respublika.lt

J.Vaitkus: Skriaudos sviestu neišmatuosi

(0)
Publikuota: 2014 kovo 22 16:04:00, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 2 nuotr.
Jonas Vaitkus

Vienas geriausių lietuvių režisierių Jonas Vaitkus, kurio talentu ir valia Rusų dramos teatras įgijo naują kvėpavimą, šią savaitę atviru tekstu pareiškė nedalyvausiąs Sankt Peterburge vykstančiame teatro „Baltijskij dom“ festivalyje. Pasakė ir kodėl: dėl kultūros žmonių, šiuo atveju, teatro vadovo, pritarimo nešvariai V.Putino politikai. Dėl manipuliavimo meno žmonėmis. J.Vaitkus galėjo tai pasakyti tyliai, bet jis pasakė garsiai. Aiškinamės, kodėl.

- Kažkas tarstelėjo, kad atviru laišku išreikšta pozicija yra dar vienas Vaitkaus šedevras. O pats nepasigailėjot užviręs šitą košę? Juk Rusijos ambasada kaipmat atšaukė jūsų vizas į Smolensko festivalį...

- Aš negalvojau apie „košę“. Daug metų bendrauju su „Baltijskij dom“ teatru (esu jame pastatęs tris spektaklius), daug metų bendrauju su Sergejumi Šuba, šio teatro direktoriumi, dalyvauju ten vykstančiuose festivaliuose, disputuose, spektaklių aptarimuose, ir toks jo žingsnis mane privertė į jį pasižiūrėt kitomis akimis: pasirodo, už tų gražių žodžių, už tų draugysčių, už tų visų tolerancijų ir geranorysčių esama dar ir kitų intencijų. Aš nujausdavau, kad mūsų dalyvavimas padeda tam festivaliui, kad duoda tam teatrui galimybę gauti fondų paramą, lėšų, tačiau, kita vertus, mums irgi tas bendravimas buvo naudingas: turėjo teatras progą išvažiuot į Sankt Peterburgą, kur yra lietuvių, norinčių, kad mes vaidintume, kur yra nemažai ir ne lietuvių, laukiančių mūsų pasirodymų. Viskas susipainiojo, bet įvertinęs visus „už“ ir „prieš“ suvoki, kad tam tikrų vertybinių dalykų peržengti negali... Sergejus Grigorjevičius Šubas atsiuntė man laišką, bet jis yra man kaip pavyzdėlis demagogijos. Jis aiškina, kas jį patraukė pasirašyt Rusijos kultūros veikėjų, teisinančių Putino politiką Kryme bei Ukrainoje, kreipimąsi. Cituoju: „tame laiške, kurį aš pasirašiau, svarbiausi man buvo žodžiai, kad kultūra ir jos dvasinis bei moralinis šaltiniai yra neatskiriami ir amžini“. Tai iš tikrųjų gražūs žodžiai, bet jiems įkandin eina kiti apie besąlygišką Putino politikos Krymo ir Ukrainoje palaikymą... Ne mes vieni atsisakėme vykti į šį teatro festivalį - gastroles atšaukė ir režisierius iš Rygos. Reakcija tebevyksta, dar niekas nesibaigė.

- Rusų dramos teatre dirba nemažai rusų tautybės žmonių. Ar jūsų poelgis sulaukė jų pritarimo?


- Iš pradžių beveik vienbalsiai su kolektyvu buvau nusprendęs važiuoti į Sankt Peterburgą, nepaisydamas, kaip politikai pykstasi, derasi ar reiškia ultimatumus, bet kai išgirdau apie kultūros atstovų sąrašą agresijai pateisinti, sudvejojau. Mūsų teatro kolektyvas labai įvairus, internacionalus, nesiryžčiau tvirtinti, kad visi laikosi vienos nuomonės, bet jie pirmiausia yra Lietuvos piliečiai. Jie turi būti lojalūs mūsų valstybės pozicijai Rusijos veiksmų atžvilgiu. Norėdamas nukreipti ugnį nuo kolektyvo, laišką pasirašiau pats, palikdamas progą kiekvienam atskirai pareikšti savo poziciją, juk galimybių tam apstu - ir radijas, ir spauda, televizija; tai ir vyksta.

- Kaip manote, gal nė nereikia rusų dramos teatro Lietuvoje?


- Žinoma, reikia. Bet nori nenori jis keisis ir po truputį keičiasi. Vilniuje gyvena ir kitų tautybių: yra ir lenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių, gal laikui bėgant rusų dramos teatras bus Tautų teatras.

