respublika.lt

Idėjos knygoms - iš "Respublikos"

2009 sausio mėn. 01 d. 14:45:00

Rudenį 85-erių sukaktį švęsiantis vilnietis Alfonsas DANYS rašo jau aštuonioliktą grožinės literatūros knygą. Gyvenime perėjęs, kaip sakoma, ugnį ir vandenį, patyręs ir skurdo, ir veidmainysčių, ir meilės bei kūrybos versmių palaimos. Žmogus, dirbęs kaimo mokytoju, o atkakęs į Vilnių ir patyręs nuotykių ir vogimo pamokėlių konditerijos fabrike, baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbęs keliose sovietinėse įstaigose dokumentų redaktoriumi ir vertėju, visada vertino gyvenimą savu sąžinės matu.

"Per gyvenimą prisižiūrėjau visko. Apie ką negalėjau kalbėti, rašiau humoreskose, kurias spausdinau ne savo pavarde, guldžiau į romanus, kurie ilgai gulėjo mano stalčiuose. Maniau, kad jie taip ir liks ten, bet gimus Sąjūdžiui ir laisvėjant minčiai  išsirikiavo visai netrumpa mano knygų lentyna", - sakė žilagalvis. Pasirodo, A.Danys ne vieną siužetą ar detalę savo knygoms, ypač apie pastarąjį dvidešimtmetį, skolinosi iš "Respublikos", kurią jis skaito nuo pirmojo jos numerio.

- Sulaukėte solidaus amžiaus, o esate žvalus ir energingas. Matau, ir kompiuteris ant jūsų stalo. Mokate naudotis?

- Brolis Jurgis pernai dovanojo. Jis medicinos profesorius, yra parašęs ne vieną savo srities knygą. Tad bandau kompiuteriu naudotis, nors ne visas jo gudrybes perpratau. Anksčiau per naktis barškindavau mašinėle, už tai namiškiai pykdavo, o kompiuteris - puikus daiktas, nes juo gali dirbti tyliai. Dabar rengiu dar vieną knygą, kurią pavadinau "Saldaus gyvenimo klampyne". Tekstas parašytas jau anksčiau, o dabar reikia suredaguoti ir perrašyti kompiuteriu, nes leidyklos kitaip nepriima. Tą knygą tikiuosi išleisti iki savo jubiliejaus rugsėjį. Ji bus aštuoniolikta.

- Kaip sveikata?

- Kaip žirnio prie kelio. Kas nori, tas skainioja. (Juokiasi.) Taip buvo ir sovietmečiu, panašiai yra ir dabar. Gelbsti mano optimizmas ir ironiškas požiūris į visokias žmogiškąsias ydas, kurių, kaip matome, ne mažėja, o daugėja. Reikia rašyti, nes tikrai yra apie ką, nėra kada sirgti.

- Iš ko semiatės idėjų savo naujoms knygoms apie nūdieną? Štai kad ir neseniai išėjusioje šmaikščiu stiliumi parašytoje knygoje "Jupiteris žemėje" rašote apie valdininkų moralę, uodegų vizgintojus ir tuos, kurie drąsiai rėžia: "Kokie mes didvyriai? Subinlaižiai mes savo žemėj!"

- Ar neteisybė knygoje apie meilužius ir meilužes, apie rinkimų kampanijų batalijas ir pažadus? Vien jūsų laikraštis "Respublika", kurį skaitau nuo pirmo numerio ir prenumeruoju, kiek peno duoda naujiems siužetams! Tik reikia skaityti atidžiai, analizuoti, palyginti su tuo, ką parašo kiti dienraščiai. Mes su kaimynais pasikeičiame laikraščiais, nes pensininkams dabar neįmanoma pirkti ar prenumeruoti kelių leidinių, tad turiu galimybę sugretinti kai kuriuos įvykius ar aktualijas ir pasidaryti savas išvadas. Mano galva, "Respublika" - objektyviausias ir drąsiausias laikraštis.

- Malonu tai girdėti. Kuo remiatės tai sakydamas?

