respublika.lt
LRDT LYRAS

Ir laisvos Lietuvos tyko pavojainuotraukos

2013 birželio mėn. 04 d. 08:26:21

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo kalba


Jėzus Kristus Naujajame Testamente pateikia sugretinimą: „Į ką panaši Dievo karalystė ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“.

Panašiai nuaidėjo Sąjūdžio metu daina apie gegutę, kuri klevelyje įsitaisiusi čiulbėjo, o jos širdelėje - visa Lietuva. Kur gi tos skambios dainelės sėkla, jei ne pirmame posme: „Balnokit, broliai, žirgus“ ir „Paduok, sesute, kardą“. Gegutės širdies daina kyla iš Tėvynės meilės sėklos, pasodintos brolio ir sesers širdyse, - tai meilė, teikianti drąsos stoti į kovą. Taip ir Dievo Karalystė prasideda nuo smulkaus grūdelio mūsų širdyje.

Minint Sąjūdžio dvidešimtpenkmetį pirmiausia verta žvelgti, kur buvo pasodintos tos sėklos, kurios davė tokį didžiulį derlių - Lietuvos Nepriklausomybę. Jas pirmiausia turime regėti partizanų, rezistencinių kovų dalyvių sudėtose aukose. Tremtinių ir kalinių, kuriems nenusviro rankos sunkiausiomis sąlygomis, ištvermė taip pat liudija gilų jų jėgų šaltinį.

Tūkstančiai žmonių, lenkdami nugaras komunistinei sistemai, namuose, artimoje aplinkoje stengėsi išsaugoti pamaldumą ir atminti kitokį, laisvą, gyvenimą, šventes, tradicijas. Net išeivijoje, kurioje man pačiam teko augti, žmonių neabejingumas Dievui ir Tėvynės laisvei persmelkė mūsų tėvų gyvenimus, taip pat mano bei mano draugų jaunystę. Sąjūdžiui prasidėjus Lietuvos ir išeivijos jaunimas užmezgė glaudesnius bendradarbiavimo ryšius - pirmiausia 1989 m. susitikta Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijoje, o iš ten kartu pervažiuota ir tęsiama kova Lietuvoje. Tas solidarumas siekiant bendro tikslo buvo ne tik Lietuvoje, bet tarp lietuvių visame pasaulyje.

Pasipriešinimas okupacijai, kuris reiškėsi Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bei kitų pogrindinių leidinių rengimu, užtikrino žmogaus ir Tėvynės laisvės kovos jungtį. Lietuvoje leidžiama, o už jos ribų verčiama į kitas kalbas informacija apie žmonių ir Bažnyčios padėtį Lietuvoje pasiekė ir apšvietė įvairias tautas. Mažesni ar didesni pasipriešinimo aktai turėjo paralelę už Lietuvos ribų, kur buvo organizuojamos demonstracijos, politiškai veikiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tautos likimas nebūtų užmirštas pasaulio galiūnų interesų sūkuryje.

Brolystės ir atsidavimo Tėvynės laisvei sėkla, kuri ištvėrė ilgus penkis okupacijos dešimtmečius, buvo pasėta jaunose širdyse, beveik visur - šeimose. Rezistentai, išėję ginti Tėvynės, buvo išugdyti savo šeimose bei ikikarinės formalios ir neformalios švietimo sistemos, kuri meilę Dievui ir Tėvynei aktyviai skiepijo. Mylėti Dievą ir savo Tėvynę - šis priesakas okupuotoje Lietuvoje dažnai buvo perduodamas slapta, irgi dažniausiai šeimose, kurios skiepijo priešnuodžius nuo sovietinės politinės indoktrinacijos. Išeivių jaunimas perėmė savo tėvų į svetimus kraštus atsivežtą meilę Tėvynei ir pasitikėjimą Dievu, kurie išvedė juos iš sunkumų ir nelaimių.

