Išsivadavusieji tiesia ranką kitiems

Neskirsto į emigrantus ir vietinius

„Į šitą pelkę įklimpti galima greitai, bet iš jos išlipti reikia didžiulių pastangų. Dažniausia vienas net neįstengtum, jeigu rankos tau neištiestų likimo broliai“, - kalba reabilitacijos centro „Alfa“ vadovas Vladislavas Pocius. Jis yra prieš beveik dešimt metų lietuvių krikščionių bažnyčios Anglijoje įkurto priklausomybės ligų centro „Alfa“ vadovas. Prieš penkerius metus analogiškas centras nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems vyrams įkurtas Gyviškių kaime (Marijampolės r.), buvusioje mokykloje.

„Įkūrėme žmonėms namus, kuriuose norėjome padėti tiems, kurie jau nebeturėjo vilties ir patikėjo, kad už šių durų - kelias į naują gyvenimą. Natūraliai gavosi toks mini tarptautinis tiltas tarp dviejų bendruomenių. Žmonės, kurie gyvena Anglijoje, gali parvažiuoti į Lietuvoje esantį centrą ir mes jiems padėsime integruotis. 80-90 proc. gyvenančiųjų priklausomybių centre Gyviškėse yra lietuviai. Du yra latviai ir vienas estas. Jei besigydančiojo šeima gyvena Anglijoje, o jis yra gydymosi etape, kuris vadinasi integracija į visuomenę, tai gali grįžti į Angliją, mes jam suteikiame vietą tenykščiame centre. Dažniausia išgiję buvę emigrantai lieka Lietuvoje, o neretai net nebeišvažiuoja iš Marijampolės. Anot centro vadovo, nebūtinai turi būti sugrįžęs iš emigracijos, kad papultum į reabilitacijos centrą Gyviškėse. Jokio skirtumo nėra, ar parvažiavai iš Anglijos, ar gyveni Klaipėdos savivaldybėje. Svarbu, kad radai drąsos pasibelsti į šias duris.

Artimųjų gerumas klampina giliau

Anot V.Pociaus, meškos paslaugą dažniausiai daro artimieji. Jie sudaro sąlygas priklausomybei tęstis. Skuba atiduoti skolas, kurių jų artimiausias žmogus prisidarė. Skuba surasti gydymo įstaigą, nors žmogus galbūt tam dar nėra subrendęs. Artimiesiems toks gyvenimo būdas yra nepriimtinas ir jie skuba. Pagal statistiką beveik 90 proc. besikreipiančių konsultacijos yra artimieji. Kad pats žmogus norėtų, jie turi užsukti „maitinimo kranelį“, o dar geriau - išspirti pro duris. Ir jokiu būdu negąsdinti - išmesiu, išsiskirsiu, atsižadėsiu. Bevalis ligonis žino, kad kiek kartų artimieji duris uždaro, tiek pat kartų jas atidaro. Gydymui esą reikalingas dugnas, kad nuo jo būtų galima atsispirti. „Daugelis mūsų klausia, o kiek ilgai trunka gydymas. Mūsų programa išdėstyta vieniems metams - daug analizuojame, rašome, kalbame apie atsakomybę už save ir savo šeimą. Bet reikia suprasti, kad ir po metų niekas nesibaigia. Kol kvėpuoji - tol renkiesi. Jeigu tu gyveni taikoje su Dievu, su savimi, su visa visuomene - tu gyvensi“, - tokias išgijimo paslaptis atskleidė reabilitacijos centro „Alfa“ vadovas.