- Kai gavau pirmą "Respublikos" numerį, kiek nustebau, kad tas pats Vitas Tomkus, kuris buvo kietas žurnalistas "Šluotoje", pliekė iš peties sovietinius korumpuotus tūzus, pats su keliais bendraminčiais išleido naują laikraštį. Tada labai reikėjo šviežio kraujo spaudoje, to, kas skirtųsi nuo kitų išlaisvėjusių leidinių. Man suprantama, kodėl buvo nužudytas būtent "Respublikos", o ne kokio kito leidinio žurnalistas Vitas Lingys. Laikraštis buvo drąsus, labai drąsus tada, ir dabar skiriasi savo drąsa nuo kitų. Aš tikiu tuo, kas jame rašoma, o kai kuriuose užsakomuosiuose rašiniuose (be kurių neapsieina nė vienas leidinys) taip pat ieškau tiesos grūdo. Man patinka, kad jūsų dienraštis nesiblaško, temos ir problemos aštrios, nevienadienės, aktualios. Paprastai aktuali tema nepaliekama kaboti ore. Man patinka laikraščio nuoseklumas. Jeigu jau užsikabinta, tarkim, už neskaidriai naudojamų "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" pinigų, tai ir tęsiama. O, kaip žinoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Žaviuosi žurnalisto Ferdinando Kauzono aštria plunksna, patinka "Gyvenimo", "Juliaus/Brigitos" temos, kurios skrebina širdį, žurnalistų rašiniai apie automobilius, nes pats esu vairuotojas. Pastaruoju metu ypač žavi žymių kultūros, meno ir mokslo žmonių kalbos apie tai, kur ir kaip mes einame. Nepatinka kartais pilstomas vandenėlis, kurį skaitai ir nežinai, ką autorius nori pasakyti. Vertinu tai, kad jūsų laikraštis yra už lietuvybę, lietuvių kalbą, lietuviškus gaminius.

Man, kaip detektyvų rašytojui, peno duoda ir jūsų laikraščio kriminalinių įvykių puslapiai.
(A.Danys yra išleidęs 7 detektyvines apysakas, o jo stalčiuose guli dar keturios - aut. past.). Gerai, kad jūsų žurnalistai pernelyg nesimėgauja nužudymų būdais, kuo paprastai mėgaujasi kiti leidiniai.

- Ar jums neatrodo, kad rašytojas, pašiepiantis žmogiškąsias ydas, nusižengimus Dievo įsakymams, kovoja su vėjo malūnais?

- Kai kas man ir sako, kad aš, kaip tas Don Kichotas, kovoju kovoju, o niekas nesikeičia. Sovietmečiu parašytose knygose, tokiose kaip "Rūkytas kumpis", "Sava kišenė - ne svetima" ir kitose, pliekiau partinės grietinėlės bohemišką gyvenimą, apie ryšius kopiant karjeros laiptais. O kas pasikeitė? Deja, mažai kas... Todėl drąsiai galiu traukti savo užrašus iš sovietmečio, juos kiek pataisyti, suaktualinti... O kai dar parašau su ironija, panaudoju neišsenkamą liaudišką išmintį ir palyginimus, gaunu iš savo skaitytojų ir padėkos laiškų. Ypač mane džiugina laiškai iš mano tėviškės Rokiškio rajono. Džiugina ir tai, kad nedūlėja mano knygos bibliotekų lentynose, nes, pavyzdžiui, per praėjusius metus iš to, kad skaitytojai ėmė knygas, man "nukapsėjo" daugiau kaip tūkstantis litų. Čia ne pinigai svarbu, o jausmas, kad rašai ne veltui, kad knygos apie gyvenimą Lietuvoje tada ir dabar tam tikrai daliai žmonių reikalingos, o internetas, dėkui Dievui, dar ne viską užgožia. Tad dirbsiu, rašysiu, nes man dar yra kas veikti, ką prisiminti. Esu parašęs ir dar žadu išleisti knygų apie svarbų ir tą skaudų prieškario ir pokario laikotarpį, kuris išskyrė šeimas, brolius bei tėvus ir pavertė juos skirtingų pasaulėžiūrų žmonėmis. Baugu, kad dabar, kai tiek partijų ir partijėlių, nesusiskaldytume ir netaptume su savo broliais ar vaikais priešais. Baisu, kad neištirptume kaip tauta Europos Sąjungoje. Betgi esu nepataisomas optimistas. Tikiu, kad bus geriau, kad lietuvių saitai su savąja žeme nenutrūks, o emigrantai atsikvošės ir pradės grįžti. Tą optimizmą padeda išlaikyti ir pavasarį žydintis, o rudenį vaisius duodantis sodas, ir anūkai, ir knygos.

