respublika.lt

2018 birželio 19, antradienis

Išgyventa tremtis sustiprino meilę Tėvyneinuotraukos (11)

2018 birželio mėn. 10 d. 10:00:11
Dalia BYČIENĖ

Tremtis laužė gyvenimus, blaškė šeimas, nešė kančias ir išsiskyrimus. Visa tai galima iškęsti, jei turi vilties, kad svetima valstybė vieną dieną leis sugrįžti į gimtinę. Bet kaip iškęsti neviltį, kai paaiškėja, kad tau vietos čia nelieka. Tokią lemtį patyrė tremtį Sibire pergyvenę ūkininkai Palioniai nuo Jiezno. Šeima su trimis sūneliais savo noru turėjo palikti gimtinę ir išvažiuoti ten, kur su ašaromis buvo atvežti 1945-aisiais metais. Antrą kartą Palioniai namo sugrįžo tik 1974-aisiais.

 

Jiezno seniūnijos Daukantų kaime dabar gyvenantis ir ūkininkaujantis Bronius Palionis po antrosios tremties Krasnojarsko krašte su tėvais ir broliais gyveno 18 metų, tėvai - Regina ir Mykolas Palioniai - per abi tremtis taigoje praleido beveik 30 metų. Kai po 11 metų tremties reabilituoti Palioniai grįžo į gimtinę, paaiškėjo, kad gimtinė jų nelaukė. Jiezne nuėjęs priregistruoti šeimos, tėvas išgirdo: „Iš kur, tremtiny, atvažiavai, ten ir važiuok.“ Žemė nacionalizuota, namą buvo užėmusi tėvo sesuo su partiniu savo vyru, brigadininku. Net iš seserų gautoms keturioms vištoms pritrūko vietos dideliame tėvų kieme. Ką jau kalbėti apie svetima tapusią gausią šeimą. Susirinkę menką mantą, Palioniai po metų vėl susiruošė į antrą tremtį. Šį kartą - savo noru.

Iš daržo - į nežinią

Tą dieną 92 metų Regina Palionienė prisimena tarsi tai būtų įvykę vakar. „Buvau vos 31-erių. Jau turėjome du sūnelius, trejų metų Broniuką ir pusantrų - Algelį. Žemės buvo daug, 33 hektarai. Atsikėlėme tą rytą mudu su vyru Mykeliu anksti. Vaikai mažiukai miega, tad mudu puolėme prie darbų. Vyras išleido arklius pasiganyti, ruošėsi eiti arti. Man jis buvo sukasęs už tvarto keletą lysvių, susiruošiau sodinti burokus. Tremtį mes stebėjome. Veš - neveš. Ką iš anksto nuspėsi. Su ta mintimi prie darbų išėjau ir tą rytą. Pakeliu galvą, atvažiuoja nuo miško vežimas. Įsuko į kiemą, eina į mane, kviečia eiti kartu. „Palaukit, tik pasiimsiu pintinę, nes saulėje suvys rasoda“, - nerimavau. „Kokia dar rasoda. Palik viską, kur yra, tau jos nebereiks“- išgirdo paliepimą. Kai taip pasakė, sudrebėjau. Gal mus sušaudyti veža? Bet nėra už ką. Nuo svetimų balsų mažiausiasis sūnus prabudo. Sodina mus į vežimą. Pasiėmiau mažylį ant rankų, o didysis klausinėja, kur mes važiuosime. Rėkiu, o čia stribai su šautuvais apstoję: „Nerėk“.

Jiezne jiems pavyko susitikti Reginos seserį Janiną, perduoti mažąjį sūnų ir paprašyti, kad skubintųsi pasiimti namuose likusio vyresniojo. Atbėgusi į kaimą, mergina pasikinkė arklį ir pasiėmusi vaiką išdūmė. Stribai nebesivijo, ūkininko arkliai buvo geri, o jie pabijojo per mišką vytis, kad nepakliūtų partizanams, prisimena su vyresniuoju sūnumi Broniumi jaukiame name ant Nemuno kranto dabar gyvenanti R.Palionienė.