Klampynė buvo įtraukusi ir vadovą

V.Pocių mums pavyko pakalbinti Lietuvoje. Šį kartą į gimtinę jį parvedė reikalai. Vyras organizuoja jau ketvirtus metus vyksiančias ekstremalaus bėgimo „Alfa Run“ rungtynes, kuriose uždirbtus pinigus ketina skirti Gyviškių reabilitacijos centro išlaikymui. Vladislavas tiki, kad varžybose šiemet dalyvaus keli tūkstančiai dalyvių. „Lietuvoje gydymas tiems, kurie neturi pinigų susimokėti, nekainuoja. Mes iš to pinigų nedarome, jų visiškai iš nieko negauname. Tik stengiamės sutvarkyti, kad mūsų centre besigydantys Lietuvos piliečiai gautų jiems priklausančias pašalpas.“

Pasak V.Pociaus, pagrindinis reabilitacijos centro išsilaikymo šaltinis yra „Alfa Run“ bėgimas. Mokėdami už startą varžybose, žmonės taip paremia centrą. „Mums tai yra viltis, kad mes vieną dieną galėsime tapti nepriklausomi ir galėsime išsilaikyti patys bei mokėti atlyginimus tiems, kurie dirba centre. Beveik visi jie yra žmonės, anksčiau buvę priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio. Praėję programą ir išsilaisvinę, jie savo noru nusprendė pasilikti ir padėti likimo broliams. Tai žmonės, kurie nusprendė, kad gyvenimo vertybė yra ne pinigai“, - sakė V.Pocius. Jis neslepia, kad ir pats kažkada sirgo ta liga. Bendruomenės ir darbuotojų dėka pavyko iš jos išbristi, todėl labai gerai supranta tuos, kurie į šią bėdą pakliuvo. Pasikeitė ir jo vertybės. „Prieš trylika metų dalyvavau Europos ir Pasaulio čempionate ir buvau apdovanotas nugalėtojo vainiku. Dabar suprantu, kad mano tikslas yra siekti nevystančio vainiko“, - prisipažino vyras.

Vilties yra - reikia tik pastangų

„Esame kol kas vieninteliai išeiviai, įkūrę tokius namus išeivijoje broliams, kurie kenčia dėl alkoholio, narkomanijos, azartinių lošimų“, - didžiuojasi Vladislavas. Narkomanu, anot jo, galima tapti tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje. „Žmogus tampa priklausomas, kai į jo gyvenimą pasibeldžia sunkumai. Jis nemoka susitvarkyti su jausmais, stresu ir vienintelę išeitį mato užsimirštant, kur nukelia svaigalai. Tas žmogus, kuris pradeda vartoti gyvendamas svetur, tikisi geresnio gyvenimo. Bet nežino, su kokiais sunkumais teks susidurti. Nemokėjimas spręsti problemų, priveda prie to, kad vieną dieną jis susiduria su savo tikruoju „aš“, kad ir kur gyventų“, - pasakojo V.Pocius. Skirtumas tas, kad nuo priklausomybės ligų kenčiantiems saviškiams krikščionių inicijuotas reabilitacijos centras Anglijoje nuo pirmos minutės nesiveržia padėti. Anot jo, Anglijoje yra daug organizacijų, kurios duoda maisto, suteikia nakvynę, aprengia. Bet tai ne sprendimas. „Bažnytinės organizacijos nežiūri, ar tu šalyje gyveni legaliai, nelegaliai. Tu beldiesi pagalbos ir jos tau suteikia tą pagalbą. Mes dažniausiai priimame žmogų, nežiūrėdami į jo dokumentus, mums labiausiai rūpi jo noras gyventi blaiviai. Mes jam paaiškiname, kad jam teks labai stipriai stengtis. O tai dažnas priima sunkiai. Jis nenori metus trunkančios programos ir renkasi kodavimąsi. Kodas nepašalina priežasčių. Problema yra ne taurelė, ne adata. Jos yra pasekmė tavo mąstymo, neteisingo pasirinkimo. Kol žmogus kvėpuoja, yra vilties išsikapstyti“, - dėstė tą pačią nelaimę išgyvenęs vyras.

Laukia pagalbos

Gyviškėse gyvenantys vyrai dykinėti neturi laiko. Kai nesimoko, dirba, sportuoja, padeda kaimo žmonėms, kai jie prašo. Nemažai yra paremiančių. „Ir dabar mes labai tikimės paramos iš geranorių. Reikia įsirengti šildymą, o pinigų tam turime vos pusę“, - sako V.Pocius.

Anot jo, nesutarimų su kaimo bendruomene nėra. Kas ateina į kaimynus, žmonės žinojo nuo pat pradžių.