„Respublikos“ savaitės itin šviečiamasis įvykis - mokykloms perduoti dar 48 geltonieji autobusiukai. Vaizdžiai įrodantys, kad provincijos mokyklų pastatai vis labiau nutolsta nuo vis dar pasitaikančių mokinukų namų.
Geltonieji autobusiukai vežioja moksleivius jau 15 metų. Per tiek laiko iš viso nupirkti 739 autobusai. Pavežama apie 20 tūkst vaikų. Tačiau ko džiūgauti, jei tiek mokinių kasdien pakraunami į transportą kaip prekių dėžės? Ir vežiojami tiek kilometrų, kiek pėsti jau negalėtų nueiti. Autobusiukai yra tik rodiklis, kaip provincijoje nunyksta mokyklos. Ir į tą nunykimą pradėta reaguoti prieš 15 metų. Ne mokyklas gelbėjant, bet priperkant vis naujų autobusų.
Ateityje vežios vaikus ir makaronus
Vaikų mažėja. Kai švietimui primetamos rinkos sąlygos, ateityje ne tik jau sunaikintos kaimo mokyklėlės, bet ir geltonieji autobusiukai taps nerentabilūs. Neapsimokės išleisti į reisus pustuščių. Deginti degalų dėl penkių mokinukų. O tada teks rašyti darbo skelbimus: „Rajono savivaldybei reikalingi plataus profilio vairuotojai-ekspeditoriai. Vežiojantys vaikus, vaisius, daržoves ir kitas greitai gendančias sezonines prekes. Kontrabandos ir sprogių medžiagų nesiūlyti.“ O vairuotojai, mažėjant mokinių skaičiui, irgi ims atsikalbinėti. Ką, dėl kelių vaikų belstis į užkampius? Ir dar žiemą, kai keliai nenuvalyti? Direktore, nejuokinkite. Kas brangiau - ar subyrėjęs autobusas, ar vaikiukas, nemokantis fizikos? Gal apsieis ir be fizikos? Aš irgi jos nemoku. Dėl vieno vaiko tikrai nesitrenksiu į reisą. O direktorė už telefono ir skambina į kitą rajoną: „Alio, brolau, mums čia viena taros dėžė, tfu, atsiprašau, vienas vaikas užsimetė. Pagal važtaraštį. Ar negalėtumėte pravažiuodami šiek tiek pasukti į šoną ir paimti? Kelias nuo Pagirių į dešinę, namo stogas žalias. Skolinga neliksiu. Vienas vargas su tomis prekėmis pagal važtaraščius.“ - „Gerai, - atsako kolega, - šįkart dar padėsiu.“ Ir duoda komandą autobusiuko vairuotojui: „Jonai, kad kelionė apsimokėtų, dar paimk iš rajono parduotuvės porą dėžių makaronų, margarino ir prisipilk kanistrą kuro. Vienkiemiuose pasiūlyk brangiau. Na, ir tą nerentabilų vaiką pakeliui įsisodink. Tik nesupainiok, namo stogas žalias, vaikas su akinukais. Kad netyčia neįsisodintum svetimo. Tik žiūrėk, kad ramiai sėdėtų. Makaronais nežaistų.“
Vėliau - tik makaronus
Dėl rentabilumo pradės vežioti vaikus tik neporinėmis dienomis. O vėliau - tik pirmadieniais. Jei tėvai už degalus neprimokės. O vėliau turbūt bus nuspręsta, jog rinkos sąlygomis labiau apsimokėtų, kad vaikas mokytųsi namie. Bendraudamas su savo pedagogais per skaipą. Nes vienas vaikas kažkur eiguvoje užsilikęs, kitas - pamiškėje, o trečias - jau neegzistuojančioje sodų bendrijoje. Rudenį pasiekiamoje tik traktoriumi. Tegul sėdi namie. Mokyklą priartinkime prie mokinio. Bent nesusirgs per gripo epidemiją.
