respublika.lt

Istorinių laikrodžių prižiūrėtojų darbdavys - visagalis laikas (I)

(0)
Publikuota: 2013 liepos 06 16:26:55, Jūratė KILIULIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Vilnietis Romualdas Sprangauskas sėda taisyti laikrodžių tik sulaukęs įkvėpimo

Vilniuje niekas neparodys tikslesnio laiko nei ketvirtą šimtmetį skaičiuojantis Katedros varpinės laikrodis. Ir ne tik dėl to, kad jis - seniausias mieste. Ne mažiau svarbu, kad jį prižiūri laikrodininkas, amato subtilybes perėmęs iš savo tėvo, taip pat Katedros laikrodžio prižiūrėtojo.

Šiais laikais, kai laikrodininko profesija beveik nunyko, Romualdo Sprangausko patirtis ir rankos - aukso vertės. Katedros varpinę 49 metų vyras pažįsta nuo mažų dienų. O mokydamasis septintoje klasėje jis pradėjo pavaduoti tėvą, ankstesnį Katedros laikrodininką.

Tris dešimtmečius Romualdas kopė į bokštą tiksliai kaip laikrodis. Kad jis eitų, kas dvi paras reikėjo paleisti mechanizmą - sukant rankeną pakelti svarsčius.

„Laikrodžio mechanizmas - Vokietijos bokšto laikrodžių gamykloje kalvio nukaltas ir, galima sakyti, amžinas. Kartą buvo nudilęs vienas krumpliaratis, nunešiau šaltkalviui, padarė tokį patį, bet kažkodėl netiko, kad ir kiek bandžiau. Teko modifikuoti senąjį. Naujų detalių jis niekaip nepriima“, - juokėsi R.Sprangauskas.

Modernu, bet be gyvybės

Deja, senojo mechanizmo gyvavimo istorija jau baigta. Prieš dešimtmetį jis buvo pakeistas elektroniniu. Daugiau nei tris šimtmečius valandas vilniečiams skelbusiam laikrodžiui rimtesnio remonto buvo prireikę tik kartą - XIX amžiaus pradžioje tvarkytos įvorės. Gerai prižiūrimas jis būtų ėjęs dar kita tiek, o gal ir ilgiau, bet... tapo muziejiniu eksponatu. Romualdas apgailestauja, kad toks likimas laikrodį ištiko pačiame jėgų žydėjime.

„Gaila. Dabartiniame laikrodyje man trūksta gyvybės. Kaip Trakų pilis - „be sargo, ginklų, be žmogaus“, - Maironį citavo R.Sprangauskas. Elektronikos valdomas, o ne žmogaus prisukamas laikrodis jam tarsi bedvasis.

Laikrodininkui tebeskauda širdį dėl sunaikinto gyvo paveldo. Naujas laikrodžio mechanizmas į varpinę buvo įkeltas kartu su šešiais elektroniniais laikrodžio varpais. Juos pagaminę ir Vilniui dovanoję vokiečiai pasisiūlė ir mechanizmą elektrifikuoti, o miesto valdžioje neatsirado nė vieno, kuris pasakytų „ačiū, ne“.

„Vokiečių meistrai stebėjosi, kad mes nurašome puikų laikrodį, neįkainojamą paveldą. Esą Vokietijoje jau nebelikę žmogaus valdomų laikrodžių, o mes turime ir skubame atsisakyti“, - prisiminė Romualdas.

Istorijos liudytojas

Jeigu Katedros varpinės muziejui, kuris čia bus įrengtas po dabar vykstančio remonto, prireiktų gido, geresnio nei R.Sprangauskas tikrai neatsirastų. Antroji vyro aistra po laikrodžių - istorija. Baigęs mokyklą jis net buvo įstojęs studijuoti istorijos, bet mokslų universitete taip ir nepradėjo - laikrodžiai įtraukė ir nebepaleido.