Sąjūdis davė daug gerų vaisių, bet nesugebėjo išgydyti visų tautai padarytų žaizdų. Komunistinės santvarkos pasekmės, deja, dar lieka mūsų gyvenime, nors daug padaryta per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Visuomenę tebelaiko pavergusios savižudybių, skyrybų, abortų, alkoholizmo epidemijos ir jų padariniai, mus alina neskaidrumo, kyšininkavimo, nesąžiningumo šmėklos. Daugelis piliečių jau balsavo kojomis, išvykdami ieškoti materialios laimės kitur. Tai, palyginti su minėtomis problemomis, ne pats blogiausias dalykas, jeigu čia glūdi ta pati sėkla - Dievo ir Tėvynės meilė, kuri skatins progai pasitaikius sugrįžti ir toliau kurti mūsų Lietuvą. Mums, kaip dabartiniams piliečiams, ypač jaunimui, tenka iššūkis sutvirtinti valstybės gyvenimo pamatus.

Mes turime dėti pastangas sodinti ištikimybės Dievui ir Tėvynei sėklas piliečių širdyse, idant skleistųsi meilė šiam kraštui ir jo žmonėms; turime diegti solidarumo principą, idant būtų siekiama bendrojo gėrio visiems piliečiams; turime kurti bendruomenes, kurios gerbia kiekvieną žmogų, brangina kiekvieną Lietuvos pilietį ir kiekvieną lietuvį, kad ir kur jis gyventų.

Kurdami demokratinę, atvirą visuomenę turime būti apdairūs ir nepasiduoti iš šalies peršamiems pseudomokymams - tokius dalykus jau matėme kitomis formomis ir jiems atsispyrėme Sąjūdžio laikais. Tada mums sakė: „Netrukdykite M.Gorbačiovo reformoms, jūs pakenksite abipusiai naudingiems dalykams“, - bet Sąjūdis suprato, kad tos reformos neatitinka tiesos ir neveda į laisvę. Panašiai šiandien - raginant priimti bendrus europinius dokumentus ar programas operuojama svarbiomis tolerancijos ir žmogaus teisių sąvokomis, tačiau kai kurių siūlymų tikslas yra ne pagarba asmeniui, o subtilus siekimas primesti žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją.

Vis gausiau matome su europiniu „prekės ženklu“ mus pasiekiančių teisės produktų, ardančių pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama. Bandydami teisiniais Trojos arkliais įsiskverbti į mūsų įstatymų sistemą, jie pirmiausia įvairiais būdais mėgina susilpninti šeimos institutą - Lietuvos branduolį, kurį pati mūsų Konstitucija pristato kaip visuomenės ir tautos pagrindą. Tai daroma piršte peršant konvencijas ir deklaracijas, kurios ištrina skirtumą tarp vyro ir moters, tarp tėvo ir motinos, tyliai diegia genderizmo sąvokas. Antai Vilniaus savivaldybė vaikų priėmimo į darželį anketoje jau nurodo, kad yra „tėvas I“ ir „tėvas II“. Prisidengus vaikų ar moterų teisių gynimu stengiamasi sumenkinti abiejų tėvų skirtingą, bet vienodai svarbų vaidmenį šeimoje ir šeimos autonomiją.

Juvenalinės justicijos, kaip neva visuotinės civilizuotos praktikos, vardu siekiama apriboti tėvo ir motinos teisę auklėti savo vaikus. Žinoma, smurtas prieš vaiką yra neleistinas, tačiau artėjama prie kraštutinumo, kai pakartotinis raginimas susitvarkyti kambarį, paruošti namų darbus imamas laikyti psichologiniu smurtu, dėl kurio tėvai gali būti baudžiami. Jei valstybė imasi tokiu mastu kištis į vaikų auklėjimą, ar neatsitiks taip, kad pagarbos savo kraštui, jo simboliams diegimas, religinis ugdymas pagal šeimos tradicijas ateityje bus priskirtas psichologinio smurto atvejui?

Juk krikščionybė, kurios vertinimų, paimtų iš sovietinių ateizmo vadovėlių, vis pasirodo viešai, šiuo metu yra labiausiai persekiojama religija pasaulyje. Europos Sąjungoje, kuriai priklausydami nuoširdžiai didžiuojamės, gausėja sprendimų, apribojančių žmonių laisvę gyventi ir veikti pagal savo įsitikinimus. Jau tenka aukščiausiojo rango Europos teismuose diskutuoti dėl kryžių kabinimo ir kalėdinių prakartėlių įrengimo viešose vietose - aiškus polinkis izoliuoti tikinčiuosius ir jų religines praktikas asmeninėje privačioje aplinkoje, o juk kitokiais metodais tą patį darė sovietinė sistema. Ačiū Dievui, šiuo metu Lietuvoje tikėjimo laisvės padėtis yra gera, bet europinės tendencijos verčia saugoti tai, kas anksčiau išsaugojo mūsų tautą.

Prieš 25 metus buvo atliktas nemažas švietimo darbas primenant iškraipytus bei nutylėtus istorinius faktus. Komunistų partijos nusikaltimus žmogiškumui, kultūrai, gamtai ir gyvenamajai aplinkai padarytas žaizdas. Taip ir šiandien. Grėsmes mūsų tautai būtina šalinti bendromis švietimo pastangomis. Reikia drąsiai ir plačiai aiškinti, kad abortas žalingas ne tik negimusiai gyvybei, bet ir motinos dvasinei, psichologinei ir fizinei sveikatai, kad piktnaudžiavimas alkoholiu, taigi ir jo reklama, yra kenksminga asmeniui ir šeimos bei visuomenės gerovei, kad neugdoma, kartais net pašiepiama meilė Dievui ir Tėvynei mūsų šeimose ir mokyklose paliks kraštą be pasiryžėlių gynėjų ištikus nelaimei. Tai akivaizdūs dalykai.

Sąjūdis prieš 25 metus pašaukė asmenybes stoti ir drąsiai vesti tautą. Tad šis minėjimas teprimena mums, kad Lietuvai ir šiandien ne mažiau reikia tų, kurie, nesiekdami sau naudos, stotų į darbą Tėvynės labui, kurie rūpintųsi, kad įstatymai klotų pagrindą sėkmingai valstybės raidai ateityje ir šiandienos žmonių gerovei. Išmokime pamokas iš mūsų garbingos istorijos, dėkime visas pastangas užtikrinti religijos laisvę, puoselėti šeimą ir jos autonomiją, ugdyti Tėvynės meilę.

Nors jau du dešimtmečius džiaugiamės iškovota laisve, bet šiandien mūsų tykojantys pavojai - ne mažesni, nei tada, kai jau tarėmės jų nusikratę visiems laikams. Tokie perspėjimai vakar skambėjo iš Seimo tribūnos, minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25-metį.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Romo Pakalnio kalba

Neabejoju, jog daugelį mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo nesėkmių galima paaiškinti atsakomybės stoka, apimančia dažno piliečio nesuvokimą atsakomybės už savo veiksmus, atsakomybės savo šeimai, bendruomenei, valstybei, bendruomenės nesupratimą, kad jos rinkta vietos ir visokio kitokio aukštumo valdžia privalo tarnauti rinkėjų interesams.

Emigruojame, nes nesitikime, kad valstybėje yra pakankamai atsakingų piliečių, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių permainų. Mes geriau kursime kitų tautų gerovę, negu darysime tvarką savo namuose, geriau auginsime lietuvių kilmės anglus ar ispanus, negu kursime ir ugdysime Lietuvos valstybę.

Nebeieškome darbo, nes be didesnio rūpesčio būdami bedarbiai galime tikėtis gauti dalį savo kaimynų sąžiningu darbu uždirbtos duonos riekės. O jeigu dar pasiskaitai Europos Sąjungos dokumentus, kad ekonomiškai naudinga gauti išmokas už tai, kad atsisakai ekonominę naudą teikiančios veiklos ir sutinki gauti kitų Europos tautų išmaldą už tinginystę, tada tu tikrai turi suprasti, kad esi atsakingas už visas tas mūsų aplinkoje tobulai vykstančias nesąmones, galų gale degradavusį žmogų paverčiančias šiukšlių konteinerių vergu. Tai supratus, vieną dieną reikia sau ir savo mylimiems artimiesiems pasakyti: esu atsakingas.

Ir būtent todėl, kad esu atsakingas, šioje garbingoje istorinėje Atkuriamojo Seimo tribūnoje savo pasisakymą pradėsiu cituodamas tuos šįmet taip pat minimo 1863 m. sukilimo „Už mūsų ir jūsų laisvę“ vieno iš svarbiausių vadų 26 metų teisininko Kosto Kalinausko žodžius, kuriuos jis pasakė Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Pasakė tada, kai jau stovėjo kartuvės ir kilpa buvo paruošta mirties nuosprendžiui. Štai tie jo priešmirtiniai žodžiai: „Liaudie, tik tada laimingai gyvensi, kai maskoliai nevaldys“.

Todėl visiškai nesistebiu, kad 1988 m. birželio 3 d. išrinktos Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir vėliau susibūrusio visuotinio Sąjūdžio pagrindinė ir nuolat auginama idėja buvo Laisvė ir Lietuvos Nepriklausomybė. 1990 m. kovo 11 d. Sąjūdžio išrinktųjų Aukščiausios Tarybos narių sprendimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę reiškė, kad maskoliai nebevaldys. Ir nebevaldo. Pagrindinis tautos siekis gyventi laisvoje ir demokratinėje valstybėje pasiektas. Būtent todėl šiandien ir turiu teisę paklausti: liaudie, ar dabar laimingai gyveni, kai maskoliai nebevaldo?

Manau, kad atsakymas į tokį klausimą nebūtų labai paprastas ir vienodas. Greičiausiai daugumos atsakymas būtų taip, bet..., o visi žinome, kad po „bet“ dažnai pasakoma tiesa. Vadinasi, dažnas, net labai ar visiškai pozityviai nusiteikęs pilietis iš esmės sakydamas taip, pasakys: o kur mes suklydome, ką galėjome ir privalėjome padaryti geriau, kokių klaidų ar klaidinimų niekada neturime kartoti.

Taigi atsakęs taip, neabejoju, kad Seimo nariai, padarę pasaulio praktikoje negirdėtą absurdą - svarbiausią ir visame pasaulyje pripažintą nekilnojamąjį turtą - žemę - pavertę kilnojamuoju ar persikeliamuoju į prestižiškiausias vietas turtu - turėjo dingti visiems laikams iš įstatymų leidybos institucijos. Bet nedingo. Dar daugiau - ir šiandien jie puikuojasi renkamųjų ar išrinktųjų sąrašuose. Vadinasi, iš tos klaidos nepasimokyta.

O ar norima pasimokyti iš klaidos be apribojimų užsienio piliečiams parduoti žemę, tą prie Baltijos išlikusį žemės lopinėlį, kurį tūkstančius metų krauju laistė ir prakaitu vilgė nuo pat ledynmečio pabaigos čia gyvenę mūsų protėviai. Sakoma, laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, niekas žemės iš čia neišsiveš. Esu matęs, kaip pagyvenusios portugalų moterys tradiciniais juodais apdarais paprastais kauptukais ravi Europos turtuoliams priklausančias didžiules vynuogynų plantacijas. Ravi jau laisvam pinigų judėjimui, bet ne sau priklausančią portugalų tėvynės žemę.

Atvirai sakau: nenorėčiau, kad mano vaikaičių vaikai būtų nelygios konkurencijos sąlygų priversti tapti visos Europos kumečiais. Beje, man dažnai pasakoma: ko čia sklaidaisi, labai didelė Lietuvos žemių dalis jau parduota ir dabartiniai formalūs savininkai tik iki pardavimo įteisinimo turi teisę sodint savo bulveles savo žemėje. Jeigu taip yra, tai mūsų teisės pareigūnai be reikalo gauna atlyginimus iš valstybės biudžeto. Jie galėtų pragyventi iš tarpininkavimo paslaugų ir iš „užmokesčio“ už tylėjimą.

