respublika.lt

2018 rugsėjo 23, sekmadienis

G.Veclauskaitė: norėčiau, kad valdžioje žulikų mažiau būtųnuotraukos

2011 spalio mėn. 06 d. 12:03:26
Rūta JANKUVIENĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Šiaulių miesto garbės pilietę, advokatę Gražbylę Venclauskaitę, kuriai 99-eri, kasdien gali sutikti žvitriai žingsniuojančią pėsčiųjų bulvaru. „Vieniems energijos - trūkumas, kitiems - perteklius, aš esu iš tų, kurie turi energijos perteklių“, - prisipažįsta ponia Gražbylė, sutikusi pasikalbėti Senjorų dienos išvakarėse.


„Man nereikia reklamos“

Šiaulių legenda laikoma G.Venclauskaitė savęs tokia anaiptol nelaiko. Legenda jos tėvai - žymus tarpukario visuomenės veikėjas advokatas Kazimieras Venclauskis, Steigiamojo Seimo narys, Šiaulių miesto burmistras, ir aktorė Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, išauginusi gausų būrį globotinių.

Kai ponią Gražbylę nepažįstami žmonės sveikina ir jai dėkoja, ji stebisi: „Klausiu, už ką? Sako, už tai, kad tokia esate“.

Ne vienam šiauliečiui jos laikysena yra pavyzdys, kaip išlikti aktyviam visą gyvenimą. Išvysi ją ne tik bulvaru skubančią. Ponia Gražbylė - kultūros, visuomenės renginių lankytoja, senjorų susibūrimų dalyvė. Ji laukiama viešnia jaunųjų skautų renginiuose. Neatsisako kvietimo, nes pati yra buvusi skautė.

Kalbamės „Aušros“ muziejuje, jos tėvų Venclauskių namuose, kuriuos ponia Gražbylė su seserimi Danute dovanojo miestui ir muziejui. Tvirtina visų savo „sekretų“ neatskleisianti. Bet kai kuriais sutinka pasidalyti.

„Nejudėčiau - jau gulėčiau“

Klausiama, kur ji kiekvieną dieną skuba Vilniaus gatvės bulvaru, atskleidžia vieną savo „sekretų“. Vaikščiodama du kartus per dieną - rytą ir vakare - gydanti visas negalias.

„Jeigu nejudėčiau, tai gal jau seniai gulėčiau ar tik sėdėčiau, kaip kiti šimtamečiai“, - sako ponia Gražbylė.

Ir mankštą daranti du kartus per dieną - rytą ir vakare: „Jeigu vakare parbėgusi nukrentu iš karto į lovą, tai naktį atsikėlusi pasimankštinu“.

Iki brandaus amžiaus sportavo. „Eidavo visi pasižiūrėti, kaip Venclauskaitė čiuožia pačiūžomis“, - šypsosi pašnekovė. Nors neseniai senjorų susibūrime ir pagarsėjo kaip „niekuo neserganti“, „serga“ ji už krepšininkus. Žiūrėjo visas Europos čempionato varžybas, kuriose Lietuvos rinktinė žaidė.

Jokio režimo

„Sako, to, ano nevalgyk - bus sklerozė. Bus tai bus, valgau, ką noriu, - garbioji pašnekovė dietų nepripažįsta. - Tik nei arbatos, nei kavos nemėgstu, geriu vandenį su uogomis. Riebalų nemėgstu ir cukrų riboju“.

Bet ne paslaptis, kad G.Venclauskaitė niekada neatsisako šokolado.

Anot jos, „nerimtai atrodo, kad rimtam žmogui tokiame rimtame amžiuje pagrindinis maistas yra šokoladas“.

Vieno malonumo atsisakė - skaityti nuotykių knygas: „Didelis nuostolis, bet dėl akių nebegaliu skaityti“.

Nuo vaikystės, kaip ir kiti Venc-lauskių šeimoje augę vaikai, mokėsi kalbų: lenkų, rusų, vokiečių. Grojo pianinu, smuiku. Violončele griežė net orkestre. Žaidė šachmatais, šaškėmis. Iki šiol lošia kortomis: „Esant tokio amžiaus labai geras žaidimas: susikoncentruoji, skaičiuoji, pagalvoji“. Apgailestauja, kad kompanionų vis mažėja - išeina anapus. „Dvi lošėjų kompanijos buvo, liko viena, ir ta pati byranti“.