- Širdies gilumoje turbūt jaučiat savo sprendimu aktorius šiek tiek nuskriaudęs? Vaidinti „Eugenijų Oneginą“... ir dar Sankt Peterburge...

- Kas būtų, jei tiktai sviestu matuotume skriaudas... Na, truputį sublogsim, šį kartą nenuvažiuosim, kitą kartą atsigriebsim...

- Kaip matote, sublogti mūsų verslas ir visa Europa nenori.

- Įjunkus į tam tikrą ėdesį, moralai nepadės. Kai „trąšų fabrikas“ dirba visu pajėgumu, smegenims nuolat trūksta deguonies, ir jos priblunka. Atsispirt prieš ėdesį tada labai sunku...

- Kai kurie žmonės jūsų ryžtą supranta kaip nusistatymą prieš Rusijos kultūrą apskritai...


- Žinot, jau nuo tada, kai čia pradėjau dirbt, „rašytojai“ peckeliai, kurie ant tualeto sienų rašo, nes nedrįsta savo vardu parašyt, negailėdami epitetų varė, kad Vaitkus „pastatytas“, kad jis atėjo tam, kad sugriautų Rusų dramos teatrą. Tekalba darbai: per šešerius metus teatras atsivėrė, išėjo į festivalius, spektakliai sulaukia atgarsio, aktoriai ėmė lankytis Lietuvos teatruose, į teatrą įsiliejo naujas rusakalbis (tarp jų yra ir lietuvių) kursas, aktoriai ėmė ir lietuviškai vaidint, ir jiems įdomu su lietuvių žiūrovu susitikti... Gaila, kad visus tuos metus iš Rusijos ambasados jutau šaltumą, kiek bandėme kalbėtis dėl  rėmimo, išskyrus vizas ir kelionės bilietus, mums niekuo nepadėjo. Nežinau, kaip elgsis nauji ambasados vadai, kurie atrodo kur kas labiau išprusę nei ankstesni.

- Kaip manote, kodėl V.Putinui reikėjo tokios parašų rinkimo akcijos? Juk jis ir šiaip turi katastrofiškai didžiulį visuomenės palaikymą.

- Manau, kad ji buvo reikalinga ne Putinui, bet jo klerkams. Juk visad atsiranda pataikūnų, norinčių įsiteikti, parodyti savo uolumą, juk niekada nestinga pseudopatriotų, kurie ir užvirė tą košę, o žmonės, kurie dirba kultūroje, mene, lengvapėdiškai pakluso. Ir aš kartais pasirašau kokį kolektyvinį raštą, galvodamas, et, juk demokratija, tegu sprendžia žmonės, bet gal kartais nereikia šito daryt.

- Jūs manote, kad menininkai neturėtų tapti marionetėmis politikų rankose. Esate prieš manipuliacijas kultūros žmonių sąžine, vardu, prestižu. Rusų dramos teatro repertuare yra spektaklių aštria socialine tematika. Ne vieną tokį esate pastatęs ir jūs. Tai nėra savotiškas politikavimas?

- Ne, nereikia painioti tų dalykų. Politikai nori nenori yra mūsų tikrovės dalis, daranti vienokią ar kitokią įtaką mūsų gyvenimui. Iš dalies nuo jų priklauso, su kokiomis šalimis ir kaip bendraujame, kiek gauname atlyginimo, koks yra teisingumas, koks politinis klimatas, kiek partijų susikuria, kaip jos bendrauja, kaip jos jungiasi į struktūras. Nuo visų šių veiksnių priklauso mūsų gyvenimas, ir mes, dirbdami teatre, negalime apeiti šios aplinkybės, bet tai nereiškia, kad mes politikuojame. Pasakysiu pagal Šekspyrą: jeigu karalius yra stiprus, jis nebijo savo juokdario, kuris žeria į akis: ir čia blogai, ir čia blogai, čia tu juokingas, čia tu silpnas... Dėl to, kad jis teisybę sako, reikia burną jam užimt? Ko jie nori - gulbių ant sienos? Tada uždrausk išvis, neturėk to sanitaro, kuris tau nuolat baksnoja, neleidžia užmigti, arba būk jam dėkingas, nes jis pratęsia tavo egzistenciją: tu ne taip greit atplyši nuo žmonių, nuo pavergtų ir nuskriaustų, išsilaikysi ilgiau prie šito lovio ir gal susiprotėsi, kad ne tik tavo gyvenimas svarbus, bet ir visų tų, kurie tave išrinko, tavim pasitikėjo ir viliasi, kad nuveiksi šį bei tą jų ir valstybės naudai. Meno žmones neteisybė kur kas labiau žeidžia negu kitus, nes jie, daugiau mąstantys, jautresni, greičiau pajunta melą ir veidmainystę.

- Taigi nesate iš tų, kurie mano, kad meno paskirtis turėtų būti grožis ir tik grožis, galintis išgelbėti pasaulį?

- Ne, jo tikslas nėra gelbėti pasaulį, bet įduoti imunitetą, kuris padėtų žmogui išsaugoti orumą, jo tikslas - priversti žmogų mąstyti kartu su teatru, nors, negali to nematyt, šiandien ir tai jau neveiksnu. Gal reikia kito priėjimo, reikia, kad menas supurtytų, kad žmogus pabustų, imtų veikt, kad liautųsi vergavęs, nekeliaklupsčiautų prieš valdininką, kuris net nevertas tarnauti Lietuvai. Šiandien profesinė advokato, gydytojo, aktoriaus etika nustumta į užkulisius, politikos etika apskritai dingusi, jos nebėra. Nėra teisingumo. Bet istorijoje egzistuoja tam tikros ribos, kurių akivaizdoje sugniuždytieji, vilties netekusieji ima tiestis; tai mums rodo Jono Basanavičiaus ar 1990-1991 metų pavyzdys. Juk ne klūpančiųjų lūpomis buvo skelbiama Nepriklausomybė...

- Kada, kokiomis aplinkybėmis menininkui, jūsų nuomone, nevalia tylėti?

- Sakyti ką galvoji, sakyti savo tiesą, manau, yra geriau negu gyventi veidmainiaujant, užslėpus tikrąsias nuostatas, bet kiekvienas žmogus individualus, gal vienam trūksta iškalbos, kitam drąsos, gal trečias mano, kad jam gana ir to, kad sukuria aplink save tam tikrą švaros aurą. Kartais tikrai gana, kartais toks tylus pavyzdys yra iškalbingesnis nei pašūkčiojimai ar vienadieniai pareiškimai, bet yra momentų, kada reikia pajusti bičių bendrystę - bičiuliškumą, neklausiant, kas tu toks, ką dirbi, kiek svarbus esi, - tai buvo nesvarbu, kai buvom Baltijos kely. Dabar žmones jungia vien nauda, vien partiniai junginiai. Tiesa linkusi vaikščioti viena, o tie visokie junginiai padeda slapstyti labai negerus darbus. Pasižiūrėkit, kaip nusikalstamos struktūros glėbesčiuojasi, žiūrėkit mafijos kronikas, kokie jie draugiški, kaip tirpsta iš laimės, bučiuodami vienas kitą, nors už to slypi labai baisūs dalykai, ar ne? O pažiūrėkite, kokia laikysena tų, kurie palaiko tiesą (jie daug draugų neturi): vienas eina tyliau, kitas garsiau, jei tik turi jėgų. Pavyzdžiui, Nijolė Sadūnaitė: ji ir tyli, ir garsi.

- Vis dėlto gal reikėtų įduoti menininkui teisę ar net pareigą kritiškais istorijos momentais priminti užsižaidusiems politikams, kas žmogų daro žmogumi? Juk jeigu ne ta saujelė Rusijos šviesuolių, pasmerkusių V.Putino agresiją Kryme, mes taip ir manytume, kad jos visuomenė podraug su Putinu yra netekusi garbės.

- Manau, vienintelis patarimas politikams ir visiems valdžios veikėjams būtų skaityti teatro istoriją: Šekspyrą, Ibseną, Edipą, graikų dramaturgus, ten viskas atspindėta, visos jų klaidos, nesėkmės, priežastingumai, ir kaip kas gali baigtis ten yra... Bet juk politikai labai užsiėmę, jie neturi kada...

 


P.S. Legendinis aktorius Danielis Olbrychskis protestuodamas prieš Rusijos agresiją Kryme atsisakė vaidinti pradėtą kurti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Europos pagrobimas“, kurio premjerą Lenkų teatras Maskvoje buvo numatęs gegužę. „Puiki Puškino, Tolstojaus, Čechovo ir mano draugų Okudžavos ir Vysockio kalba, kuria aš repetavau puikią pjesę, dabar ima asocijuotis su agresyvia karine pono Putino retorika, - atvirame laiške teatro direktoriui rašo jis. - Su nuostaba ir dideliu liūdesiu žiūrėjau, kaip rusų tautos atstovai, jūsų Parlamentas, stovėdami ovacijomis sveikino šį agresijos faktą. Dar didesnį liūdesį man sukėlė pritariamasis kūrybinių organizacijų atstovų laiškas. Organizacijų, kurių pašauktis ginti humanistines ir moralines vertybes, net oponuojant valdžiai“.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s