Gimtinė nelaukė

Nuo tėvų atplėštus brolius augino Reginos mama. Vaikai varganai gyveno, griežtai buvo auklėjami, bet buvo prižiūrėti ir pavalgę. O Sibire tėvai labai ilgėjosi nuo jų atplėštų sūnų, mąstė, kaip juos atsivežti. Patys atvažiuoti į Lietuvą tada dar negalėjo, todėl įtikino vaikus nuo nežinios svetimame krašte išgelbėjusią Janiną atvežti juos į Sibirą. Bronius Lietuvoje jau buvo baigęs penktą klasę. Palioniai Rusijoje pasiskolino pinigų, išsiuntė į gimtinę seseriai, kad ši turėtų už ką sau ir vaikams nupirkti bilietus.

„Iki šiol man nesuprantama, kaip Janė, būdama piemene, nemokėdama rusų kalbos, ryžosi leistis į tokį ilgą kelią. Iš Kauno nuvažiavome į Maskvą, ten kitoje stotyje susiradome traukinį į Krasnojarską, po to keletu laivų plaukėme į savo pavadinimo neatitinkančią vietovę - Novyj Gorodok. Kaimas nepriminė nei miestelio, nei jaunatvės“, - dabar šypsosi B.Palionis. Tuo metu jam jau buvo 12 metų, brolis - dvejais metais jaunesnis. Tėvai jau buvo nusipirkę karvę, gavę porą kambariukų barake. Namuose krykštavo niekad nematytas broliukas Viktoras. Susirinkus šeimai, praėjo vos metai, kai Palionius reabilitavo ir jiems leido išvažiuoti. Nedelsdama šeima susirengė į gimtinę. Bet čia ištvėrė vos metus. Nebuvo nei kur, nei už ką gyventi. Savame krašte jie jau buvo tapę svetimi. Galiausiai kantrybės taurė persipildė, kai vietos valdžia atsisakė šeimą priregistruoti ir liepė važiuoti ten, iš kur atvažiavo. 1958 m. metų spalį. Palioniai, šįkart su visais vaikais, nusipirko bilietus atgal į Sibirą.

„Tėvai buvo geri darbininkai ir be vargo gavo darbą ankstesnėje darbovietėje. Davė jiems butą. Mama nuo pirmos dienos kaip paėmė į rankas kirvį, taip juo ir mosavo iki pat pensijos. Tėtis buvo protingas žmogus, baigęs aštuonias klases, bet niekas to nevertino. Dirbo tą patį darbą, kaip ir visi lietuviai. Abu dirbo sunkiai, bet užsidirbo gerą pensiją. Bent tiek“, - prisimena Bronius.

Gyvenimas buvo sunkus

„Sunkiai dirbdami tėvai sulaukė pensijos. Vaikai jau buvo baigę mokslus, su Sibiru mūsų niekas nebesiejo. Nutarėme antrą kartą bandyti pritapti gimtinėje. Traukė didžiulis ilgesys, o ir požiūris į tremtinius buvo pasikeitęs. Kai grįžau ir papasakojau savo vargus svetimame krašte, žmonės traukė pečiais ir sakė: „Regina, rašyk knygą.“ Ta knyga būtų buvusi ašarų pakalnė“, - su ašaromis akyse pasakoja moteris.

Kaip jie Sibire išgyveno? „Labai sunkiai. Gerai, kad buvome dar jauni. Į viename barako kambarį sugrūdo apie 20 šeimų. Lovų nebuvo, jas atstojo iš lentų sukalti gultai. Buvo metalinė krosnis vidury kambario, ji apšildė baraką, ant jo gamindavomės maistą“, - visa tai B.Palionienei teko iškentėti.

Bet pamažu gyvenimas keitėsi ir Sibire. Ilgainiui lietuvių šeimos gavo atskirus barakus, sunkiai dirbdami prasikūrė. Augino daržovių.

