respublika.lt

Kai partizanų kūnai tampa liudininkaisnuotraukos (64)

2019 kovo mėn. 25 d. 12:00:11
Irena BABKAUSKIENĖ

Justina KOZAKAITĖ, kuriai neseniai įteikta Valstybės Nepriklausomybės stipendija, nuo partizanų istorijų, girdėtų vaikystėje, toli nenukeliavo. Bioarcheologė, dirbusi mokslininkų komandoje, kuri ištyrė, identifikavo Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, Gedimino kalne rastų 1863-1864 m. sukilimo vadų ir kitų sukilėlių palaikus, imasi naujo iššūkio - projekto „Laisvės kovų kaina (partizanų palaikų tyrimai)“. Nes, pasak dr.J.Kozakaitės, norisi ne tik moksliniais metodais įrodyti okupacinių jėgų žiaurumą, bet ir neleisti, kad kovotojai už Lietuvos laisvę „būtų užpilti melu nepažymėtoje kapo duobėje“.

 

- Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai pateikėte projektą „Laisvės kovų kaina (partizanų palaikų tyrimai)“. Kodėl ėmėtės būtent šios temos?

- Tai ilga istorija, prasidėjusi dar 2010 metais. Tąkart rugsėjo mėnesį archeologas Darius Kontrimas paskambino ir pasakė, kad tyrinėjimo vietoje, Rietavo buvusio dvaro teritorijoje, rasti penkių asmenų palaikai. Buvau iškviesta padėti šiuos palaikus tinkamai iškelti. Galima būtų ilgai pasakoti apie identifikavimo procesą, bet noriu akcentuoti tik tai, kas tuo metu labiausiai užkliuvo. Vienuose palaikuose buvo konstatuotas išsiskiriantis sužalojimas - pasirodo, dar prieš žūtį žmogus buvo patyręs sudėtingą kelio sąnario traumą, kuri baigėsi artritu ir pūlingu uždegimu. Vadinasi, dar gerokai iki savo žūties šis žmogus gyveno su skausmingu kelio sąnariu, galėjusiu apriboti jo judėjimą. Kadangi identifikavimo procesui svarbu ne tik rasto asmens lytis ir amžius mirties metu, bet ir visuminis žmogaus biologinis portretas (ūgis, anksčiau patirtos traumos, ankstesnių operacijų paliktos žymės), natūralu, jog tikėjomės, kad šis pažeistas kelio sąnarys gali padėti susiaurinti paieškų lauką. Nustatėme, jog palaikai priklauso dviem jauniems, iki 30 metų, dviem vyresnio amžiaus, iki 45 metų, vyrams bei jaunai, iki 30 metų, moteriai. Remiantis šiais duomenimis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis atrado, kad 1952 m. Rietave, Žadvainių miške, įvyko susirėmimas tarp tuo metu bunkeryje buvusių penkių Kęstučio apygardos partizanų ir gausios MGB kariuomenės. Buvo nelygios jėgos - nukauti visi 5 laisvės kovotojai. Atitiko ne tik mirusiųjų lytis, bet ir amžius mirties metu. Tačiau įdomiausia buvo tai, jog, pasirodo, niekas nežinojo ir niekur nebuvo minima apie tuo metu jau identifikuoto būrio vado Antano Kontrimo-Paramos kelio traumą. Kokios dvasios stiprybės turėjo būti šis žmogus, kad su tokia skausminga būsena išbūtų bunkeryje. Po ilgai trukusio tyrimo visi 5 partizanai buvo identifikuoti ir 2012 m. sausio 13-ąją deramai palaidoti - neliko bevardžiai ir nepagarbiai užkasti.

Ši neįtikėtina istorija man tapo esminiu atramos tašku. Supratau, kad netgi tada, kai turime daug istorinių šaltinių, įvairių dokumentų, dienoraščių, laiškų, liudijančių partizaninių kovų sunkumus ar kasdienio gyvenimo iššūkius, vis dėlto yra iki šiol mums nežinomų faktų, kuriuos gali atskleisti tik žmonių palaikų, betarpių istorijos liudininkų, išsamūs tyrimai.

- A.Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas taip pat buvo toks atvejis, kai, nepaisant to, ką skelbia istoriniai šaltiniai, kūnas liudijo ir pasakojo kitokią istoriją?

- Taip. Buvo tikimasi konstatuoti egzekucijos metu sukeltus pažeidimus, kurie tapo partizanų vado mirties priežastimi, tai yra šautinius sužalojimus. Ankstesnių tyrimų patirtys, pavyzdžiui, Tuskulėnų masinių kapų ar Našlaičių kapinių atvejai rodo, kad didžioji dalis asmenų, kuriems įvykdyta egzekucija, turėjo šautiniams sužalojimams būdingus požymius pakaušio ar viršugalvio srityse. A.Ramanausko-Vanago palaikai pasakojo kitą istoriją - jam šauta į veidą. Tai visiškai neatitiko to tipinio mirties nuosprendžio būdo, apie kurį mes žinojome ir apie kurį skelbia istoriniai šaltiniai.