Vėliau, dar labiau optimizuojant mokyklų tinklą, bus nuspręsta, kad nerentabilu išlaikyti pustuštę mokyklą. Pedagogai irgi gali sėdėti namie. Koks skirtumas, kokioje patalpoje bendrauja su savo mokinukais per skaipą. Svarbu, kad vadovėlį turėtų. O įvairius laboratorinius bandymus galima atlikti virtuvėje. Pedagogų skaičių taip pat reikia sumažinti. Vienas mokytojas gali patupdyti prie skaipų ne vieną, bet šešias klases. O galiausiai palikti tik mokytoją Keną ir mokytoją Barbę. Kad vaikas įsivaizduotų jaukiai žaidžiantis su lėlėmis. Dėl mokslų nepatirtų psichologinės traumos.
O tada prieš rugsėjo pirmąją išgirsime. Švietimo ir mokslo ministerija nupirko ir išdalijo rajonų mokiniams net 48 kompiuterius. Ir ta proga akcentavo ekonominę distancinio mokymosi naudą. Savivaldybės galutinai atsisakė geltonųjų autobusiukų ir pasiliko tik po vieną. Reaktyvinei kompiuterių taisymo brigadai vežioti. Ir dar vieną - technikos muziejui. Kad prie jo galėtų susirinkti buvę abiturientai. Ir paminėti Švietimo gedulo ir vilties dieną. Prieš tai kasoje susimokėję už valandinę autobuso-eksponato panaudą.
Valstybės slapta siekiamybė - nepiktybiškas mulkis?
Rinkos sąlygomis, kai akcentuojama, kas apsimoka, o kas neapsimoka, kultūra visiškai neapsimoka. Nes jei apsimokėtų, prekybos centrai prekiautų ne dešromis, bet paveikslais. Bet švietimas jau įklampintas į organiškai svetimus ekonominės rinkos dėsnius. Pigiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis. Todėl skelbiami konkursai, kas pigiau mokinukus maitins. Nors reikėtų ne pigiau, bet kokybiškai. Ar galima skelbti konkursą, kas pigiau pastatys kokį nors paminklą. Ar pigiau parašys eilėraštį. Nes vieną dieną nuspręsime, kad visai neapsimoka turėti mokinių kaimuose. Pirma, jie suauga ir emigruoja. Veltui mėtomos lėšos. O jei žmogus bus tamsus, mažaraštis, o dar geriau - visiškas beraštis, tiks vietos ūkio darbams. Dirbs tik už maistą. Skaldys vienišiems pensininkams malkas. Taisys tvoras. Baidys iš bulvių pasėlių šernus. Ravės daržą. Ir niekur neemigruos. Net į rajono centrą. Nes kol skaitys autobuso reiso pavadinimą, autobusas nuvažiuos.
Nors viešai kalbama apie išsilavinimą, šviesą, kvailokas žmogus yra visų valdžių ir visų ekonomikų siekiamybė. Tiek totalitarinių, tiek demokratinių. Kurių galų tie į akis plieskiantys prožektoriai? Nes vienodai siekiama apkvailinti ir pasinaudoti. Valstybei, kad ji funkcionuotų, visada reikia tam tikro kiekio mulkių. Tam tikro kiekio „pateptųjų“ ir kuo mažiau kritikų. O dar geriau - tokių kritikų, kurių dauguma nesupranta. Kai vartotojas naivus, jis užkimba už pačios neįmantriausios prekių, paslaugų reklamos. Mažiau reikia sukti galvas, kaip jį suvilioti. Sutaupomos sąnaudos ir laikas. Kai žmogus neišprusęs, jis lengviau patiki utopijomis. Lengviau valdomas. Sutaupoma laiko įtikinėjant ar netgi terorizuojant. Tad kuo daugiau mulkių, tuo gyvybingesnė ir saugesnė bet kokia santvarka ar valdžia. Tiek rajoninė, tiek valstybinė. Nes mulkiai suteikia stabilumo. Padeda valdžiai išvengti atviros diktatūros. Kritiškų piliečių tramdymo. O kritiškų po visų švietimo reformų liks tik mažuma. Tik tėvai suinteresuoti, kad jų vaikai siektų kokybiško išsilavinimo. Nors kokia gali būti kokybė, jei vaikas dalį laiko praleidžia važiuodamas. Pirmyn snausdamas. Atgal - irgi. Baigs ne gimnaziją, bet autobusą.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“