1 nuotr.Vakar šalies miškų urėdijose vyko pirmieji šių metų šventės „Paukščiai grįžta namo“ renginiai - moksleiviai ir vietos gyventojai kartu su miškininkais kėlė inkilus sugrįžtantiems paukščiams. Jau tradicinę tapusią inkilų kėlimo šventę organizuoja Generalinė miškų urėdija drauge su Aplinkos ministerija.
Inkilų kėlimo dienos Lietuvoje pradėtos rengti daugiau kaip prieš 90 metų žymaus gamtininko prof.Tado Ivanausko iniciatyva. Ši šventė išliko iki šiol, negana to, Lietuvoje jau susiformavo graži tradicija, kad inkilų kėlimo šventes kasmet organizuoja visos miškų urėdijos. Į šią veiklą ypač noriai įsitraukia vaikai, jaunieji gamtos bičiuliai.
Šių metų svarbiausi akcijos renginiai - inkilų kėlimo šventės miškų urėdijose ir jaunųjų miško bičiulių fotografijų konkursas „Paukščiai grįžta namo“.
Paukščiams - nauji inkilai
Vienoje vaizdingiausių Vilniaus miškų urėdijos vietų - Verkių girininkijoje, prie vilniečių taip mėgstamų Žaliųjų ežerų - inkilus grįžtantiems paukščiams kartu su moksleiviais bei miškininkais kėlė ir aplinkos apsaugos ministras Valentinas Mazuronis. Kiekvieną pavasarį šios girininkijos teritorijoje iškabinama 30-50 inkilų.
V.Mazuronis pasakojo, kad vaikystėje su tėvuku yra sukalęs inkilėlį. Tačiau, kiek ministras pamena, jis nebuvo estetiškai gražus ir didelio moralinio pasitenkinimo nesukėlė. Bet atsiminimas apie tai liko.
Pasak Vilniaus miškų urėdijos urėdo Artūro Nanastavičiaus, kasmet laukdami pavasario ir sugrįžtančių paukščių miškininkai turi nemažai darbo - pagaminti naujus inkilus, išvalyti ir paremontuoti senus, nukabinti sutręšusius. Jo teigimu, gaminti ir kabinti inkilus labai prasminga, nes net apie 90 proc. jų tampa paukščiams naujais namais.
Renginiai tęsiasi
Ornitologai teigia, kad dalis paukščių jau sugrįžo į Lietuvą, kiti grįš artimiausiomis dienomis, tad tie, kurie dar nespėjo, tačiau norėtų iškelti inkilus, dar gali suskubti tai padaryti. Dabar pats laikas gaminti ir kelti inkilus smulkiems miško paukščiams, taip pat varnėnams, žalvarniams, kukučiams, antims klykuolėms, dančiasnapiams.
Kovo 21-ąją, Pasaulinę miškų dieną, inkilai bus keliami ir sostinės Kalnų parke.
Miškininkų nuomone, rūpinimąsi, gerą valią, tradicijas puoselėti reikia kuo glaudžiau bendraujant su jaunimu, su mokiniais. Todėl šiemet miškininkai pavasarį pasitiks ne tik tradiciniu inkilų kėlimu, bet ir visose Lietuvos urėdijose organizuojamu vaikų fotografijų konkursu „Paukščiai grįžta namo“.
42-ose Lietuvos miškų urėdijose jaunieji miško bičiuliai siuntė savo nuotraukas konkursui „Paukščiai grįžta namo“. Kiekviena miškų urėdija išrinks vieną geriausią fotografiją, kurios autorius bus apdovanojamas kovo 21-ąją Generalinėje miškų urėdijoje vyksiančios pavasario šventės „Paukščiai grįžta namo“ metu.
„Pasaulinę miškų dieną paminėsime jaunųjų draugų apdovanojimu, taip pat pagerbsime Lietuvos šviesuolius, nusipelniusius gamtosaugos srityje“, - apie numatomus pavasario šventės renginius pasakojo generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Geriausių nuotraukų autoriai ne tik bus paskatinti vertingais prizais. Jų darbai taip pat bus eksponuojami šventės metu, o vėliau paroda keliaus po Lietuvą.
- Ar miškų urėdijų kasmet rengiamos inkilų kėlimo šventės gali padėti Lietuvai tausoti gamtą? - „Respublika“ teiravosi aplinkos ministro Valentino MAZURONIO.
- Šios akcijos reikalingos jaunimo edukacine, lavinimo prasme. Jei tai tampa akcija, apimančia gana plačius sluoksnius - moksleivius, jaunimą, bendruomenę - tai tampa meilės gamtai, meilės sugrįžtantiems paukščiams, o galiausiai - ir meilės Lietuvai akcija. Juk meilė Tėvynei prasideda nuo parskrendančio paukščiuko, kuriam tu namuką sukalei, nuo vandens telkinuko, iš kurio tu ištraukei plastikinį maišelį. Kitaip sakant - nuo mažų dalykų.
Mano dalyvavimo šiame renginyje tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į šias akcijas. Manau, jos prasmingos ir turėtų sulaukti didesnio atgarsio.
- Kaip jūs vertinate miškų urėdijų veiklą? Ar turite joms priekaištų?
- Turime dvi lyginamąsias struktūras: yra privatus miškas, kur šimtai tūkstančių savininkų ir kuris net šiek tiek kvepia anarchija, ir valstybinis miškas, kurį prižiūri miškų urėdijos, kur nusistovėjusios tam tikros tradicijos, kur dirba fanatikai gerąja prasme. Ne kartą įsitikinau, kad miškininkas - tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Jie gyvena savo darbu ir miškų problemomis. Tad miškų urėdijoms, kaip struktūrai, aš kažkokių didesnių priekaištų neturiu ir jų darbą vertinu teigiamai. O smulkių problemų yra visur - stengiamės kiekvienu atveju situaciją aiškintis ir jas spręsti.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