„Neteko girdėti, kad lietuviai tarpusavy pyktųsi. Su jaunais būdavę visko, susipliekdavo vyrai, bet niekas nieko neužmušė, nesužeidė. O juk buvome jiems svetimi. Ten mūsų niekas nevadino banditais, kaip kartais tenka išgirsti iš kitur nutremtų lietuvių. Dažniausiai būdavome apšaukti buržujais. Gal dėl to, kad mums sekėsi. O sekėsi todėl, kad buvome darbštūs, kad sugebėdavome išsiversti ir su menku“, - prisimena paauglystę ir jaunystę Sibire praleidęs B.Palionis.

Internatų laikai

Anot Broniaus, sunkiausia buvo tai, kad ir susitikęs su tėvais Sibire, daug laiko praleido ne su jais. Į mokyklą neteko vaikščioti iš namų. 6-7 klases baigė viename internate, 8-tą klasę - kitame internate, už 150 kilometrų nuo tėvų, vidurinę - Jarceve, o studijuoti išvažiavo į Krasnojarską, kuris buvo už 750 kilometrų. Sibiro technologijos universitete įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę ir grįžo į kaimą pas tėvus. Ten gavo darbą. „Buvau pirmasis jaunuolis tame kaime, baigęs aukštąjį mokslą“, - didžiuojasi. Dvejais metais jaunesnis brolis aukštosios baigimo diplomą gavo antras. Jam labiau pasisekė, nes galėjo mokyklą lankyti iš namų.

Tremtiniai ne visiems tiko

Grįžęs Bronius nemokėjo kalbėti lietuviškai. Tačiau neilgai trukus, kalbą išmoko, bet pagaudavo save mąstantį rusiškai. Patyręs tėvų pamoką, galvojo, kaip jį Lietuva priims? Nesitikėjo, kad pavyks užkopti taip aukštai - gavo kvietimą vadovauti Kauno specializuotai transporto įmonei, turėjusiai daugiau nei pusantro tūkstančio darbininkų. Vėliau iš tos įmonės vadovų buvo išspirtas. Anot Broniaus, pagrindinė priežastis - posto prireikė „savam“, o buvusį tremtinį išvijo. Bet darbštus vyras neprapuolė. Tuo metu jis jau buvo išmokęs skraidyti „Vilga“, „Anbo“, „Jak - 52“. Pritapo aeroklube ir net buvo paskirtas jam vadovauti. Išėjęs į pensiją, grįžo į gimtajame kaime krikšto tėvo užrašytą apleistą namelį, jį susitvarkė ir pradėjo ūkininkauti. Turi 20 hektarų žemės, 20 karvių, 20 bičių šeimų.

Išėjęs į pensiją mieste, Bronius gyvena kaime. Prie Nemuno. Virš galvos skraido aeroklubo lėktuvėliai. Bet galvoja dabar jau ne apie juos, o kaip greičiau suvežti šieną, kiek medučio prineš bitelės, kiek pieno duos karvutės. Anksčiau kaimo darbų nebuvo tekę dirbti, bet išmoko. Tiesa, sunkumų kaime pilna, nes nėra kam dirbti. „Vieni girtuokliai“, - pyksta ūkininkas.

Nuvylė lietuviai, bet ne Lietuva

Bronius sako, kad Lietuva nenusivylęs ir niekada nenusivils, nes visą laiką žinojo, kad čia yra jo Tėvynė. Nusivylė tik žmonėmis. „Gyvendamas Sibire, išgirdęs autobuse ar institute lietuviškai kalbantį, norėjau jį apkabinti. O dabar? Gaila, kad kiekvienas bando kuo aukščiau užlipti, nustumdamas kitą, žemiau stovintį. Ir niekas negali uždrausti“,- mąsto buvęs tremtinys.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (11)

  • Stebėtojas 2018 birželio mėn. 11 d. 09:33:45

    Tam IR-ui.Puiku.Mudu su tavim vienodiTIK:aš visa tai
    pragyvenau,pamačiau,patyriau,o tu bukas padaras iš planšetės ekrano.

