Štai tokio pavasario mes visada laukėme! Žalio, smagaus, žydinčio ir giedančio...
Jis jau čia, ir mes galime įvertinti, ar mūsų lūkesčiai nesiskiria nuo vaizdo, kurį matome. Tiesa, lūkesčiai visada turėtų būti protingi ir „pamatuoti“ - tada teks mažiau nusivilti ir neieškoti atsakymų į nesamus klausimus.
Taigi, kaip jums šis pavasaris? Kol kas neskubėkite su atsakymais. Geriau išeikite į gamtą, į žaliai pasipuošusį mišką, į pievas, žaliuojančius paupius ir pasižvalgykite. Geriau prisėskite pasiklausyti ir pamatyti. Skubėjimas gamtoje nereikalingas, nes ir ji pati neskuba. Be to, laukimas vienoje vietoje, stebėjimas mums suteikia ypatingų galimybių - mes tampame nematomi, o patys galime viską regėti. Beje, daug kas grįžę iš miškų skundžiasi, kad taip nieko ir nematė, nors nuėjo dešimtį kilometrų. Nieko keisto: einančius, braškančius visi girdėjo iš toli ir spėjo pasislėpti. Taip mes nesutiksime ne tik vilko ar lūšies, bet galime nepamatyti net voveraitės. Geriau rasti ramią vietą prie pelkės, raisto, atsisėsti užuovėjoje, prisidengus eglute ar medžio stuobriu, ir greitai visas tikrasis miško gyvenimas atsivers prieš akis.
Giria jau tampa nepraregima: išbrinko ir praplyšo ievų, laukinių serbentų, juodauogių šeivamedžių pumpurai, nuo pumpurų svorio nukaro beržų šakos. Dabar daug ką pakeisti gali viena vienintelė diena, o nepabuvus savaitę gamtos galima nepažinti. Tiesa, atrodo, kad žalumai lengviau kopti į medžių viršūnes, o ne driektis žeme. Kol kas žemė nesušilo tiek, kad iš jos kiltų tanki augalijos danga. Ankstyvą pavasarį ir net iki vasariškų orų pradžios (paprastai - paskutinės gegužės dekados) matome retą žolę ir skubame daryti išvadas, kad „taip dar niekada nebuvę“...
Lietuva - didelė šalis, vakariniame jos pakraštyje jau tikrai byra žibuoklių žiedlapiai, o rytiniame jos dar aiškiai mėlynos. Tačiau žibuokles keičia balti ir geltoni plukių kilimai, pabaliuose virsta vešlūs purienų kupstai. Purienos daug kur kyla tiesiai iš vandens, todėl nereikia stebėtis, kad jų stiebai labai stangrūs, gaunantys daug maistinių medžiagų. Deja, tai negelbsti ir neužtikrina ilgo vešėjimo - labai greitai žiedai nubyra ir lieka tik lapų kupstai. Miškuose, ypač tarp lapuočių, po lazdynų krūmais baltai šviečia krūmokšninės žliūgės žiedai, čia pat kasdien vis kitaip mėlynuoja pavasariniai pelėžirniai. O ten, kur blindės jau barsto savo auksaspalvius žiedynus, skleidžiasi žali lapeliai.
Žaluma ir žiedai malonūs akims. Tačiau ne mažiau jie malonūs ir... skrandžiui. Net mums - juk kas norėjo, tas mėgavosi dilgėlių sriuba, garšvomis, gali skainioti šviežius kiaulpienių lapelius.
O dabar ant kiekvieno pumpuro, žiedo, lapelio juda vabzdžių palikuonys. Jie labai valgūs, jiems reikia daug maisto. Tačiau jie yra ir daugelio paukščių lesalas ar plėšrių vabzdžių maistas. Nežinodami gamtos išteklių masto, mes galime galvoti apie grėsmę vabzdžiams. Tačiau to niekada nebus - vabzdžių pasaulis yra toks didelis ir gausus, jam negresia jokie gamtiniai veiksniai.
Tirštėjanti žalioji medžių lapų marška tampa patikima priebėga paukščiams. Taip, to reikia margaplunksniams sparnuočiams, parskrendantiems vėliau. Volungės, lakštingalos, gegutės, devynbalsės, sakytum, jaučia laiką, kai girioje bus nematomos. Tada sugrįš jos ir daug kitų jau vadinamųjų „vasaros“ paukščių. Visiems jiems reikia tik vienos svarbios sąlygos - kad žaluma kiltų kuo aukščiau, prie medžių viršūnių.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“