Romas TREIDERIS. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Apie Kudirkos Naumiestį, kuriame gimė kiekvienam lietuviui įsimintinos tiesos, kodėl apie jas reikia kalbėti dabar, nes vėliau gali būti per vėlu, kalbamės su „Lietuvos himno gimtinės“ autoriumi, knygų ir studijų apie Kudirkos Naumiestį recenzentu vilniečiu Romu TREIDERIU.

- Esate inžinierius, 16-os techninių išradimų autorius, renkate istorinę medžiagą apie Kudirkos Naumiestį, jo apylinkėse gimusias ir kūrusias asmenybes, parašėte knygą, tyrinėjate „Tautiškos giesmės“ prasmę. Kas jus įkvepia tokiam plačiam kūrybos diapazonui?

- Kudirkos Naumiestis išsaugojo daug V.Kudirkos atminimo ženklų, o aš esu naumiestietis iki šaknų. Senajame mieste mokiausi V.Kudirkos pradžios mokykloje, sugriautame karo mieste - jo vidurinėje mokykloje. Miesto įvykiai ir jo žmonės man yra giliai įstrigę atmintyje. Nors daug kas mano, kad esu tolokai nuo literatūros, niekada nebuvau nutolęs nuo istorijos ir kultūros. Tiesą sakant, manęs daug kas klausia, kas parašė vieną ar kitą straipsnį mano knygoje. Atsakau: niekas kitas, kaip aš. Esu išradėjas, turiu patyrimo ieškoti, tyrinėti, spręsti pasitelkiant logiką nebuvo sunku. Logiką pasitelkęs išnagrinėjau ir V.Kudirkos „Tautišką giesmę“.

- Kam skyrėte savo knygą?

- Rašiau jaunimui. Anksčiau esu talkinęs apie Lietuvos himną rašiusiems prof. Gintautui Česniui ir Birutei Kulnytei, prof. Reginai Koženiauskienei. Vėliau man kilo idėja himną patyrinėti pačiam. Išnagrinėjau visų autorių darbus apie himną ir pradėjau svarstyti, kaip suprasti autoriaus įsakymus. Suvokiau labai svarbų dalyką: kiekviena himno eilutė byloja ne į mus visus, o į kiekvieną iš mūsų. Kalbėjimą su visais V.Kudirka suvokė kaip kalbėjimąsi su niekuo. „Tautiškos giesmės“ tikslą radau nagrinėdamas loginius ryšius posmuose tarp eilučių ir pačių posmų. Esu išradėjas, o išradimai grindžiami logika. V.Kudirka taip pat buvo logikos žmogus, o kai randi logikos seką, tendencingai aiškinti neišeina.

Mano galva, „Tautiška giesmė“ yra V.Kudirkos testamentas Lietuvai. Kitaip nei kai kurie kiti autoriai, V.Kudirkos radau tik tris priesakus. „Tautiškoje giesmėje“ žymiausias XIX a pabaigoje tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas, muzikas, „Varpo“ redaktorius V.Kudirka ragina tautą, kiekvieną mūsų kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, tam stiprybės semiantis iš Lietuvos, Tėvynės mūsų, didvyrių žemės, praeities. Pirmas jo priesakas - dorybė, antras - dvasinė kultūra, o trečias - meilė Tėvynei. Vykdydamas V.Kudirkos priesakus kiekvienas iš mūsų sukurtų šviesią ir teisingą Lietuvą, kurioje viešpatautų dorybė, dvasinė kultūra ir meilė Lietuvai. Labai gaila, kad eiti dorybės takais sunkiai ne visiems sekasi. Dorybė tuo metu, kai gyveno V.Kudirka, ir dabar gali būti aiškinama skirtingai. Bet viena dorybės prasme dorybė nepasikeitė. Tai teisingumas. Gaila, kad, užuot kūręs šviesią ir teisingą Lietuvą, jaunimas bėga nuo jos į užsienį.

- Gal žmonės į užsienį ne iš gero bėga?

- Išvažiuoja ir dėl ekonominių sumetimų, ir dėl to, kad jauniems žmonėms neįskiepyta meilė Lietuvai. Bandžiau tyrinėti, kodėl išvažiuoja, kalbėjausi su jaunimu. Ne vienas atsakė: „Manęs su Lietuva niekas nesieja. Nei jos dainos, nei kultūra. Visai nesvarbu, kur gyventi, ten ar čia“. Pragyventi užsienyje tikrai šviesiau. Užsienyje jie gauna daugiau pinigų, daugiau pramogų, bet negauna Lietuvos kultūros. Man atrodo, bėgant laikui išvažiavusieji supras, kad ekonomika yra dėl pragyvenimo, o kultūra - tai, dėl ko verta gyventi. „Tautiška giesmė“ netinka užsienyje gyvenantiems lietuviams. Jeigu jie norėtų eiti „keliais dorybės“, dirbtų mūsų valstybės naudai. Einant dorybės takais, negali būti valstybėje kyšininkų, kontrabandos, korupcijos.