Ir dar negaliu atsistebėti dabartiniais sumanymais atsisakyti pardavimo užsieniečiams suvaržymų, kai tik Europos Sąjungos išmokos taps vienodos Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tai reikštų: ateikite iš bet kurios Europos Sąjungos šalies į Lietuvą, nes išmokos Lietuvoje jau tokio pat dydžio kaip ir Prancūzijoje ar Belgijoje. Ir tai taip pat reikštų (labai atsiprašau): parduočiau ir tėvą, jeigu tiktai kas pirktų ir kas nors brangiai sumokėtų.

Visiems tiems laisvos prekybos žeme apologetams galima dar pasiūlyti - parduokite savo protėvių kapines, o jei norėsite sužinoti, kaip jos po to atrodys, nuvažiuokite į senąsias lietuvninkų kapines kur nors Klaipėdos, Pagėgių ar Šilutės apylinkėse. Ir tada aš jūsų paklausiu: ar jums nebaisu? O gal jūs nieko nesupratote? Ką darome mes? Mes stengiamės viešai skelbti savo poziciją (bet tai brangiai kainuoja, kaip žinote), dirbdami su bendraminčiais, pavyzdžiui, sambūrio „Patirtis“ nariais, rašome visų lygių valdžioms, dažnai gauname atsakymus, kuriuose yra ir kvalifikuotų atsirašinėjimų, ir pagyrimų už aktyvumą, bet mes labiausiai norėtume matyti pozityvius sprendimus.

Kelios mintys apie švietimą, kuriam pamatus padėjo daktarės Meilės Lukšienės parengta Tautinės mokyklos koncepcija. Parengta dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. Esu lamingas, kad turėjau galimybę daug dirbti su daktare, todėl dabar džiaugiuosi, kad Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO 2013 metus mini Meilės Lukšienės gimimo šimtąsias metines. Metų pabaigoje UNESCO būstinėje Paryžiuje bus surengta speciali paroda. Jau įvyko tarptautinė konferencija Vilniaus edukologijos universitete, atidengta atminimo lenta. Bet (o kaip sakiau, po „bet“ dažnai pasakoma teisybė) Meilė Lukšienė labiau džiaugtųsi nuosekliai įgyvendinama Lietuvos švietimo reforma, kurią ji manė esančią asmenybių ir valstybės kūrimo pamatu.

Deja, taip nebėra. Ypač po didelę sumaištį sukėlusių buvusios valdžios veiksmų, na kad ir liberalų, kuriuos labiau derėtų vadinti liberalanarchistais, sugebėjusių parengti tokį Mokslo ir studijų įstatymą, kurio keliasdešimt straipsnių prieštaravo Konstitucijai. Tai Konstitucinio Teismo išvada. Ir šiuo atveju reikia klausti, kodėl taip atsitinka, kai įstatymų projektus privalomai peržiūri Seimo ir Prezidentūros ekspertai. Kas tai? Nekompetencija ar „buldozerio“ principo privalomumas?

Keista ar ne, bet pirmieji Nepriklausomos Lietuvos Respublikos įstatymai neprieštaravo Konstitucijai. Liūdna konstatuoti kompetencijos mažėjimą. Dėl to Meilė Lukšienė tikrai liūdėtų. Kaip ir dėl uždaromų kaimo mokyklų, senųjų mokyklų pastatų griovimo ir automobilių aikštelių įrengimo jų vietoje. Liūdėtų ir dėl didžiulės emigracijos, ir dėl to, kad dalis emigravusių šeimų net ir namuose stengiasi kalbėti naujos šalies kalba, siekdama, kad, gink Dieve, vaikams neatsirastų dvikalbystės pagunda arba koks netikėtas akcentas. Ji liūdėtų ir dėl to, kad nedelsiant gaunamų materialiųjų gėrybių godulys iš daugelio žmonių gyvensenos išstūmė dvasines vertybes, kad šios liko tik kažkokiems nevykėliams idealistams. Daugelis net girdėti nenori, kad būtent dvasinės vertybės sudaro tautos išlikimo stuburą. Taip buvo net Sibire, jūs atsimenate, taip buvo ir Atgimimo metais.

Kelios mintys apie tą sritį, kuriai šiandien skiriu savo likusią jėgų dalį. Per Nepriklausomybės metus Lietuvai pavyko sukurti gana efektyviai veikiančią valstybės saugomų teritorijų sistemą, apimančią rezervatus, valstybinius parkus, draustinius. Ši sistema užima 15,7 proc. Lietuvos teritorijos. Tai pavyko padaryti todėl, kad dar iki Sąjūdžio susikūrimo buvo surinkta reikiama medžiaga.

Deja, ir dabar dažnas atvejis, kad po rinkimų vis naujiems pareigūnams tenka aiškinti iš naujo saugomų teritorijų svarbą, reikalingumą ir kitas tiesas. Tačiau mes tam ir esame, kad Lietuvos saugomos teritorijos tinkamai atstovautų mūsų gamtos vertybėms ir formuotųsi teigiamas visuomenės požiūris į jas. Gal saugomos teritorijos ilgainiui taps tuo reiškiniu, kuriuo galėsime didžiuotis - juk tik pažiūrėkite, kokias gamtos vertybes sugebėjo išsaugoti mūsų tauta.

Pabaigoje kelios mintys apie kalbą ir valstybinės kalbos politiką. Reikėtų pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos naudojimo sferas (pavyzdžiui, moksle, reklamoje), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo niekam nedalyti pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kadaise prie kirilicos. Manau, kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą.

Esu laimingas, kad šįmet Lietuvos tarmių metais galiu uteniškių tarme pacituoti Reginą Katinaitę-Lumpickienę, kuri savo įspūdingoje knygelėje „Paraič nama“ teigia:

jau metų virtinį nuloja šunys
a ritinėjas žvaigždes in panuovalia
ir tu vis tiek da nori obalia
na tas šakas kur pre viršūnes


Neabejoju, kad absoliuti lietuvių dauguma, kuri svajones ir viltis buvo sudėjusi į Sąjūdžio idėją, ir šiandien vis dar nori obuolio nuo tos šakos, kur prie viršūnės. Linkiu sau ir jums visiems, kad mums pasisektų. Bet jūs žinote, kad pasiseka tiems, kurie turėdami viltį ar svajonę kantriai ir atkakliai dirba.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IŠLAISVINTI: Libijoje išlaisvinti 14 darbininkų iš Tuniso, kurie buvo pagrobti prieš kelias dienas; ketvirtadienį nežinomi ginkluoti žmonės sučiupo Tuniso piliečius, kai šie autobusu važiavo į darbą; buvo pranešta, kad pagrobėjai ketino iškeisti juos į Libijos pilietį, nuteistą Tunise už narkotikus.
  • BIATLONAS: JAV vykusių pasaulio biatlono taurės aštuntojo etapo varžybų mišrioje estafetėje sekmadienį Lietuvos komanda - Vytautas Strolia, Linas Banys, Gabrielė Leščinskaitė ir Natalja Kočergina - buvo aplenkta ratu ir užėmė 17-ąją vietą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
LRDT LEDAS

Ar dalyvavote Vasario 16-osios renginiuose?

balsuoti rezultatai

Ar dėl duobių keliuose jums teko patirti automobilio gedimų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-5     -3 C

0     +1 C

 

+1   +3 C

+2   +4 C

+4    +8 C

 

+3   +5 C

1-2 m/s

5-6 m/s

 

 6-8 m/s

 

USD - 1.1260 PLN - 4.3307
RUB - 75.0816 CHF - 1.1340
GBP - 0.8794 NOK - 9.7690