- Iš dokumentų taip pat buvo žinoma, kad kankinamam A.Ramanauskui-Vanagui durta į akį 6 kartus. Partizano skeletas tai patvirtino?

- Po žiauraus nukankinimo 1956 m. MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte atsirado įrašas apie dešinėje akyje esančius 6 durtinius sužalojimus, sukeltus aštriu įrankiu. Atvirai pasakius, būtent šio sužalojimo mes nesitikėjome aptikti, nes jėga, pasiekianti ir pramušanti akies kaulinę plokštelę, turėjo būti didelė. Tyrimo metu konstatuoti 5 durtiniai sužalojimai, sukelti smulkiu, aštriu įrankiu. Kiti minimi sužalojimai, matyt, siekė tik minkštuosius audinius, tad, natūralu, jų griaučiuose aptikti nepavyko.

Analizuojant A.Ramanausko-Vanago palaikus buvo dokumentuotos anksčiau patirtos, sugijusios, bet jokiuose šaltiniuose nedetalizuotos, traumos. Teko iš naujo atsiversti partizanų vado prisiminimus - ieškojau tų kertinių momentų, kurie galbūt padėtų paaiškinti stuburo ar rankos pažeidimų kilmę. Nors konkrečių atsakymų neradau, tačiau buvę keli įvykiai leido, nors ir nedrąsiai, rekonstruoti minimų lūžių atsiradimą. Pavyzdžiui, Varčios mūšio metu Vanagas mini itin nesėkmingą kritimą nuo žirgo, o tokių pavojingų epizodų buvo nemažai - juk vyko arši kova.

- A.Ramanausko-Vanago palaikai paliudijo ir tai, kad jis buvo sadistiškai kankinamas net tada, kai jam jau buvo paskelbtas mirties nuosprendis, ar ne?

- Po 1957 metų teismo nuosprendžio A.Ramanauskas-Vanagas galėjo būti kankinamas. Kiek laiko tai truko, kokie įrankiai buvo naudojami - deja, į šiuos klausimus negalime atsakyti, nes požymiai jau išnyko gijimo proceso metu. Tačiau liko konstatuotas aiškus faktas - žalota kaktos sritis. Šie sužalojimai kaktikaulyje turėjo atsirasti likus 2-4 savaitėms iki mirties nuosprendžio įvykdymo. Kam ir kokiu tikslu jį reikėjo kankinti prieš mirtį? Pasak istorikų, įsigaliojus teismo nuosprendžiui, nebuvo tikslo tęsti apklausų ir kankinimų - juk byla sukurpta, nuosprendis priimtas. Galbūt čia derėtų atsižvelgti į A.Ramanausko-Vanago svarbą, indėlį Laisvės Kovų istorijoje ir į tai, kiek pastangų buvo dedama siekiant jį suimti.

- Ar taip sadistiškai, su tokiu pykčiu, nesuvokiamu žiaurumu kankinto žmogaus palaikų dar teko matyti?

- Iki šiol tai vienintelis atvejis, kai griaučiuose išlikę įrodymai liudija tokį nežmonišką kankinimą. Nuo jausmų mūsų darbe reikia išmokti atsiriboti, kad galėtum viską preciziškai ir tiksliai registruoti, o vėliau konstatuoti. Bet matant tokią kančią, kokią patyrė ši neeilinė asmenybė, kovotojas ir mokytojas, taip, emocijų ne visada pavykdavo išvengti.

- Naujas jūsų darbas tikrai milžiniškas - ištirti 32 nežinomų partizanų palaikus. Kur rasti tie neidentifikuoti kūnai?

- Kol kas nenorėčiau labai plėstis ar detalizuoti, nes darbai dar tik įsibėgėja. Numatyta įvertinti ne tik partizanų mirties aplinkybes, konstatuoti mirties priežastis, bet ir anksčiau patirtus sužalojimus, ligų pėdsakus, tai yra pabandyti rekonstruoti kiekvieno jų unikalią gyvenimo istoriją - jų kūnai tampa jų gyvenimo liudininkais. Kalbėdama apie šį projektą, noriu akcentuoti, kad, deja, tik nedidelė dalis Laisvės kovotojų yra gerai pažinti ir mums žinomi iš istorinių dokumentų, paliktų dienoraščių, laiškų. Vis mažiau išlieka gyvų liudininkų, galinčių papasakoti asmeniškai pažintų partizanų gyvenimo istoriją, todėl Laisvės kovotojų palaikai tampa jų gyvenimo liudininkais.