Man labai gaila, kad žmonės gieda „Tautišką giesmę“ ir net nelabai suvokia jos prasmės. Kurti šviesią ir teisingą Lietuvą reikia pradėti nuo teisingumo, o teisingumo Lietuvoje labai trūksta. Paimkime Lietuvą sujaudinusį pedofilijos skandalą. Jame nėra teisingumo, ir visi tai žino. Jaunuomenė žiūri į vyresniuosius, jeigu vyresnieji neteisingai elgiasi, tą patį darys ir jaunuomenė.

- Ką daryti, kad meilės Lietuvai rastųsi daugiau?

- Pradėti reikia nuo mažumės. Tariuosi su viena autore, kad parašytų knygą apie Lietuvos himną vaikams, turiu surinkęs iliustracijas. Norėčiau, kad tokia knyga pakliūtų į mokyklas ir dar pas jaunesnio amžiaus vaikus. Anksčiau bandžiau kalbinti kelis autorius parašyti tokią knygą vaikams, bet jie atsisakė. Matai, neišeina rašyti vaikams, jų per aukštas lygis.

Darželyje dirbanti viena pažįstama visus vaikus išmokė Lietuvos himno. Neišaiškino, bet nors išmokė. Ir tai gerai. Aš nesivaikau pelno, man jo nereikia, svarbu padaryti gerą darbą. O kad jį galima padaryti, pats įsitikinau per savo penkerių metų proanūkį. Stengiuosi pradėti diegti jam pasididžiavimą Lietuva ir tai darau per Lietuvos istorijos mokymą. Berniukas yra labai imlus, jis jau atpažįsta Lietuvos kunigaikščius, žino Žalgirio mūšį. Kalėdoms berniukui padovanojau brangų žaislą ir knygą. Apsidžiaugiau pamatęs, kad mažylis pirmiausia paėmė į rankas knygą, o ne brangų žaislą. Vadinasi, mano pamokos nebuvo veltui. Lietuvos himno esmę vaikams aiškinti reikia pradėti nuo kiek įmanoma jaunesnio amžiaus. Mokyklose istorija dėstoma, bet per silpnai. Patys mokytojai galbūt patriotiškumu nedega. Tai sakau iš savo patirties. Į paminklinio akmens atidengimą Kudirkos Naumiestyje pirmajam Lietuvos sociologui Pranui Dielininkaičiui neatėjo nė vienas mokytojas. Atvažiavome didelė grupė vilniečių, pakalbėjome, ir tiek.

Pagrindinė blogybė, kad mokyklose dirba patriotizmo neturintys mokytojai. Kodėl mokyklų baigiamuosiuose egzaminuose, per literatūros pamokas negalėtų būti temų, paremtų „Tautiškos giesmės“ priesakais? Mokyklose pirmiausia ne seksologijos pagrindus reikia aiškinti, o V.Kudirkos priesakus. Jeigu to nebus, Lietuva vėl bus nuvairuota į Rusiją ir tam dedamos didelės pastangos.

- Visam tam reikia laiko, kurį jau prarandame. Ką galima padaryti dabar, nedelsiant?

- Visų pirma, ką reikėtų daryti dabar, tai į Seimą, kitas valstybės valdymo institucijas nerinkti tų, kurie nesilaiko trijų V.Kudirkos priesakų: nesilaiko dorybės, nesiekia dvasinės kultūros ir nemyli Lietuvos. Visuomet, kai nebežinome, ką daryti, reikėtų kreiptis į V.Kudirką. Jo laikais jaunimas dvasinės kultūros sėmėsi iš tėvų, mokyklos. Mūsų laikais mokykla tautiškumo pagrindų neduoda, o jei ir duoda, tai per silpnus. Stebint kai kuriuos piliečius, kurie deklaruoja ateinantį rudenį eisiantys į Seimą, neatrodo, kad jie rengtųsi į įstatymų leidimo kalvę nešti meilę Lietuvai. Panašiau, kad veržiasi į Seimą lyg prie lovio. Negalima sakyti, yra ten ir dorų žmonių, kurie dirba „vardan tos Lietuvos“. Jeigu jų nebūtų, Lietuva seniai būtų pražuvusi.

Informacija

Praėjusiais metais išėjusios knygos „Lietuvos himno gimtinė“ (šiomis dienomis turėtų pasirodyti antrasis leidimas - red. past.) autorius R.Treideris muziejininkams, istorikams neblogai pažįstamas. Daug jis yra paaukojęs įamžinant Kudirkos Naumiesčio apylinkėse gyvenusių iškilių asmenybių kultūrinį palikimą. Maždaug trečdalis R.Treiderio surinktų ir nupirktų eksponatų yra tapę Kudirkos Naumiestyje įrengto V.Kudirkos muziejaus nuosavybe. R.Treiderio archyvuose galima rasti tokios ikonografinės medžiagos apie Kudirkos Naumiestį ir „Varpo“ kelią originalų, kurių neturi niekas Lietuvoje. Dalis jų sugulė į knygą „Lietuvos himno gimtinė“, dalis saugoma būsimiesiems knygos apie „Tautišką giesmę“ leidimams.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"