Tėvo dukra

„Aš esu tėvo duktė, iš jo daug įgūdžių gavau, mokiausi“, - sako ponia Gražbylė.

Būtent dėl tėvo atminimo su seserimi Danute „Aušros“ muziejui po Nepriklausomybės atgavimo dovanojo Venclauskių namus. K.Venclauskis norėjo Šiauliuose pirkti sklypą ir statyti muziejui pastatą, bet tos idėjos pats nebespėjo įgyvendinti. Iki šiol ji prisimena pirmąją tėvo pamoką.

Į „tarnybą“ tėvas dukrą priėmęs nuo šešerių metų, mokėjo algą. Kas rytą jam turėjo parnešti laikraščių. „Einu pirkti ir kartoju vokiškų laikraščių pavadinimus, kad nepamirščiau“.

Greitai buvo „paaukštinta“: kas vakarą penktą valandą nešdavo tėvo laiškus į paštą, o iš jo parnešdavo jam adresuotą korespondenciją. Kartą su vaikais užsižaidė ir pavėlavo.

Tėvas jau rengiasi, pats eis į paštą: „Į tarnybą negalima vėluoti“. „Apsiverkiau, atsiprašinėjau, ir nuo to karto niekur nesu pavėlavusi“, - sako ponia Gražbylė.

Augdama Venclauskių augintinių būryje, tik paauglė būdama sužinojo, jog nėra tik augintinė, kad S.Venclauskienė yra jos tikroji motina. Kai užsispyrusi kažko nedaryti, iš tėvo išgirdo: „Tavo mamai tai nepatiks“.

„Mamos klausiu: „Tai, pasirodo, esi mano mama“. O ji: „Na ir  ?“ Jai visi vaikai buvo lygūs“, - pasakoja G.Venclauskaitė.

Krikštyta buvo 12 metų. Pasakoja, kad tėvas socialdemokratas nebuvo linkęs dukros krikštyti. Teko gimnazijos direktoriui pačiam su K.Venclauskiu dėl to pasikalbėti, nes „ministerija reikalavo sutvarkyti vaikų dokumentus“. Prob-lemą padėjo išspręsti pats Vydūnas. Jis buvo liuteronas ir pasisiūlė tapti Gražbylės krikštatėviu.

Dalytis, kuo turi, taip pat - iš tėvų: „Aš visada skolinu pinigų, jeigu turiu pati. Nes manau, kad to prašančiam yra daug sunkiau. O gerumas visada sugrįžta“.

Apie ilgo gyvenimo receptą

„Neturiu aš jokio ilgo gyvenimo recepto. Be to, ilgai gyventi nė nenoriu. Mano tėvas taip sakė: „Iki 70 metų reikia dirbti - aš taip ir dirbau - paskui penkerius metus reikia reikalus tvarkyti, o paskui... (išraiškingai pasižiūri aukštyn - aut.past.). Taip aš nuo septyniasdešimt penkerių ir laukiu, ko galiu sulaukti“, - aiškina su humoru.

Gal pagrindinė recepto dalis - optimizmas? Jo neprarandanti nė sunkiausiose situacijose.

Noriai dalyvaujanti miesto bendruomenės gyvenime G.Venclauskaitė prisipažįsta, kad niekada nekilo mintis lėkti iš provincijos. Nuobodu ten, kur nėra draugų, kaimynų, pažįstamų žmonių.

„Šiauliuose gyvenu daug metų, nors Šiauliai gal ir nėra labai tinkami gyventi - miestas ant kelio, griautas ir vėl atstatytas, eina, pereina jį kas netingi. Manęs klausia, kodėl Vilniuje negyveni?  O ko man ten ieškoti?“

Dabar ji gal kokį pusantrų metų pastebinti, kad vis du trys nepažįstami žmonės ją bulvare sustabdo, sveikinasi, nori pasikalbėti.

„Man tai labai malonu, - prisipažįsta ponia Gražbylė. - Todėl Šiauliuose aš jaučiuosi kaip namie. Tokio jausmo linkiu visiems šiauliečiams, pirmiausia senjorams - kad Šiauliai jiems būtų nesvetimi“.

Apie aktualijas trumpai drūtai

Apie politiką ponia Gražbylė nelinkusi kalbėti: „Kai mane nori įtraukti į ginčus, visada sakau ginčytis be manęs. Kodėl turėčiau savo nuomonę kišti“.