- Kaip jums, atstovei kartos, kuri neprisimena kitokios Lietuvos nei laisva ir nepriklausoma, atrodė partizaninis judėjimas iki tol, kol ant tyrimų stalo neišdėliojote dar neatpažinto partizano skeleto?

- Partizanų tema man visada buvo aktuali ir artima. Mano amžiną atilsį močiutė Joana Genienė, kilusi iš Klabinių kaimo Molėtų rajone, pasakodavo apie susidūrimus su partizanais, nes jos tėveliai buvo partizanų rėmėjai. Nuolat klausydavausi tų istorijų, viena jų, tokia graži ir apgaubta mistikos, mane ypač žavėjo. Kadangi Klabinių kaimas apglėbtas didelių miškų, nenuostabu, kad partizanai neaplenkdavo ir mano prosenelių, didelių Lietuvos patriotų, sodybos. Močiutė pasakojo, jog tuo metu būdama dar visai jauna mergiotė vieną tų ateinančių partizanų be galo įsimylėjo. Tas jaunas vaikinukas pasirodė toks be galo gražus, garbiniuotais plaukais, ji težinojo tik jo slapyvardį - Laimutis. Tuo metu močiutė sau pažadėjo - jei kada gimdys, vaikui duos Laimučio vardą. Taip jau atsitiko, kad savo pirmagimį sūnų ji pavadino Vytautu, bet gimus mano mamai, ji tapo Laimute. Beje, jau šiek tiek vėliau, nutekėjus nemažai laiko, pavyko atsekti ne tik tai, kas slepiasi po Laimučio slapyvardžiu, bet ir atrasti jo nuotrauką. Tai buvo Juozas Petrauskas, priklausęs Plieno rinktinei, deja, žuvęs 1949 metais. Visos tokios artimos ir brangios šeimos istorijos skatino daugiau ir nuosekliau domėtis ir gilintis į laisvės kovas. Tad mano užgimęs šiandienos darbas nebuvo tik spontaniškai šovusi mintis.

- Jūsų doktorantūros tema buvo „Traumos XIII- XVIII a. Lietuvoje bioarcheologiniais duomenimis“. Iš kur ir kokius palaikus galėjote ištirti?

- Bioarcheologija apima ne vien XX a. Taip pat tenka dirbti tiek su akmens, tiek XIII-XVII a. palaikais. Iš kur jie? Jie gali patekti čia, į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, dviem keliais, pavyzdžiui, yra reglamentuota, jog ketinant vykdyti statybas istorinėje miesto vietoje, būtina atlikti archeologinius tyrimus. Būtent jų metu atrandami arba pavieniai palaidojimai, arba ištisos senosios kapinės. Kalbant apie Vilnių, netgi juokaujama - „kur bekastum, pataikysi ant kauliukų“, nes šis miestas išaugęs ant kapinių. Neretais atvejais ir mokslinių interesų vedami archeologai tiria priešistorinius kapinynus. Tuomet palaikai yra iškeliami ir atgabenami į Medicinos fakultetą tolimesniems bioarcheologiniams tyrimams. Šiuo metu čia saugoma apie 12 tūkstančių žmonių, gyvenusių nuo akmens amžiaus iki pat XIX a., palaikų. Tai unikali kolekcija, kuri leidžia mums papasakoti apie Lietuvos teritorijoje tuo metu gyvenusių žmonių mirštamumo, gimstamumo rodiklius, migracijos mastus, mitybos įpročius, apie bendrą jų sveikatos būklę.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (64)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AKCIZAS: Estijai nusprendus ketvirtadaliu mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams, Latvijai neliks nieko kito, kaip tik imtis tokių pat veiksmų; pradėti mažinti ketina jau vasarą.
  • 70,8 MLN.: 2018 m. pabaigoje žmonių, kurie dėl karų, konfliktų ir persekiojimo buvo priversti palikti savo namus, skaičius buvo didesnis nei 70 mln.; tai didžiausias skaičius nuo 1950 metų, kai buvo įkurta Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (UNHCR).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar esate patenkinti Lietuvos dantistų paslaugomis?

balsuoti rezultatai

Ar reikalinga nedarbo diena per Jonines?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+14 +15 C

 +19 +21 C

 

 +19  +20 C

+28 +30 C

 +29 +31 C

 

 +21  +24 C

 0-3 m/s

 0-4 m/s

 

 0-3 m/s

 

USD - 1.1187 PLN - 4.2592
RUB - 71.8787 CHF - 1.1175
GBP - 0.8940 NOK - 9.7795
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis