1 nuotr.Pabandykite prisiminti: ar per didžiąsias metų šventes - Kalėdas ir Naujuosius metus - mes galėjome tikėti tuo, kad sausis sušmėžuos ir praeis taip greitai? Galbūt kalti besibaigiančio sausio orai, nes jie taip ir netapo panašūs į žiemą.
Į vasarį einame turėdami jau valanda su puse ilgesnę žiemą. Tiek šviesos pastebi net mūsų akys - žiū, vakare nustembi supratęs, kad dienos darbams skirta daugiau laiko, kad sutemos ir niūkią dieną renkasi kur kas vėliau. Gyvūnams tokie ženklai yra labai svarbūs. Tai kas, kad ne visai tvirta žiema, tačiau jos režimui paklusti būtina. Gyvūnai gal ir gali nežinoti, kad vasario vidury sulauksime ir šaltuko, ir sniego, saulės, kad žada būti tikri pūgiumi vadinamo vasario mėnesio vaizdai. Tačiau jie supranta, kad neturi teisės išradinėti ką nors ir gyventi kas sau, pagal „nuosavą“ tvarką. Todėl visi kaip vienas jie tuo pačiu laiku išeina ar išskrenda maitintis, vienu metu sugrįžta į guolius ar priebėgas ilsėtis. Šiandien kalbėti apie tai, kas kada yra buvę sausio gale ir vasario pradžioje, būtų niekų vertas laiko leidimas: geriau gyventi šios žiemos įvykiais. O jie tokie...
Žuvinte jau senokai skraidžioja pilkosios žąsys; gamtininkai nesutaria - tai jau parskridusios (jos visada grįžta labai anksti) ar dar neišskridusios? Tikėtinas antrasis variantas, nes daugelis jų pavienės ar negausiuose pulkeliuose, o pavasarį žąsys sugrįžta poromis. Matyt, antroje vasario pusėje taip ir bus. Kol kas nepabiro gulbių šeimos - senosios, sniego baltumo paukštės vis dar laikosi kartu su pilkaplunksniais jaunikliais. Tai laikina, nes pavasarį gulbiukai virs baltomis gulbėmis; net ir dabar pilkame jų apdare boluoja šviesios plunksnelės. Tačiau svarbiausias greitos ateities įvykis - tėvų elgsenos pasikeitimas. Jų fiziologija pradės priminti, kad jie turi rūpintis nauju lizdu, nauja dėtimi, naujais jaunikliais. Vieną dieną gulbinas, padedamas gulbelės, ims pulti savo pernykščius jauniklius, žnaibys juos, muš sparnais - šiuo metu jie tapo jau svetimomis gulbėmis, kurios galimai kėsinasi į gulbių šeimos teritoriją ir šeimos darną. Mes gal ne visada tai suprantame, tačiau gamtoje yra svarbūs jos dėsniai: kiekvienas turi būti savarankiškas, pasiruošęs bet kokiems išbandymams. Gyvenimas po tėvų sparnu baigėsi.
Kol mes galvojome apie žiemą, lapės prisiminė ateinantį pavasarį. Vasarį jos kels vestuves, tada pamatysime, kiek jų gyvena mūsų gamtoje. Į laukus vis dažniau išskrenda tetervinų pulkeliai. Vasario pradžioje jau galime regėti jų priešvestuvinius šokius. Tikrosios vestuvės bus tik balandį, tačiau į jas einama ilgai. Štai ir dabar dar iki saulėtekio (net ir apniukusią dieną paukščiai jaučia laiką) jie jau čiukši, burba, sukinėjasi teritorijoje, kuri paskui taps tradicine tuoktuviete.
Tačiau vieną dieną įvyksta keistas dalykas - staiga visi nutyla, dar iki nakties pasislepia. Artėja šaltis, kurį sutikti reikia protingai, - niekas nerizikuoja išbandyti jo dantų, niekas nenori nukentėti. Arba ateina pūga, kuri net ir esant menkam šaltukui sukuria labai nuožmios žiemos įvaizdį. Tokios pūgos, kurių vasarį gali būti labai daug, vengia visi. Mes - taip pat.
Taigi - esame prie vasario slenksčio, žengiame dar į žiemą. Žinome, kad pavasario ženklai mus šildo, tačiau kailinių dėl tokio žinojimo neparduokime.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
