Griauti nebuvo sunkunuotraukos

2012 birželio mėn. 18 d. 13:17:06 Perskaitė 9717

Šiandien, kai trūksta darbo ir tenka krautis lagaminus svetur, vis dažniau kyla klausimas: jeigu nebūtume savo pramonės išdraskę, savo gamyklų išvogę, išparceliavę, įrenginių išvežę į metalą, kaip tuos 700 laivų iš Klaipėdos uosto, galbūt nereikėtų niekur dangintis. Būtų darbo, būtų uždarbio. Buvęs penkių Lietuvos vyriausybių narys Albertas Sinevičius „Respublikai“ sakė, kad ne visos įmonės turėjo perspektyvą išlikti, bet daugelio jų barbariškas sunaikinimas neturi pateisinimo.


Ne tuo keliu

- Daugumos prieš 20-22 metus klestėjusių įmonių pavadinimai ir laimėjimai liko tik enciklopedijose ir žinynuose. Jaunajai kartai jie nieko nesako. Priminkite keletą didžiausių.

- Akcinė bendrovė „Alytaus tekstilė“ (buvęs Alytaus medvilnės kombinatas). Ten dirbo apie 4-5 tūkstančius žmonių, ausdavo kartu su marle 102 mln. metrų audinių per metus. Lietuva įsiveždavo apie 38 tūkst. tonų medvilnės iš Vidurinės Azijos, jeigu reikėdavo, geresniam audiniui medvilnės gaudavome iš Australijos. Atsivežti žaliavą ir išvežti perdirbtą produkciją tais laikais daug nekainuodavo. Apie 85-90 mln. tonų išausto audinio kraudavome į vagonus ir veždavome atgal į Vidurinę Aziją ir kitur. Kitas pavyzdys galėtų būti kailių fabrikas „Vilkas“ (buvęs Kazio Giedrio kailių fabrikas). Dabar jis beveik nedirba. Apie 2 mln. kailių atsiveždavo iš Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekijos. Lietuvoje pasilikdavo tik 7-8 procentai perdirbtų kailių. Perdirbtus išveždavome į Sibirą, į tolimą Sibirą. Brango transporto išlaidos, suiro visa Sovietų Sąjungos tvarka, Kazachstanas pradėjo už kailį prašyti vos ne kaip už pasiūtus kailinius. Tokiomis sąlygomis didelėms įmonėms išlikti tokiomis, kokios jos buvo, buvo neįmanoma. Turėjome išplėtotą metalo pramonę, buvo gaminamos sudėtingos tiksliosios metalo staklės. Lietuvoje buvo pagaminama daugiau nei 11 proc. visų Sovietų Sąjungoje pagaminamų metalo pjovimo staklių.

- Ar buvo galima visas tas įmones išgelbėti?

- Buvusioje Sovietų Sąjungoje kelios Lietuvos įmonės buvo pirmaujančios, bet kai ta Sąjunga sugriuvo, jos objektyviai buvo pasmerktos mirčiai. Labai didelės įmonės, negalinčios greitai persiorientuoti į rinkos pokyčius, turėjo numirti. Bet tikrai ne visos. Tokia pramonė, kaip 1989 metais prie laisvosios rinkos, buvo neįsivaizduojama. Mes buvome taip smarkiai integruoti, kad dalis fabrikų, iširus Sovietų Sąjungai, turėjo sužlugti, bet vietoj didelio fabriko galėjo atsirasti 5-8 maži cechai ir sėkmingai užimti jo vietą. Italijoje lankydamas draugus buvau nustebęs, kad mažame miestelyje netoli Milano dirba 52 maži odų fabrikai.

Geriausias pavyzdys, kokie buvo mūsų didieji fabrikai, yra švedų „Ikea“. Ji superka 94 proc. Lietuvos baldų dalių ir veža į visą pasaulį. Lygiai taip pat mes su 102 mln. metrų „Alytaus tekstilės“ audinių, 7 mln. metrų „Drobės“ gaminių buvome inkorporuoti į Sovietų Sąjungą.

Griauti - ne statyti


- Kurios didžiųjų įmonių galėjo išlikti ir sėkmingai dirbti iki šiol?

