Kai mažai žinai, o labai tiki

Šis istorinis faktas vienareikšmiškai buvo vertinamas tik tarybmečiu, kaip kad vienareikšmiškai buvo vertinami ir visi kiti istoriniai faktai bei visuomenėje vykstantys procesai. Mūsų laikais 1941-ųjų Birželio sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės vaidmuo paprastai sulaukia aštrių diskusijų, tačiau tokių, kokios užvirė šįkart, ko gero, dar nebuvo. Įtampa visuomenėje itin paaštrėjo, kai šiemet Kaune itin iškilmingai buvo perlaidota urna su vieno iš Birželio sukilimo sudarytosios Laikinosios Vyriausybės vadovų prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikais, atgabentais iš JAV. Ta proga grupė intelektualų, pasivadinusių „Lietuvos piliečiais ir jų palikuonimis“, paskelbė atvirą laišką, kuriame piktinamasi tokia pagarba, nes Birželio sukilimas „buvo lydimas antisemitinės retorikos ir prievartos prieš nekaltus civilius“, o Laikinoji Vyriausybė „dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių“, ir tokia Vyriausybė „negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę“.

Ir mūsų visuomenė, jau ir taip pastaruoju metu iki baltumo įkaitinta kai kurių politinių, ekonominių ir teisinių aktualijų, tik triokšt - ir vėl pusiau. Kaip lengva pusiau perskelti visuomenę, kuri taip mažai žino ir taip labai tiki.

Vienintelis ginkluotas sukilimas SSRS

Daktaras Algimantas Liekis žino daug. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris Lietuvos, JAV, Rusijos ir kituose archyvuose tyrė Birželio sukilimą bei jo vadovų veiklą atspindinčią dokumentinę medžiagą ir tų tyrimų pagrindu 2000 m. pradžioje išleido didelę monografiją „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (1941 06 22-08 05)“.

- Gerbiamas Algimantai, o gal čia audra vandens stiklinėje? Na, pasinaudojo lietuviai proga, kai vieni ką tik išėjo, o kiti dar neatėjo, paskelbė nepriklausomą Lietuvą ir šiek tiek pavaidino valstybę, kol naciai ją išvaikė ir viskas baigėsi?

- Anaiptol. Tai buvo vienintelis SSRS okupuotuose kraštuose ginkluotas sukilimas. Ir tai buvo nemalonus faktas daugeliui pasaulio galingųjų tada ir net dabar.

Hitlerinė Vokietija, pradėjusi karą su SSRS, skelbė, kad ateina vaduoti tautų nuo bolševizmo. Ir staiga, įžengusi į Lietuvą, randa ją, deklaravusią savo nepriklausomybę ir jau turinčią savo Vyriausybę. Išvadavimo mitas žlunga. Vokietija ir realiai, ir formaliai Lietuvos atžvilgiu staiga virsta okupante.

SSRS iš paskutiniųjų stengėsi nutylėti Birželio sukilimą Lietuvoje, nes pripažindama, kad toks buvo, būtų prisipažinusi visam pasauliui, kad Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS „tautų šeimą“, o buvo okupuota ir 1941-ųjų birželį pakilo į ginkluotą kovą už savo nepriklausomybę.

Nieko apie antisovietinį ginkluotą lietuvių sukilimą nenorėjo girdėti ir SSRS bendrininkės - JAV, Anglija, Prancūzija - ir kitos šalys. Tas pat buvo ir pokario metais. Vadinamuosiuose demokratiniuose Vakaruose į sukilėlius žiūrėta kaip į buvusius nacių Vokietijos rėmėjus, o SSRS juos persekiojo ir teisė kaip nacių talkininkus.

Sukilimas ir žydai

- Visa tai labai įdomu, garbinga, prasminga, tačiau šitie reikšmingi, patriotiški Lietuvos istorijos puslapiai tampa gėdingi, kai žinai, kad jie aplaistyti Lietuvos piliečių žydų krauju.

- „Atviro laiško...“ rašytojai „Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys“, niekuo neargumentuodami, teigia: „Laikinoji Vyriausybė, be abejonės, buvo įkvėpta ir vedama Lietuvių aktyvistų fronto (LAF - F.K.), kurio antisemitinė programa yra išsamiai pagrįsta istoriniais šaltiniais“.

Bet tie, kas skaitė LAF, Laikinosios Vyriausybės programinius dokumentus, negalėjo nepastebėti, kad jie skirti ne „antisemitizmui“, o lietuvių Tautai ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimams spręsti.

O ir LAF buvo ne kažkokia nauja, o dar 1940 m. lapkritį įkurta ir visas lietuvių antibolševikinio pogrindžio organizacijas suvienijusi organizacija.

