respublika.lt

Hobiai: ką laisvalaikiu veikia policininkai

(0)
Publikuota: 2015 lapkričio 28 18:01:20, Edita SIAVRIS, zinios@vakarozinios.lt
×
nuotr. 6 nuotr.
Interjerines lėlytes ir meškiukus Tedžius kurianti policijos pareigūnė Šarūnė Pigagienė sako menininkės gyslelę paveldėjusi iš mamos. Šarūnės Pigagienės asmeninio albumo nuotr.

Interjerinių lėlių kūrimas, skraidymas motorine skraidykle ar senų istorinių fotografijų kolekcionavimas - tokie hobiai nesvetimi ir policijos pareigūnams, šie tikina, kad jų pomėgiai yra pats geriausias atsipalaidavimo būdas po sunkios tarnybos.

 

Kurti lėlių keliasi ir naktį

Tarp Alytaus policijos pareigūnų jau ne tik kolegų pastebėta Alytaus policijos pareigūnė, menininkė Šarūnė Pigagienė. 33 metų dviejų dukrų mama kuria interjerines lėlytes ir meškiukus, vadinamuosius Tedžius. Pareigūnė sako, kad jos kuriami žaislai - interjero puošmenos, todėl juokauja, kad ir jos atžalos su tokiais žaislais nežaidžia.

„Anksčiau piešdavau, vėliau bandžiau kurti įvairius rankdarbius, gėles iš neilono, dekupažą, velti iš vilnos. Kitaip tariant, ieškojau savęs ir širdžiai mielos veiklos“, - sakė Š.Pigagienė. Moters teigimu, mintis kurti interjero lėlytes kilo prieš trejus metus bežiūrint laidą apie tai, taigi Šarūnė iškart nusipirko paprasto molio, kitų medžiagų ir „sutvėrė“ pirmąją lėlytę. Pareigūnė tikino tąkart maniusi, kad lėlė išėjo tobula, tačiau Kaune baigusi interjerinių lėlių kūrimo kursus suprato - iki tobulybės reikia pasistengti. Lėles pareigūnė gamina iš specialaus stingstančio molio, jos kūną formuoja iš metalinės vielos karkaso, taip pat naudoja minkštą medžiagą sinteponą, kad kūnas įgautų formą. Lėlytės gali lankstyti ir rankas, ir kojas.

Kad kūryba nėra lengvas procesas, pripažįsta ir pati Šarūnė, pasak jos, pagauta įkvėpimo keliasi ir naktį, kol lėlės vizija neišblėsusi. Menininkė sako, kad jos kuriamos lėlės, meškučiai, būna, patys pasirenka savo šeimininką.

„Pagal užsakymą krikštynų proga kūriau meškutį mažam berniukui. Visą kūrybos procesą lydėjo nesusipratimai, tai laką katinas išvertė, tai dažai iškrito; akytes meškiukui dariau, kad ir kokia spalva lakavau, rodos, niekas netiko. Meškiuko galvą siuvau, iškarpą supainiojau, puoliau perdaryti galvą pagal tikrąją iškarpą, vėl netiko. Tik ta, kur buvo supainiota. Pamaniau, čia jau tikrai vaikui kuriu, - juokėsi Š.Pigagienė. - Klausiau vaiko mamos, koks charakteris berniuko. Sakė, jis labai energingas ir išdykęs. Taigi žaislas pats pasirinko savo šeimininką.“

Pati Š.Pigagienė pernelyg nesureikšmina savo hobio, jai jis toks pat natūralus kaip ir tiesioginis darbas policijoje. Dabar pareigūnės darbus išvydę kolegos, draugai, kiti žmonės negaili moteriai pagyrų.

Šarūnė sako, kad kūryba ir menas visada buvo šalia jos, mat ir mama gražiai piešia, neria. Paklausta, kodėl rinkosi policijos sritį, jei visuomet turėjo menininkės širdį, Š.Pigagienė pasakojo, jog visada turėjo stiprų norą padėti kitiems, be to, labai nemėgsta neteisybės, taigi neabejojo, kad policija jai kaip tik. Ir jau 15 metų dirba policijoje.

Nuotraukose - ištisa policijos istorija


Marijampolės apskrities policijos viršininkas Skirmantas Andriušis renka tarpukario policijos nuotraukas. Paklaustas, kaip kilo idėja rinkti tokias nuotraukas, S.Andriušis sakė, kad dar sovietiniais laikais jo šviesaus atminimo senelis vis pasakodavo jam apie „smetonišką“ Lietuvą: kokia gera buvusi jo tarnyba Pilėnų kunigaikščio Margio pulke, kaip Tėvynė rūpinosi gynėjais, kokios kokybės prekės buvo gaminamos, kokie pastatai statomi.

„Klausantis vaizdingų pasakojimų, atsirado potraukis domėtis tuo laikotarpiu, ir pirmoji teisinga perskaityta knyga buvo Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, sovietmečiu buvusi tabu“, - sakė jis.

Pradėjęs tarnybą policijoje S.Andriušis ėmė domėtis istorija, su ja susijusiais dokumentais bei fotografijomis. Pašnekovo nuomone, būtent fotografijos yra patys geriausi informacijos šaltiniai, maži mūsų istorijos paminklai, liudijantys apie sunkų mūsų tautos kelią ir pasiekimus.

Marijampolės apskrities policijos viršininkas S.Andriušis turi surinkęs per 300 originalių fotografijų iš prieškario policijos gyvenimo. Žinodami jo pomėgį padeda draugai, šeima, kolegos. Pareigūnas senų policijos fotografijų žvalgosi ir sendaikčių turguose, kolekcininkų klubuose.