- „Dirbtinio pluošto“ gamykla Kaune galėjo dirbti ir dirbti, bet suveikė didžiųjų valstybių sindromas. Čia gamindavo ne tik diacetatą, bet ir labai geros kokybės triacetatą, jį ausdavo Kauno P.Ziberto šilko kombinatas. Kombinatas su savo geros kokybės gaminiais kai kam pradėjo maišyti kortas. Net Italijoje. Ir pradėjo tą gamyklą privatizuoti. Tas pats nutiko su „Maisto pramonės automatų“ (AB „Fasa“), „Putliųjų verpalų“ (AB „Vernitas“) gamyklomis Marijampolėje, Kauno „Drobe“. Joms buvo sunku išsilaikyti tokioms didelėms ir įeiti į Europą. Pagaliau niekas ten mūsų nelaukė. Man teko penkiose vyriausybėse pramonei ir prekybai vadovauti. Nelengvai, bet sugebėdavome nemažus kiekius produktų eksportuoti ir nemažai pinigėlių užsidirbti. O kai prasidėjo kvailai sugalvota privatizacija, pramonei buvo pasirašytas nuosprendis. O tie žmonės, kurie tas privatizacijas darė, šiandien laimingi ir turtingi vaikšto. Pramonė buvo griaunama panašiai kaip žemės ūkis, laikantis principo, kad negrįžtamai išeitų. O kas po to, niekam nebuvo svarbu.

- Pakalbėkime apie tas įmones, kurioms žaliavos nereikėjo įsivežti, bet jos vis tiek dingo iš žemėlapio. Išardyti išardėme, o ką vietoj jų sukūrėme?

- Odos pramonės nebeliko, nors raguočių, kiaulių auginome į valias. Jų odų iš niekur nereikėjo atsivežti, reikėjo tik dirbti. Iš 12 mln. porų batų, kurias gaminome, liko vos keli šimtai tūkstančių porų. Šiauliuose buvo „Elnias“, „Stumbras“, P.Eidukevičiaus odos ir avalynės fabrikas Vilniuje. Pradėjo mažėti odų, chemikalai tapo brangūs, ir patyliukais „Elnias“ numirė, P.Eidukevičiaus avalynės fabriko liko tik 3 cechai. Lygiai tas pats, kas dabar su žemės ūkiu. Net išsižiojau išgirdęs, kad 2010 metais Lietuva įsivežė 22 proc. pieno. Lietuva įsivežė pieno! Baisu. Anksčiau gamindavo apie 3 mln. kg pieno, pusę iš jo pagamintų produktų išveždavo, o šiandien pieną išsukame, pasukas išpilame ir vežame gryną grietinėlę į Lenkiją. Iš Lenkijos mūsų žmonės gabenasi sviestą, varškę. Kur logika? Viską išbarstėme, užuot tyliai pasidaliję į smulkesnes struktūras ir toliau dirbę.

Klausiate, ką pastatėme? Stadionus kelis pastatėme, bažnyčių pristatėme. Labai lengva sugriauti ir labai sunku viską atstatyti. Sugriovėme linų pramonę, o tai jau tikrai nedovanotina. Turėjome užsodinę 127 tūkstančius hektarų linų, juos apdorojo 12 puikiausių fabrikų. O dabar gal kokius 50 hektarų linų auginame, fabrikai sunaikinti. Visame pasaulyje tik duok liną, iš rankų traukia, o mes juos sunaikinome. Pamiršome, kad linai be pagalbos niekur neišgyvena, o mes norėjome pasirodyti kitokie, ir štai rezultatas - per trumpą laiką linai ir jų pramonė sunaikinta.

Treninguoti „direktoriai“


- Privatizacija atrodė išsigelbėjimas, o išėjo atvirkščiai.


- Kai prasidėjo privatizacija pagal vieną kurpalį, didžiausia tragedija buvo pramonės pirkėjai. Aš juos vadinau ir tebevadinu pusgalviais (norėčiau pavartoti stipresnį - debilai pramonėje) su trumpomis rankovėmis, trumpomis kelnėmis ir treningais. Gamyklų direktoriai buvo išgąsdinti, bijojo būti apšaukti komunistais, jei neleis bet kam pirkti, nevijo jų pro vartus, o reikėjo. Taip tie vadinamieji verslininkai fabrikus supirko už kapeikas, čekių maišus. Griebė, nors žinojo, kad nedirbs. Dirbti reikia sugebėti, o jie nieko nemokėjo ir nenorėjo išmokti, tik pasiimti pinigus. Taip buvo nupirkta „Apvija“, „Inkaras“, „Atrama“, Kauno radijo gamykla ir dar daug kitų Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje. Ką tie „berniukai“ su tais fabrikais darydavo? Nieko. Juos paimdavo, eidavo į bankus, kurių dabar jau pusė neegzistuoja, gaudavo paskolas ir užstatydavo. Po metų ar pusės, nesulaukęs grąžinant pinigų, bankas parduodavo geriausius įrenginius į metalo laužą. O kaltų nėra ir niekas jų neieško. Ne veltui mano draugas ir bendražygis a.a. Romualdas Sikorskis sakydavo, kad lietuviai yra veršių tauta. Taip velniop nuėjo ir P.Ziberto šilko kombinatas, Kauno staklių gamykla, Kauno „Liteksas“, „Kauno audiniai“. Buvo „Kauno audiniuose“ unikalios žakardinio audimo staklės, ant kurių buvo galima išausti įvairiausių dalykų iš dirbtinio šilko, tikro šilko, triacetato. Kur kas geresnių už kiniškus. Bet ne, privatizavo, išpardavė įrenginius. Kaunas apie 1989-uosius gamino apie ketvirtį visos Lietuvos bendrojo vidaus produkto. O kas dabar Kaune likę? Duobės gatvėse, dar šiaip taip iš skolintų pinigų sporto halę pastatė ir daugiau nieko, jokio fabriko.