LAF vadovai planavo pasinaudoti karu tarp SSRS ir Vokietijos, kad, kaip ir Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m., pasinaudojusi karu tarp kaizerinės Vokietijos ir Rusijos, nusilpus abiem grobikams, ir dabar atkurtų nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Dar likus pusmečiui iki karo, instrukcijose sukilėliams buvo nurodyta, kaip organizuoti ginkluotą sukilimą, kaip visur atkurti iki SSRS okupacijos veikusias valdžios struktūras, kad iki vokiečių įsiveržimo Lietuva būtų pasiskelbusi Nepriklausoma valstybe su visu valstybės valdymo aparatu.

Taigi sukilimui rengėsi ne saujelė kažkokių diversantų, o visa lietuvių tauta. Ir vos tik buvo gauta žinia apie karo pradžią, visame krašte prasidėjo sukilimas. Beveik nebuvo Lietuvoje valsčiaus, kuriame nebūtų veikusios sukilėlių grupės. Besitraukianti SSRS kariuomenė, enkavėdistai ir bolševikiniai aktyvistai daug sukilėlių ir jiems talkinusių gyventojų išžudė. Pagal kai kuriuos šaltinius, įvairiose Lietuvos vietose nuo birželio 22-osios per savaitę nužudė apie 4000 žmonių.

Nors Laikinoji Vyriausybė neturėjo valstybinio darbo patirties, buvo varžoma ir persekiojama vokiečių okupacinės valdžios ir palikta be jokio ryšio su kitomis lietuviškomis institucijomis (ryšys buvo palaikomas tik per kurjerius ir laiškais), ji sugebėjo vos per 6 savo egzistavimo savaites parengti ir priimti daugiau kaip šimtą svarbių įstatymų Lietuvos socialinio, kultūrinio, ekonominio ir kitais gyvenimo klausimais.

- Bet mes kažkaip pabėgome nuo Vyriausybės abejingumo žydų žudynėms...

- Atsiprašau. „Piliečiai ir jų palikuonys“ savo atvirame laiške šį klausimą itin akcentuoja. Jie smerkia „nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu“. Fantastiškas sakinys, ar ne? Matyt, suformuluotas kurio nors „palikuonio“, dar vaikystėje nesėkmingai iškritusio iš palmės kur nors Brazilijoje ar Floridoje, nes nežino, kuo Laikinojoje Vyriausybėje dirbo Adolfas Hitleris - Ambrazevičiaus padėjėju ar sekretoriumi.

Geriau jau „palikuonis“ būtų pasidomėjęs 1974 m. JAV Kongreso komisijos atliktu darbu šiuo klausimu. Remdamasi išsamiausiais archyvinių dokumentų tyrimais, taip pat SSRS KGB pateiktais dokumentais, pačių žydų - liudininkų parodymais, komisija paskelbė išvadas: „...pirmieji žydų pogromai Kaune buvo suorganizuoti vokiečių specialaus dalinio ir jie nieko bendro su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe neturėjo; Laikinoji Vyriausybė nepadarė faktiškai jokių veiksmų, kurie žydų padėtį būtų pasunkinę; Lietuvos Laikinoji Taryba atsiribojo nuo okupantų vokiečių politikos žydų atžvilgiu; prieš Lietuvos Laikinąją Vyriausybę gestapas suorganizavo 1941 m. liepos 23-24 d. perversmą; Laikinoji Vyriausybė nepakluso nacių reikalavimui išsiskirstyti ar pasivadinti patariamąja (vokiečių) taryba; Lietuvos Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą 1941 m. rugpjūčio 5 d. prieš savo ir tautos valią, ir veiklą sustabdžius dauguma Vyriausybės narių nuėjo į pogrindžio veiklą ...“

Taip, buvo lietuvių, kurie tada dalyvavo žydų žudynėse. Bet jie dalyvavo jose nei todėl, kad buvo sukilėliai, nei todėl, kad buvo lietuviai. Dalyvavo todėl, kad pasidavė nacių propagandai, kuri, patikėkite, buvo tikrai ne prastesnė už bolševikinę. Todėl aš negaliu sutikti su tais, kurie buvo ir tebėra linkę sukilimą, kaip ir visą tuometinę antinacinę lietuvių kovą, o kartu lietuvių tautos siekį išsikovoti Laisvę ir Nepriklausomybę, laikyti nusikalstamu, antisemitiniu. Kaip ir nenoriu sutikti su tais, kurie šiandien siūlo Izraeliui ar JAV žydų bendruomenei pateikti sąskaitas už jų tėvynainių padarytas skriaudas lietuvių tautai, kai Lietuvą buvo okupavusi SSRS. Ir tai sakau, nepaisydamas to, kad dar 1980 m. vos ne kas antras pensinio amžiaus žydas Lietuvoje gaudavo vadinamąją personalinę pensiją. Ir gavo ją už tai, kad jie buvo nusipelnę komunistų partijos veikėjai, kovotojai „prieš lietuvių buržuazinius nacionalistus“, kovotojai už Tarybų valdžią. O ne už tai, kad buvo žydai.

 Parengta pagal dienraštį "Respublika"