlygas. Paprašiau trečdaliu didesnės kainos. Nesiginčijo, tik bandą pirksią dalimis. Pasiima 15, po poros savaičių dar 15. Tapo aišku, kaip jie dirba. Nusiperka keliolika karvių ir gabena į aukcioną Varšuvoje. Vakare karvės jau stovi naujų šeimininkų tvartuose. Lenkijoje pienininkams už kilogramą pieno moka 32 euro centus, aš gaunu 24 euro centus.

- Smulkesni pieno gamintojai ir tiek negauna. Ir vis tik sakote, kad pienininkystė jums neša nuostolius. Kaip tie nuostoliai susidaro?

- Paskaičiuokime. Per dieną mūsų ūkis primelžia pusantros tonos pieno. Karvėms sušeriame keturis ritinius šieno, ganyklose žolės jau nėra. Vienas ritinys - 25 eurai, kainuoja šiaudai, moku atlyginimus trims darbininkams, kainuoja kuras traktoriams, jų išlaikymas, elektra, melasa, kombinuotieji pašarai... Už pieną per dieną gaunu 360 eurų. Kasdien pieno ūkiui tenka primokėti 120 eurų. Koks tikslas karves laikyti? Mažiau tinkamos po truputį jau išvažinėja į skerdyklą. Taip pat už centus. Žemdirbys negali išgyventi iš pasiaukojimo. Aš tikrai myliu gyvulius, toks mano pašaukimas. Bet ką daryti, jei kasdien brendi į „minusą“?

- Jūs dar turite gerą specialybę, auginate galvijų, mokate skaičiuoti, o ką daryti tiems, kurie turi tik tas kelias karvutes?

- Tiems, kurie patys dirba, dar atsiperka. Aš kiekvienam darbininkui per dieną sumoku po 40 eurų. Laikant 20 karvių, dirba šeima. Jiems nereikia mokėti už darbą, tie pinigai lieka jiems. Jie patys save išsilaiko ir vaikus į mokslą išleidžia. Sutinku, gyvulininkystė sunkus darbas, pririšantis. Ar lengvų darbų būna? Kas tingi, tie gyvena iš pašalpų.

- Visi supranta, kad karvių Lietuvoje per mažai. Gal ir mūsų pieno perdirbimo gamyklos pasmerktos žlugti?

- Dėl pieno perdirbimo kombinatų neliūdėkime, jie užsidarys paskutiniai. Ir dabar ne Lietuvą jie maitina, o Aziją, Afriką. Mus gelbsti Lenkija. Užsidarius Rusijai, „Pieno žvaigždės“ daugiau produkcijos ėmė tiekti vietos rinkai. Pienininkus sužlugdys ne tik pieno supirkėjai su savo mažomis kainomis. Sužlugdys mūsų valdžios politika. Štai, prezidentas siūlo atimti lengvatas dyzelinui. Tai iš ko žemdirbys gyvens, gaudamas tris kartus mažesnes išmokas, nei gauna kitos Europos valstybės?

- Mokslininkai teigia, kad gyvulininkystės sužlugdymas turi tiesioginę įtaką mūsų kraštui, dirvožemiui...

- Gyvulininkystės sužlugdymas labai pablogino žemdirbystę. Nebeduodami žemei mėšlo, sunaikinome dirvožemį. Naikindami karves, naikiname visą gamtą. Anksčiau mėšlo niekam nereikėjo, o dabar atvažiuoja į ūkį miestiečiai ir prašo mėšlo savo darželiams. Augalininkai, sliekininkai - tik parduok. Iš kur mėšlo gausi, jei gyvulių nebeliks? Dar pora metų sausros, ir tikrai pajusime, ką reiškia organikos negaunantis dirvožemis. Jau dabar turime rinktis naujas javų veisles, vakarietiški varpiniai žolynai nepasiteisino. Grįžtame prie liucernos, dobilų.

- Su gamta nepasiderėsi, bet kodėl žemdirbius skriaudžia savi?

- Visi buvę ūkininkai, Žemės ūkio rūmų vadovai, atstovai, atėję į valdžią, staiga pamiršta stovėję toje pačioje barikadų pusėje. Ar partija jų atmintį ištrina, ar pro kitus akinius žiūri, ar taip daug gauna, kad viskas tampa gerai? Buvęs Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas visada būdavo su mumis, bet atėjo į Seimą ir nutilo. Nei Vytauto Kamblevičiaus, nei Petro Čimbiro balsų nebegirdėti. Jie gauna atlyginimus, visų žinomi, ir viskuo patenkinti.

- O kas pasikeičia keičiantis žemės ūkio ministrams? Atrodo, galima skirti ministre nors ir kaimo bibliotekininkę, kad tik tylėtų ir galva linkčiotų...

- Taip taip (juokiasi), metams laiko paskyrė žemės ūkio ministru Andrių Palionį. Sakė, vyras savo nuomonę turi. Klausau, kad nebereikia tos jo nuomonės. Jeigu atėjai su savo vizija, tai ir laikykis jos. Premjeras pasakė, kad sprendimus priimti ne žemės ūkio ministro reikalas, esanti Vyriausybės programa. O šnektos dėl Žemės ūkio ministerijos perkėlimo? Pakabino idėją į orą ir kvailina žmones. Tenka lankytis Panevėžio veislininkystės stotyje, esu šios įstaigos valdybos narys, matau ten dirbančiųjų nuotaikas. Spintos koridoriuose sustumtos, žmonės nežino, Vilniuje ar Kaune dirbs, o gal ir visai nebedirbs. Ar čia politika, ar čia darbas? Iš visų buvusių žemės ūkio ministrų Virginija Baltraitienė ir Kazimieras Starkevičius dar stengėsi. Kitų ministrų veikla neįsiminė.

- Kas gali ir kokiais būdais pakeisti požiūrį į žemdirbį, žemdirbystę, sugrąžinti karves į ganyklas, žmones į kaimus?

- Vyriausybė turi numatyti prioritetus ir jų laikytis. Prioritetus ne vienai kadencijai, ne trejiems, vieneriems metams, o ilgai perspektyvai. Atėjai į ministeriją, gavai portfelį, kuriame užrakintos pagrindinės gairės maždaug 30-čiai metų, ir prižiūrėk, kad reikalai judėtų sklandžiai. Sunku dabar ne tik žemdirbiams, kurie žiūri į ministeriją ir keikia trumpalaikius ministrus, ne mažiau sunku ir ten „ant lagaminų“ sėdintiems. Netikrumo, nestabilumo bangos atsirita iki žemdirbių. Visi mes sutrikę. Kol neskaičiuoji, negalvoji, atrodo, kad gyveni. Kai pradedi skaičiuoti ir dėlioti, laukais bėgti norisi.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s