Kaip vadovaujame, tą ir turime

- Kodėl taip sunkiai mums sekasi?

- Yra toks pasakymas: „Vadovas privalo turėti už save protingesnius pavaduotojus, o kiekvienas pavaduotojas turi būti savo srities specialistas. Blogiausia, kad bukas žmogus renkasi už save bukesnį pavaduotoją. Visais amžiais ministrai ateidavo ir išeidavo, bet specialistai ministerijose likdavo. Pas mus viskas atvirkščiai. Kita vertus, nebeliko nė kam perimti. Per 22 metus, užuot užauginę laisvą, nepriklausomą kartą, užauginome žmones, kurie galvoja tik apie save. Ir dar užauginome žulikų būrį. Nė prie jokios valdžios anksčiau, nei prie Smetonos, nei prie sovietų penkiolikamečiai nėjo bobučių rubavoti, paauglės viena kitos nežudydavo. Kad juos mokyti ateinantys debilūs mokytojai, kurie niekur neįstoja, tik į pedagoginį, išmokins vaikus nuo mažumės būti tvarkingais - burbulas. Kol dabartiniai politikai bus gyvi, joks jaunas žmogus neprieis jų pakeisti, joks jaunas vyras, kad ir gabiausias, nebus prileistas vadovauti. Tad kalbos, kad ateis jauni ir pakeis Lietuvą, lygios nuliui.

- Ko trūksta? Patyrimo, specialistų, kompetencijos?

- Nemačiau dar nė vieno Vyriausybės sprendimo, kad Vyriausybė kurtų darbo vietas. Tad kam, sakykite, reikalingas toks ūkio ministras? Ką jis sukūrė, ką padarė? Vien tik gražūs žodžiai: „Viešoji erdvė, potencialas“. Sako: „Mes sudarome sąlygas dirbti, einame prie to, kad ministerijos neužsiiminėtų ūkiniais darbais, mes numatome strategiją“. Kokias sąlygas sudaro? Kokią strategiją galima numatyti, jeigu neturi žalio supratimo, kas yra pramonė, ką mes gaminome, kam gaminome, ką galime gaminti ir su kuo gaminsime. Tegul man, 55 metus pramonėje pradirbusiam žmogui, paaiškina, kam jis reikalingas. Atiduokime Nacionalinei mokėjimų agentūrai tuos pinigų skirstymus, ką dabar daro ministerija, ir paleiskime ją. Turime 22 aukštąsias mokyklas, ir visos ruošia vadybininkus. O kaip darbininkai, geri darbininkai? Jeigu mes visi būsime lubiai, kas dirbs? Surask dabar tekintoją, frezuotoją. Turime pirkti visą mazgą specialistų, kurie ištekintų paprasčiausią velenėlį, nėra jų.

Tauta turi žinoti savo didvyrius ir savo ministrus, su jais kalbėtis. Kur jūs juos matote? Tik per televizorių? Jie bijo tautos, bijo ateiti, bijo, kad jo paklaus, ir jis neturės ką pasakyti. Kitas dalykas, ar gali ministrai sėdėti Seime. Kol premjeras ir ministrai sėdi Seime, kas vadovauja ministerijai? Ministerijos bobutės? Nėra jokios reformos, jokio matymo į priekį. Ministras užsidaręs už 4-5 sekretorių ir elektroninių užraktų. Man niekaip nesuprantama, kad ministras, aukščiausios šakos vadovas, išdrįsta pasakyti: „Ačiū už klausimą, parašykit, ir mano konsultantai jums atsakys“.

Skaičiai

Pramonės išvystymas 1985 m.

Veikė 585 pramonės įmonės su savarankišku biudžetu:

25 proc. - Kaune,
20 proc. - Vilniuje,
13 proc. - Klaipėdoje,
6 proc. - Panevėžyje,
6 proc. - Šiauliuose.

Produkcijos gamyba:

Maisto - 24,2 proc.
Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo - 23,2 proc.
Lengvoji pramonė - 22,1 proc.

Šaltinis: Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987 m.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net