Bet vis dėlto neištveria: „Norėčiau, kad valdžioje žulikų mažiau būtų. Milijardus Lietuva gavo tos Europos pašalpos, bet iš jos milijonų neranda. Negali rasti, kas paėmė. Kaip taip gali būti? Jeigu koks žulikas pavogė pinigus, tai jis turi būti rastas. O gal nenori rasti? Bet dabar visas pasaulis yra pasisukęs į kitus dalykus, todėl „žulikiškumo“ ypač daug. Orumo, dorumo mažėja, bet vienas žmogus čia nieko nepadarys, reikia visos bangos“.

„Koks skirtumas yra tarp buvusių žmonių ir esamų? - pati kelia klausimą. - Mano tėvas buvo Steigiamojo Seimo narys. Viename kambaryje keturiese gyveno. Dabar Seimo narys: „davaj padavaj“ (duok paduok - aut.past.). Esą tada, po Pirmojo pasaulinio karo, buvo sunku. Bet juk ir dabar panašiai buvo, kaip po karo, bet nuostatos visiškai kitokios“.

Anot G.Venclauskaitės, suprantama, kad jaunimas ne iš gero gyvenimo Lietuvą palieka: „Tai trečia emigrantų karta, bet ji yra pirmoji, kuri iš karto pereina į kitą pusę. Viena vertus, juos suprantu, nedarbas išveja. Antra vertus, jeigu pasitaisė reikalai, kodėl negrįžti?“

Parengta pagal dienraštį "Šiaulių kraštas"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KATASTROFA: Tunise gausios liūtys ir potvyniai pareikalavo mažiausiai keturių žmonių gyvybių; Šiaurės rytinėje Nabulo provincijoje gelbėjimo komandos rado dviejų pagyvenusių vyrų ir dviejų jaunų moterų kūnus.
  • TRAGEDIJA: per sukilėlių ataką neramiuose Kongo Demokratinės Respublikos rytuose, Benio mieste, žuvo 16 žmonių, tarp kurių 12 civilių ir keturi kariai arba sukilėliai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. V.Tomkus: nuo atgimimo iki išsigimimo
2. V.Vyšniausko kalba, pasakyta Seime, Sąjūdžio jubiliejaus proga
3. Disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė: Abu popiežiai suprato mūsų kančią
4. Įstatymai rašomi „iš pilvo“
5. Į politiką eina jau prasiskolinę žmonės
6. Rolandas Paksas. Neturi likti ginklų ir kariuomenių Baltijos šalyse bei Karaliaučiuje
7. Prezidentei krizė buvo pelninga
8. Vilniečiai atvykstantį popiežių pasitiks užversti kalnais šiukšlių
9. O.Strikulienė: Kas verks sumažinus Seimo narių skaičių?
10. Parlamentas tirs žinomų šviesuolių KGB šmeižto istoriją
11. Už vizitą pas gydytoją mokėti teks ne visiems
12. Arvydas Juozaitis stoja į kovą
13. Iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko posto varomas P.Gražulis: Esu labiausiai tinkamas ginti žmogaus teises
14. O.Strikulienė: Žmonės patys neina balsuoti, o paskui bloga valdžia piktinasi!
15. T.B.Burauskaitė: Padarėme tai, ką liepė Seimas
16. Nekultūringa politika
17. O.Strikulienė: Du politikai, taikos balandžiais lakstantys
18. F.Kauzonas: Parduodamas Europos vidurys!
19. Bausti reikia tikruosius žudikus
20. Perki internetu, malonėk susimokėti... už orą
21. Sumindžiotos mūsų istorinės relikvijos
22. Ar ne laikas grąžinti skolą Mažvydui?
23. Vaidindami demokratišką valstybę pamiršome, kas ta demokratija yra
24. „Auksinių šaukštų“ istorija dar nebaigta
25. O.Strikulienė: Nieko naujo. Valdžios fikusai tik kaitaliojasi su kaktusais
reklama
darbas vadyb

Ar jums yra tekę gauti padirbtų pinigų?

balsuoti rezultatai

Ar pažįstate šimtamečių žmonių?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6 +9 C

   +6  +9 C

 

   +5  +8 C

  +11  +15 C

   +12  +11 C

 

   +10  +12 C

  1-6 m/s

 0-4 m/s

 

    1-6 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2946
RUB - 78.5108 CHF - 1.1228
GBP - 0.8940 NOK - 9.5793
reklama
Sveikata Grožis