  • Stebėtojas 2018 birželio mėn. 11 d. 07:16:29

    Esat internetiniai,be mąstysenos, sovietinio romatizmo, vieno kiemo ir
    pakelių per automobilio langą žinovai.

  • ir 2018 birželio mėn. 11 d. 00:31:25

    kaip tas stebėtojas viską mato ,visur suspėja ir apie viską
    nusimano,net Sibire buvo{aš taip pat}.Tikriausiai yra etatinis
    stebėtojas,nes labai jau provokuojančiai stebi,o kai pritrūksta
    argumentų-plūstasi.Pagarba Palionių šeimai,skaudžiai,bet be pykčio ir
    pagiežos viską išpasakojo.Sėkmės Jums.

  • Stebėtojau,turėtum labai 2018 birželio mėn. 11 d. 00:16:33

    mylėti karabasą su 35000 ha žemės.

  • >Stebėtojui 2018 birželio mėn. 10 d. 22:15:10

    Nieko nežinai, bet pliurpi ir dar įžeidinėji žmones... Mano gyminių
    šeimą kartu ir bendraklasę sutikau prie pat mokyklos sėdinčius vežime
    su stribais, nes kelias ėjo pro pat mokyklą. Stovėjau šoke ir
    negalėjau pajudėti. Jie kažką atsisveikindami sakė, bet negalėjau ne
    žodžio ištarti. Vėliau gavau laišką iš Sibiro. Rašė, kad tremiant
    dalyvavo ir mokyklos direktorius. Jaunas dar, dėstė istoriją. Pamatęs
    ją įeinančią nustebo, bet pasakė,kad buožės nereikalingi.
    Bet jie neturėjo net 20 hektarų. Buvo tvarkinga darbšti šeima.
    Sodyba graži, didelis sodas, štai jiems ir buožė...
    Kita šeima, taip pat gyminės, turėjo naują gražų namą, netoli
    bažnytkaimio, kur buvo stribų štabas, sugrižę namo neberado, nes
    stribai išvežė ir perstatė. Apsigyveno rajono centre, bet teta
    neatlaikė ir nusižudė. Tai dvi šeimos mūsų artimi žmonės. O kiek
    tokių, kurie negalėjo grįžti į savo namus??? O kiek negrįžo. Mano
    krikšo tėvas taip pat žuvo ten, bet šiuo laikmčiu parsivežė

  • Stebėtojas 2018 birželio mėn. 10 d. 20:43:43

    Net neabejoju,kad ši panelė(pagal pavardę)Parašė pagal užsakymą,nes
    šio ,,Tėvynės mylėtojo''biografija iš piršto be nago laužta.Neveltui
    paminėta sportinė aviacija.20 hektaŗų su sodyba ant upės kranto
    nebūtų įkandama net 20 metų Anglijoje gaudžius vištas kartu su visa
    šeimyna.

  • o kodel siam snieckus ir vila grazino 2018 birželio mėn. 10 d. 20:17:00

    Zemkalni /VITCKOS TEVA/1959 m. geguzes menesi is Australijos emigracijos i
    Lietuva , skubos tvarka, grazino Maskva. LKP CK ir asmeniskai jis, Antanas
    Snieckus, buvo ipareigotas Vytautui Zemkalniui suteikti gerai apmokama
    darba pagal specialybe, taip pat sudaryti visas kitas gyvenimo ir
    pragyvenimo salygas, net be jokios eiles ar kitu ribojanciu tuometiniu
    salygu, pirmumo tvarka, suteikti ir komunalini buta. Sis Purvinsko
    liudijimas dokumentais patvirtintas tik is dalies. Is tiesu Zemkalniui buvo
    suteiktas vienas, o po to – dar geresnis butas ir sugrazinta vila
    Kacergineje. Jam taip pat buvo teikiami nuopelnus sovietinei valdziai
    liudijantys apdovanojimai.

  • Bronius 2018 birželio mėn. 10 d. 15:49:12

    Ar man ar autorei su aritmetika blogai? 92 metų senolė pasakojanti kad
    išvežė jai esant 31 metų. Gaunasi gimusi 1926 metais, plius 31 lygu
    1957. Tada tremčių jau nebuvo. Nebent nuteisti už vagystes, kaip mano
    pusbrolis su kaimynu. Iš kur tada tie 1945 metai atsirado?

  • Stebėtojas 2018 birželio mėn. 10 d. 15:25:22

    Miškakirčiai taigoje dirbdavo apie 7 mėnesius (do splava liesa),likusį
    laiką,užsipirkę daugiausia (pitjevogo spirta-rus.)girtuokliaudavo ligi
    sekančios rubkės.Žemė-juodžemis,kurios tręšti nereikia ir taip
    viskas puikiai dera.Jau 1963 metais barakų nebuvo.Visos lietuvių
    darbščios šeimos gyvendavo posiolkuose išskirtiniuose,gražiai
    prižiūrėtuose namuose.Vietiniai su lietuviais beveik
    nebendraudavo,vadindavo fašistskyj kulak-rus.Aukštojo mokslo tremtinių
    vaikai baigti negalėdavo ir mokydavosi tik išskirtiniais atvejais za
    osobyje zaslugi-rus.Taip,kad vienintelis kaimo šviesuoli,pasakok savo
    biografiją iš naujo.Tik ne man.

  • Stebėtojas 2018 birželio mėn. 10 d. 13:33:43

    Nepliurpk,nemeluok,gėdykis šmeižti sesers vyrą,kuris komunistas ir tik
    Jiezno rajono kolūkio brigadininkas Puikiai žinau Kauno spec ATĮ,kur tuo
    metu dirbo mano brolis.Įmonės direktoriumi ir dar skraidančiu
    direktoriumi galėjo būti tik aršus komunistas,jeigu ne blogiau
    komunistas-KGB-istas.

  • Stebėtojas 2018 birželio mėn. 10 d. 11:49:06

    Gražiai parašyta-romantiškai,su daugybe užuominų ir klaustukų.Buvau
    ir aš beveik ten(Krasnojarsko kraštas,Jemeljanovo rajonas,13ti borcov
    posiolkas.Deja grįžti ten,o dar kaip melagingai rašoma 1974 metais į
    baraką,nenorėčiau net miręs.Žinoma nepalyginti mano-bežemio ir 33
    hektarų smetoninio ūkininko poreikius.Grįžau irgi upių su vynu bei
    kisieliaus krantais,neradau,bet jaučiausi ne kaip ūkininkas nuo Jiezno 33
    hektarų savininkas.Lai nemeluoja,gyveno ten visai ne taip,kaip pasakoja su
    pasakaitėm apie 4 vištas,o ir kaimynai ne už gerus darbus,taip abejingai
    sutiko ir dar daug daug abejonių dėl šio Jiezninio Palionio.

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MEDALIS: Kalgaryje vykusio pasaulio klasikinės jėgos trikovės čempionato vyrų svorio kategorijoje iki 120 kg lietuvis Amandas Paulauskas iškovojo bronzos medalį.
  • PASIRINKTA: teisingumo ministras Elvinas Jankevičius po Konstitucinio Teismo sprendimo atnaujino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovo skyrimo procedūrą ir iš trijų kandidatų, pretendavusių tapti šios tarnybos vadovais, pasirinko Neringą Ulbaitę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar pajutote ilgesnių mokslo metų naudą?

balsuoti rezultatai

Ar kada buvote apgauti, kai nuomojotės būstą?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +9   +13 C

   +13  +15 C

 

   +13  +14 C

  +24   +26 C

   +22  +26 C

 

   +22   +24 C

    4-6 m/s

    6-9 m/s

 

     7-10 m/s

 

reklama
Prenumerat 2018