Kas rytą mano kelionė į darbą veda pro Vilniaus Lukiškių aikštę. Ji neseniai sutvarkyta, kraštuose apsodinta krūmais, medeliais, išklota žolė. Dauguma piktinasi, kad joje iki šiol nepastatytas Laisvės karys, tačiau man aikštė graži ir be jo. Baisu net pagalvoti, kad ją gali paversti kažkokiu bunkeriu...
Vasarą Lukiškių aikštę buvo pamėgęs jaunimas. Jausdamiesi lyg būtų Londone, ar Kopenhagoje, jie gulinėjo ant žolės, vaikai maudėsi fontane, fotografavosi, grojo gitaromis ir pan. Gražu. Atėjus rudeniui, aikštė tuštesnė. Tačiau labai pamilta šunų augintojų. Gretimų namų gyventojai atveda savo keturkojus į aikštę atlikti gamtinių reikalų. Vedžioja ant vejos, aplink paminklą Lietuvos didvyriams. Juk šimtmečio rate yra palaidotos kovotojų už laisvę relikvijos!
Nesvarbu, stovi Vytis Lukiškių aikštėje ar ne, ši vieta neturi būti skirta augintinių gamtiniams reikalams atlikti. Vienas šeimininkas surenka gyvūno paliktas „staigmenas“, kitas palieka. O aikštė juk reprezentuoja miestą! Aplink ją pilna vietų, kur galima šuniuką išvesti. Tik netingėkit šimto metrų į šoną paeiti!
Esu gyvūnų mylėtoja, tačiau visiems dalykams yra tinkamos vietos ir laikas. Pasistenkime, kad reikalas neprispirtų Lukiškių aikštėje.