„Mano rinkinyje yra fotografijų, kuriose įamžinti valstybės, policijos, apskričių vadovai, eiliniai pareigūnai. Asmeniškai man įdomiausios specialiai nerežisuotos nuotraukos, kuriose matosi tuometės policijos transporto priemonės, ginkluotė. Pagal kitas - gali spręsti apie pareigūnų laisvalaikio praleidimo būdus, buitį. Turint tam tikrų tos srities žinių, apie kiekvieną fotografiją galima pasakoti ir pasakoti“,  - sakė jis.

Jeigu lygintume dabartinę ir ano meto policiją, pasak S.Andriušio, uždaviniai bei problemos panašūs. Studijuodamas archyvinius šaltinius, knygas jis sakė pastebėjęs, kad šiandien mes kiek idealizuojame prieškario policiją. Dažnas pasakoja iš kartos į kartą perduodamas istorijas, kad tuometinis policininkas buvo galingo stoto ir ūgio vyras. Pareigūnas tikina, kad nieko panašaus, buvo visokio sudėjimo žmonių ir tą byloja fotografijos.

„Beje, tuometiniai pareigūnai taip pat nusižengdavo. Ir tada pasitaikydavo įvairių į šiandienos panašių nusižengimų: girtavimas, bičiulystė su kontrabandininkais, aplaidus pareigų atlikimas, tarnybinės uniformos dėvėjimo pažeidimai, - kalbėjo S.Andriušis. - Tada policijoje nebuvo moterų, dabar mūsų policijoje tarnauja bent trečdalis dailiosios lyties atstovių.“

Pašnekovas pasakojo, kad nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų Lietuvos policija nuėjo sudėtingą ir prasmingą kelią. Pirmieji milicininkai (nuo 1918 iki 1923 m. vadinosi milicija) buvo įvairūs: tarnavę rusų kariuomenėje, vokiečių žandarmerijoje arba niekur jokio karinio apmokymo neišėję miesto gyventojai ir ūkininkai. Nebuvo bendros uniformos, vyravo mišri apranga, kartais užteko tik raiščio ant rankovės, ginkluotė - įvairiausių modelių ir būklės šautuvai, pistoletai, kardai. Didžiojoje Lietuvos dalyje veikė iš karo belaisvių susibūrę nusikalstami susivienijimai, pradėjo kelti galvas Sovietų Rusijos remiami asmenys bei formuotis jų kariniai dariniai, pietinėje šalies dalyje veikė lenkų reakcionieriai. Milicijai teko aktyviai priešintis ginklu ir patirti aukų. Tik vėliau buvo išleisti policijos veiklą reglamentuojantys įsta tymai, apibrėžtos pareigos, numatyti atlyginimai, atsirado uniformos, sukurta techninė bazė, įsteigtos mokymo įstaigos. Paskutiniais metais iki sovietų okupacijos Lietuva turėjo gan modernią, stiprią, neblogai aprūpintą policiją, niekuo nenusileidžiančią kitoms vakarų valstybėms. Deja, netrukus po sovietinės okupacijos, dar tais pačiais 1940 metais, policija buvo reorganizuota į SSSR Darbininkų ir valstiečių miliciją, senuosius policijos kadrus atleidžiant, dauguma jų sulaukė liūdno likimo - buvo represuoti ar ištremti.

Mintį skraidyti pakišo žmona

Linksmų plaučių pareigūnas sklandytojas mėgėjas iš Ukmergės Gediminas Kalesnykas sako, kad jo bendras hobis - ekstremalumas. 39 metų vyras jau kelerius metus skraido motorine skraidykle, nors anksčiau daugiau nardydavo ar buriuodavo. Gediminas „Vakaro žinioms“ pasakojo, kad jau nuo mažens domėjosi technika ir turėjo krūvas žurnalų apie konstravimą.

„Iškart skraidyti nesvajojau. Skraidyti, galima sakyti, žmona pastūmėjo. Anksčiau buriuodavau su burlente, kai išplauki, tai kažkas sėdi ant kranto ir laukia. Žmonai sakau, nusiperkam burinę valtį, plauksim kartu, tai žmona sako: gal geriau lėktuvą? Juokas juokais, bet tada iš tiesų susimąsčiau, o kodėl gi ne?“ - sakė pareigūnas.

G.Kalesnykas sakė, kad skraidyklę įsigijo žmonai nežinant - kas, jei ne žmonos didžiausios vyrų saugotojos. Parsisiuntė skraidyklę iš Anglijos, prieš tai pasitaręs su aviacijos specialistais.

„Dar piloto licencijos neturiu, tik mokinio licenciją, taigi kol kas galiu tik pats aplink aerodromą skraidyti. Skraidau Utenoje, čia yra didelis aerodromas, labai daug entuziastų, mano instruktorius labai profesionalus, aš ir juokiuosi, kad jeigu stalviršis turėtų variklį ir propelerį, tai jis galėtų juo skristi“, - juokėsi pareigūnas.

G.Kalesnykas atviravo, kad ne visada randa laiko paskraidyti tiek, kiek nori. Pasak jo, gražiausia ir maloniausia skristi anksti ryte arba pavakary, kai oras ramiausias.

Nei žmonos, nei kolegų Gediminas sakė dar neskraidinęs, nes, kaip minėta, dar neturi piloto licencijos. Tai būtų per daug didelė rizika.

Paklaustas, ką jam reiškia šis hobis, pareigūnas sako, jog norisi, kad galvą kas nors prapūstų. Būna, sukrenta tiek darbų tarnyboje, kad nežino, ką daryt.

„Ir būdamas namie, su šeima galvoji, kur gali gaut įrodymus, kur kokius žmones gali apsiklausti, dieną nerandi, važiuoji vakare. Taigi skraidyti yra atsipalaidavimo būdas, energijos pasikrovimas“, - kalbėjo G.Kalesnykas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s