„Laikrodis Katedros varpinėje atsirado tik XVII amžiaus antroje pusėje. XV amžiaus pradžioje ji buvo pastatyta kaip vienas iš gynybinės sienos bokštų. Prieš 340 metų įrengiant laikrodį, varpus, bokštas buvo paaukštintas ir tapo varpine. Katedra ir anksčiau turėjo laikrodį. Jis buvo įrengtas bokštelyje prie dešiniojo šoninio įėjimo. Tačiau didžiulio gaisro metu bokštelis nugriuvo, o laikrodis pražuvo. Miesto valdžia skyrė pinigų naujam laikrodžiui ir gynybinio bokšto paaukštinimui“, - prisiminė R.Sprangauskas.

Laikrodžio naujųjų laikų istoriją jis jau žino ne iš vadovėlių, o iš tėvo pasakojimų. Rūpintis Katedros laikrodžiu Romualdo tėvas pradėjo 1951-aisiais.

Čia prabėgo didžioji mano gyvenimo dalis. Palikti laikrodžio be priežiūros nebuvo galima, abu su tėvu buvome prie jo pririšti. Dabartinis laikrodis jau ne toks reiklus - apžiūriu jį kartą per savaitę ir to gana. Atlieku profilaktiką, pasuku rodykles, jei nesutampa, sutepu, du kartus per metus keičiu laiką iš vasaros į žiemos ir atvirkščiai“, - pasakojo laikrodininkas.

Laiko pakeitimas, kaip visos kitos laikrodžio funkcijos, dabar valdomas kompiuterinėmis programomis. Bokšto rūsyje įrengtas valdymo pultelis rodyklėms sukioti. Tačiau jis ne visada suveikia, todėl Romualdas kaip ir anksčiau lipa į bokštą ir pats jas suka. Dingus elektrai - o tai, pasirodo, atsitinka ne taip jau retai, - elektroninis mechanizmas sugenda. Yra buvę, kad Katedros laikrodis sustoja kelioms valandoms, net pusdieniui. Senasis mechanizmas tokių pokštų nekrėsdavo.

Magiški laiko ženklai

„Mėgstu užlipti į varpinę ir be konkretaus reikalo. Atsiveria miesto vaizdas, patinka pabūti vienam ten, viršuje. Nuostabiausia pakilti į bokštą ankstų šeštadienio ar sekmadienio rytą, kai visur tuščia. Medituoji, laiko tėkmę pajauti. Laikas bėga, o bokštas stovi, žmonės nesikeičia. Pasikeitė tik gyvenimo tempas, dabar smulkiname, daliname laiką į minutes, sekundes. Anksčiau pakako tikslų laiką išmušti keturis kartus per valandą“, - R.Sprangauskas prisipažino, kad jam patinka mėgautis lėčiau tekančiu laiku.

Kasdien prie laiko, jo schemų ir mechanizmų prisiliečiantis vyras jaučia jį ir be laikrodžio. Nes laikas nėra vien substancija, sugrūsta į laikrodį, jis dalyvauja mūsų gyvenime ir kartais siunčia nesuprantamų ženklų.

„Kai minėjome mano sesers pirmąsias mirties metines, nei iš šio, nei iš to pradėjo eiti jos laikrodis, išgirdome jį mušant. Prieš tai jis daugelį metų neveikė. Kaip tą paaiškinu? Veikia kažkokia energetika. Istorijų, kai laikrodis sustoja mirus žmogui, labai daug. Tai suprantama: mirė žmogus, pasibaigė jo laikas“, - aiškino Katedros laikrodininkas.

Romualdui ne kartą teko susidurti su tokiais atvejais, kai jo pataisytas laikrodis, vos šeimininkas jį išsineša, vėl sugenda. Vėl pataiso, vėl sustoja. „Žmogus veikia savo laikrodį. Mirties magija irgi galinga, stabdanti laikrodžius“, - įsitikinęs R.Sprangauskas.

Savo laikrodžių taisyklą turinčiam vyrui klientai dažnai sako, kad jis turįs antgamtinių galių. Daugybę kartų yra buvę, kad žmogus atneša seniai sugedusį laikrodį, o šis pradeda eiti Romualdui dar nė nespėjus prisiliesti. „Na, kai dirbi su laiku dvidešimt metų, jis pradeda tau paklusti“, - mįslingai šyptelėjo pašnekovas.

Prie darbo - su įkvėpimu


R.Sprangauskui labiau patinka taisyti mechaninius laikrodžius. Įdomiausi jam senoviniai, kuriuose jaučiamas meistro braižas. Per Romualdo rankas yra perėję pačių įvairiausių laikrodžių, ir labai brangių, kone neįkainojamų - „Rolex“, „Omega“, „Longines“...

„Garsiausių firmų laikrodžiai irgi genda, - konstatuoja. - Tų, brangiųjų, mechanizmai ne kažin kokie ypatingi, o jų kainą kelia iš aukso, platinos pagaminti, brangakmeniais inkrustuoti korpusai“.

Ir šiuo metu ant Romualdo darbo stalo - senovinis moteriškas rankinis laikrodis iš platinos. Jis gėrėdamasis pakelia XVIII amžiaus dirbinį, apžiūri stebėdamasis jo lengvumu, subtilumu.

„Laikrodis - irgi meno kūrinys. Ne visada gali prie jo prisiliesti. Būna, turi laikrodį, o rankos nekyla pradėti taisyti. Žinau, ko ir kaip reikia, bet nėra įkvėpimo, nors kažin ką. O paskui, žiūrėk, paimi, ir vienas du sutvarkai“, - apie kūrybines kančias prie darbo stalo pasakojo R.Sprangauskas.

Laikrodininkui svarbu ir dvasios ramybė. Problemas, nemalonumus geriau palikti už dirbtuvės durų, mat palinkus virš smulkių laikrodžio detalių būtinas susikaupimas, negali drebėti rankos.

Įdomu, bet išgyventi sunku


Laikrodžiai buvo ir bus visada, bet jau tuoj gali nebelikti, kas juos taiso. Romualdas Vilniuje žino vos penkis meistrus, išmanančius laikrodininko amatą. Nieko keisto, juk šios profesijos Lietuvoje nemokoma nuo sovietinių laikų. Vienintelė galimybė išlikti šiam amatui - perduoti iš kartos į kartą? Būtent taip atsitiko Sprangauskų šeimoje - sūnus pasekė tėvo pėdomis, - tačiau Romualdas abejoja, ar jis pats turės sekėją. Jo devynmečiam sūnui laikrodžiai kol kas neįdomūs, berniukas labai judrus, nepasižymi kantrybe.

Stebėdamas savo atžalą Romualdas prisimena, kad pats nuo mažų dienų nesitraukdavo nuo tėvo, ilgas valandas stebėdavo, kaip šis dirba. Atrodė, kad nėra pasaulyje įdomesnio darbo nei laikrodininko. Beje, ankstesniais laikais jis buvo prestižinis.

„Senajame bokšto laikrodžio mechanizme yra iškaltas vardas ir pavardė meistro, kuris remontavo jį 1803 metais. Jozefas Bergmanas - jis buvo Vilniaus laikrodininkų cecho seniūnas. Jo sūnus, beje, prižiūrėjo kitą Vilniaus laikrodį, įrengtą kolonoje už Rotušės“, - R.Sprangauskui smagu, kad ir jis pats, tarsi senojo cecho atstovas, amato paslaptis perėmė iš savo tėvo. Bet savo sūnui jis linkėtų pasirinkti kitą kelią, mat pragyventi iš laikrodininko profesijos sunku.

KAIP SUPRASTI KATEDROS LAIKRODĮ

Prie šiuolaikinių trijų rodyklių laikrodžių įpratę vilniečiai nemoka atpažinti laiko pagal Katedros bokšto laikrodį.
Jis turi vieną ištisinę rodyklę, per vidurį pritvirtintą ciferblato centre. Laiką rodo tik rodyklės smaigalys. Galas su pusmėnuliu - reliktas dar senesnių laikrodžių, kurie rodydavo mėnulio fazes.

Minučių tikslumu sužinoti laiką pagal vienos rodyklės laikrodį sunku. Jo varpai muša kas ketvirtį valandos.

„Anksčiau laikas turėjo kitą vertę. Laikrodžiai buvo su viena rodykle, ir to pakako“, - paaiškino R.Sprangauskas.

Apie Kauno laikrodžius skaitykite 18:30 val.

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s