- Gyvenate sename sovietinės statybos name, priešais Vingio parką. Kitados tai buvo prestižinis namas, o dabar ponai tokiuose seniai nebegyvena.

- Taip. Jau 38 m. šiame name. Čia išaugo sūnus Marius (dailininkas grafikas - aut. past.), keturi anūkai. Žinoma, šalia mano ištikimoji ir geroji žmona Birutė, be kurios nebūčiau turėjęs tiek laiko kūrybai. Turto nei iš savo darbo (be kyšių), nei iš savo knygų neužgyvenau. 1944 m. buvau kaimo mokytojas savo gimtajame Rokiškio rajone, bet tas
darbas manęs netraukė. Kelerius metus dirbau tokiame Vilniaus konditerijos fabrike "Žibutė". Ten viskas apkarto, nes mačiau vagystes ir pats buvau pradėjęs nešti saldainius. Pats tuometis maisto pramonės ministras skatino vagystes sakydamas: "Nemokate prie atlyginimo prisidurti?" Studijavau lietuvių kalbą Pedagoginiame institute ir dirbau "Lietknyštorge", kur jaučiausi esąs ne savo vietoje. Paskui kažkas pakvietė į vadinamąjį "Glavlitą"... Kai ėjau ten, nežinojau, kad tai sovietinė cenzūra, maniau, kad bus proga nemokamai perskaityti daug knygų. Vėliau pasisekė įsidarbinti Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje redaktoriumi. Mes versdavome ir "nulaižydavome" Sovietų Sąjungos įstatymus. Tuomečių valdžios vyrų suktybes ir veidmainystę mačiau kaip ant delno. Bet toks žmogelis kaip aš nieko negalėjo pakeisti. Savo nuoskaudas išliedavau humoreskose. Pirmą kartą mano kūrinį išspausdino tuometė "Šluota" su klaida pavardėje. Vietoj "Alfonsas Danys" eidavo "Banys". Tad niekam iš mano viršininkų mano rašliava neužkliuvo.

- Ką veiktumėte, jeigu nerašytumėte?

- Jeigu nerašyčiau, tai būtų liūdna gyventi. Mėgstu būti gamtoje, dirbti sode, o kai esu namie, bendrauju su anūkais arba sėdžiu savo kambarėlyje prie virtuvės ir skaitau ar rašau. Viskas mano gyvenime pavėluota. (Šypsosi.) Aukštąjį mokslą baigiau, kai man buvo 32-eji, bet baigiau. Žmoną susiradau pavėluotai, kai man buvo 35-eri, bet gyvenu iki šiol. Sūnus gimė, kai man buvo 37-eri. Pirmą knygą išleidau, kai man buvo 54 m., nors rašinėjau dar jaunystėje. Jeigu ir mirtis vėluos, tai dar spėsiu daugiau parašyti ar išleisti tai, kas guli stalčiuose. 

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • INDONEZIJA: Indonezijos prezidentas Jokas Widodas paskelbė pergalę trečiadienį vykusiuose šalies prezidento rinkimuose; neoficialūs rezultatai rodo, kad jis laimėjo surinkęs 54,4 proc. balsų, tačiau oficialių rinkimų rezultatų nesitikima iki gegužės.
  • TARŠA: nuo 2025-ųjų nauji sunkvežimiai ES vidutiniškai turės išmesti 15 proc., o nuo 2030 m. - 30 proc. mažiau anglies dvideginio (CO2), ketvirtadienį nusprendė Europos Parlamentas (EP).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
baneris Big Daddy Wilson

Su kuo jums asocijuojasi šią savaitę nuo gaisro nukentėjusi Paryžiaus katedra?

balsuoti rezultatai

Ar dirbsite per Velykas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +2   +3 C

   0    +1 C

 

 +1    +3 C

+16  +17 C

 +13   +14 C

 

+13   +14 C

2-4 m/s

 1-2 m/s

 

 2-3 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis