respublika.lt

Jei darbą myli, pragyvensi

(0)
Publikuota: 2017 balandžio 23 10:12:16, Dalia BYČIENĖ, zinios@vakarozinios.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
Mantas Prieskienis. Asmeninio albumo nuotr.

Aprangos, apavo, aksesuarų - visų buityje naudojamų daiktų mados tendencijos kartojasi kas dvylika metų. Todėl linkusiems prisirišti prie kokybiškų daiktų nevertėtų jų išmesti. Nereikėtų mėtyti ir senų baldų vien todėl, kad kaimynas į savo namus parsigabeno naujus. Kaip batus galima suremontuoti, taip ir naudotas lovas, sofas galima atnaujinti. Atsieis ne tik pigiau, bet ir išliks namų senoji aura. Visgi baldus remontuojame rečiau, nei tvarkome batus ar švarkus. Baldų restauravimo ir pervilkimo verslą plėtojantis jaunas alytiškis Mantas Prieskienis sako, kad žmonės dažnai net nežino, kad tai įmanoma, nežino, kur ieškoti meistrų.

 

Nors baldų pervilkėjo darbas nėra lengvas, romantiškas ar labai pelningas, alytiškis sako, kad iš savo darbo pragyventi galima ir visiškai nebūtina laimės ieškoti užsienyje. Mantas drąsiai kalba iš savo patirties. Buvo išvažiavęs į Angliją pabandyti laimės, bet greitai suprato, kad svetima tvarka žmogų labai apriboja, o išvargti pinigai skurdina emociškai.

- Kaip nusprendėte pradėti baldų remonto verslą?

- Todėl, kad to mokiausi. Kauno kolegijoje esu baigęs baldų ir medienos dirbinių gamybos specialybę. Teorijos išmokau, trūko tik praktikos. Baigiau kolegiją aštuoniolikos metų ir pradėjau dirbti Alytaus baldų gamykloje. Galvoje vis krebždėjo mintis: o kas, jei pabandžius dirbti sau? Ne gaminti, o restauruoti baldus. Pasiklausinėjau, patyrinėjau internete ir priėjau prie išvados, kad baldų pervilkimo, restauravimo meistrų labai daug Kaune, Klaipėdoje, o mažesniuose miestuose jų trūksta arba nėra. Alytuje išvis nebuvo. Dar dirbdamas gamykloje, laisvalaikiu pradėjau darbuotis savarankiškai. Supratęs, kad visai įmanoma pragyventi, iš gamyklos išėjau. Nesigailiu ir nenoriu grįžti. Turiu patalpas, nėra labai šilta ten, bet dirbti galima. Gamykloje pradėjau dirbti staklininku, vėliau perėjau prie baldų surinkimo, pakavimo, kitų operacijų. Tad, galima sakyti, ko reikia, tą moku. Baldinius gobelenus perku per tiekėjus iš užsienio. Daugiausia - belgų gamintojų. Kitas žaliavas įsigyju bazėse Kaune. Vietoje jų nėra, o jei ir yra, labai brangios. Mokinių neturiu, dirbu vienas, nebent kas padeda, dažniausiai baldus atveža patys klientai, kartais važiuoju pasiimti. Viskas priklauso nuo susitarimo. Klientų namuose dirbu tik iš didelės bėdos.

- Pradžiai turbūt reikėjo didelių investicijų?


- Pradžiai man užteko pusantro tūkstančio litų. Minkštų baldų pervilkimas nereikalauja labai didelių investicijų. Pabandžiau restauruoti ir medinius, bet supratau, kad tam reikia didesnių, labiau pritaikytų patalpų, reikia specifinės vietos lakavimui, kitiems procesams. Ir labai didelio poreikio nėra, todėl kol kas tuo aktyviai neužsiimu. Negaliu visko gerai padaryti, o dirbti bet kaip nenoriu.

- Daug turite konkurentų?

- Teko girdėti, kad Alytuje baldų pervilkimu užsiima dar du verslininkai, bet aš jų nepažįstu. Mes nesame konkurentai, mes kiekvienas turime savo klientus, savo vietą.

- Turbūt tenka remontuoti ne tik senovinius baldus, bet ir šiuolaikiškus? Ką pasakytumėte apie jų patvarumą?

- Daugiausia šiuolaikiškų baldų ir tenka remontuoti. Dažniausiai - didžiųjų gamintojų Lietuvoje, „Magrės“, „Gintaro baldai“. Sakyčiau, kad mūsų gamintojų baldai yra gana patvarūs, padaryti iš gerų žaliavų. Vienintelis trūkumas - audinio ir odos pasirinkimas. Dabar ateina mada atnaujinti, pervilkti ir senus sovietinius baldus. Yra tekę lenkiškų, vokiškų, amerikietiškų, itališkų minkštų naujam gyvenimui prikelti. Lenkiški baldai gal ir pigesni, bet jie nėra patvarūs. Lenkų gamintojai vietoj spyruoklių deda plaušo plokštes, o plaušo plokštės plyšta. Norint atnaujinti tokius baldus, tenka keisti visą bloką. Lietuviškų baldų gamintojai naudoja buko medieną, fanerą. Lenkai naudoja eglės, pušies plokštes, o jos nėra tokios tvirtos. Perkant naujus baldus ir tikintis ilgiau jais naudotis, reikėtų atkreipti dėmesį į spyruokles ir į poroloną. Porolonas turėtų būti padidinto elastingumo.

- Ar negalvojate plėstis, priimti darbininkų?

- Darbininkų gal ir galėčiau rasti, bet man netiktų visiškai „žalias“ darbininkas. Darbas specifinis, reikalaujantis šiokio tokio pasiruošimo. Aš neturėčiau laiko dirbti ir mokyti darbininkus. Man reikėtų darbininko, kuris mokėtų viską arba bent didžiąją dalį.

- Prasitarėte, kad yra tekę užsienyje dirbti. Ar ten tikrai toks rojus, pinigai patys byra?

- Buvau išvažiavęs į užsienį ir aš. Norėjau pasižiūrėti, kaip ten dirbama ir kiek galima uždirbti. Ten draugų turėjau. Dirbau ne bet kokius darbus, o tai, ką jau mokėjau. Įsitaisiau į baldų gamyklą. Vienoje vietoje padirbėjau, kitoje. Ir niekas man ten taip labai neįstrigo. Vadovavimas, jų darbo principai man visai nepatiko. Supratau, kad dirbant savaitgaliais, viršvalandžius, nieko daugiau nematydamas, gyvendamas susispaudęs 6 kvadratinių metrų kambarėlyje, gal ir gali uždirbti, o dirbdamas įprastą darbo dieną, būdamas ne saviškis ir liksi pastumdėliu. Iškenčiau tik pusę metų ir grįžau. Be pinigų maišo. Jeigu nori normaliai gyventi užsienyje, nieko per daug ir nesutaupysi. Klausėte, ar įmanoma pragyventi Lietuvoje iš savo verslo. Manau, kad galima. Žinoma, poreikiai poreikiams nelygu. Galiu pasakyti, kad Vilniuje baldų restauravimo kainos yra kosminės, o kituose miestuose daugmaž panašios, įkandamos. Negaliu pasakyti, kodėl sostinėje paslaugos daug brangesnės. Turbūt daugelis dalykų susideda.

- Daug kalbama ir vis nerandama išeičių, kaip sugrąžinti į užsienį išvažiavusius žmones dirbti į Lietuvą. Ar tai įmanoma? Kokios turi būti sąlygos sukurtos, koks turi būti atlyginimas, kad norėtųsi grįžti?

- Man nesuprantama, kodėl žmonės verkia, o patys dėl savęs nesistengia. Nesuprantu, kodėl viskas turi būti ant lėkštutės padėta. Darbo Lietuvoje yra. Taip, uždarbiai nėra dideli, bet viskas priklauso nuo paties žmogaus. Tie, kas stengiasi, nori kilti, tiems ir atlyginimai kyla. O ką tokio uždirbsi nuvažiavęs į užsienį. Ten gerai uždirba vienetai, o kiti prisitaiko. Jeigu nori sutaupyti, negali sau daug leisti. Iš tų, su kuriais daugiau bendrauju, daugelis mąsto apie grįžimą į Lietuvą. Nemanau, kad grįžę jie eitų į darbo biržą. Bandys patys kurti verslą. Sako, kad užsienyje sukurti verslą lengviau. Gal ir lengviau, bet ne visiems pasiseka. Daug kas yra perdėta apie laimę užsienyje. Ten tik lengviau tarp kitų užsimiršti. Jeigu taip atsitiktų, kad nebeturėčiau darbo, eičiau į kokią gamyklą, bet tikrai neišvažiuočiau kitur. Žinau, kad yra Lietuvoje tokių gamyklų, kur dirbdamas ir stengdamasis, uždirbti gali.

- Yra tekę kalbinti jūsų amato žmonių, ir tik vienas kitas jų nedejuoja. Kiti sako, kad sumažėjo darbo, visi išvažinėjo.


- Galėčiau pasakyti atvirkščiai. Darbo daugėja. Prieš dvejus trejus metus tikrai užsakymų turėdavau mažiau. Manyčiau, kad kai kurie žmonės paprasčiausiai nežino, kad yra galimybė restauruoti baldus, juos atnaujinti. Arba tiesiog nevertina to, ką turi, keičia patvarų, bet apsidėvėjusį į naują ir trumpaamžį.


Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s