respublika.lt

Gražina Sviderskytė tiria „Lituanicos“ tragediją

(0)
Publikuota: 2012 balandžio 21 09:04:10, Deimantė ZAILSKAITĖ, “Respublikos” žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
G.Sviderskytė tiria „Lituanicos“ tragediją. Vyginto Skaraičio nuotr.

Televizijos žurnalistė, istorijos dokumentikos kūrėja, knygų autorė Gražina Sviderskytė (39 m.) ėmėsi kieto riešutėlio - sudėtingo legendomis ir gandais apipinto „Lituanicos“ tyrimo. Kitąmet minėsime 80-ąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragedijos metines, bet, deja, kol kas šitoje mįslingoje istorijoje klausimų yra gerokai daugiau negu atsakymų.

- Su sūnumi Dariumi kurį laiką gyvenote užsienyje. Ar į Lietuvą sugrįžote iš patriotinių paskatų?

- Galiu pasakyti sūnaus, kuris yra mano šeima, žodžiais. Juk šeimoje mes esame viena. Taigi Darius į mūsų ilgosios kelionės pabaigą, prisimenu, važiuojant mašina per eilinį didmiestį, sako: „Aš jau pradedu nerimauti, ar tą savo Vilnių dar pamatysiu“. (Šypsosi.) Tai jis man ir sugrįžus nepamiršdavo priminti: „Mama, aš esu lietuvis ir, žinok, gyvenu Vilniuje, o mano gyvenimo prasmė tikrai nėra blaškytis po pasaulį“. Tada jam buvo suėję penkeri, dabar jam - septyneri. Šitų dalykų jam aiškinti nereikia, jis tiesiog čia prilipęs, labai džiaugiasi, kad net jo mokykla yra prie Gedimino pilies - geriau ir būti nebegali.

Į Lietuvą grįžome tikrai jau senokai. Bet nuolat turiu aiškintis, kad iš tikrųjų niekur kitur neketinau gyventi ir tikrai nebuvau susiruošusi emigruoti. Ar kas nori, ar ne - aš čia. (Juokiasi.) Tai veikiau buvo karjeros pauzė, apie kurią tyliai pasvajodavau, sykiu pilna įvairių profesijai reikalingų dalykų, nes susitikau daug šitos profesijos meistrų. Buvo labai naudingas metas, trukęs mažiau nei metus. Grįžau su lagaminu visokiausių idėjų, ką čia būtų galima daryti ir kaip.

- Iš to idėjų lagamino išsitraukėte labai įdomų sumanymą - pradėjote vykdyti „Lituanicos“ katastrofos tyrimą. Kas įkvėpė imtis šios sudėtingos istorijos, apaugusios mitais ir gandais?

- Nežinau, tai yra kažkokie vidiniai dalykai. Jeigu kalbame apie idėjų lagaminą, tai jame projektas apie S.Darių ir S.Girėną buvo labai giliai užkištas - pačioje paskutinėje kišenėje. Mat turiu šiek tiek patirties ir gerai nutuokiu, kuo toks darbas kvepia: tai yra ilgam, tai yra sudėtinga, ir bus tarpsnių, kai reikės dirbti „juodai“, arte arti. Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi ar tryškau entuziazmu dėl tos minties, bet jinai apsėdo mane, jinai niekur nedingo, ir negalėjau nieko padaryti. Iš patirties jau žinojau: jeigu taip atsitinka, turiu imtis darbo.

Bet jau sykį rizikavau, kai tyriau kapitono R.Marcinkaus biografiją, ir šį kartą nusprendžiau dar labiau rizikuoti. Kol kas įdomu. Nematau prasmės daryti tai, kas išgaruoja po valandos, man tai daryti dar sunkiau. Geriau dirbsiu ketverius metus, bet paskui žinosiu, kad dar keturiolika metų galbūt tai turės prasmės. Jeigu dabar to nedarome, tai kada dar? Laukti seniai nebėra ko. Nuo 1988-1989 metų galėjome pradėti nuosekliau graibstyti galus šioje istorijoje.

- Tikriausiai tam didelės įtakos turėjo ir asmeninė patirtis - išgyventa tragiška vyro, lakūno Dariaus Išganaičio žūtis...


- Nežinau, gal. Betgi nereikėjo sulaukti katastrofos savo gyvenime, kad mane pradėtų dominti dramatiškos istorijos: Marcinkaus ėmiausi anksčiau. Manau, jokių asmeninio gyvenimo dramų nereikia sieti ir su šiuo tyrimu. Žmonės žūsta, deja, kiekvieną dieną.

- Ar pati dar neatsižegnojote nuo plieniniais vadinamų paukščių?

- Reikės pradėti vėl, nes licenciją atims. Truputį skraidžiau rudenį. Bet lėktuvų fobijos tikrai kol kas neturiu.

- Dabar, kai keliatės ir gulatės su mintimis apie legendomis apipintą „Lituanicos“ istoriją, nesisapnuoja košmarai?

- Nesisapnuoja.

Labai įdomi lakūnų palaikų drama. Unikalus atvejis. Juk Kaune surengtos nebūto masto dviejų dienų valstybinės laidotuvės: teigiama, dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių. O po to visame Kaune neatsirado vietos nei skulptūrai, nei paminklui, tik laikinas rūsys memorialas, kur tik keleriems metams buvo padėti balzamuoti palaikai. Kaip tą suprasti? Palaikai atsiduria vėl pas ekspertus, karo metais užmūrijami Medicinos instituto rūsyje - ten dūla pokariu, mirksta ir per potvynį 1948-aisiais, kol po Stalino mirties prasideda atšilimas. 1957-1958 metais tarybinė propaganda jau šūkauja, kad tuoj bus laidotuvės, į žūties vietą Lenkijoje vyksta delegacijos pagerbti vokiškųjų fašistų sušaudytų darbo žmonių atminimo. Bet tik 1963 metais komunistų valdžia leidžia karstus iš slėptuvės iškrapštyti. Laidotuvės įvyksta tik 1964 metais, antkapinis paminklas atsiranda tik 1968 metais. O skulptūra S.Dariui ir S.Girėnui išvis tik 1993-iaisiais Kaune išdygo, nors Čikaga, Niujorkas, kitos išeivių kolonijos surinkę aukas tai padarė keleri metai po katastrofos. Dėl to tikrai jaučiuosi blogai, galvodama apie tuos du vyrus. Nepelnyta, klaiki lemtis.

- Paradoksas: 2013-aisiais kaip tik minėsime „Lituanicos“ žūties 80-metį, bet katastrofa nėra tyrinėta profesionalių istorikų, o archyviniai dokumentai greičiausiai pasidengę keliais sluoksniais dulkių. Kaip galvojate, ar iki šios sukakties užbaigsite savo tarptautinį tyrimą?


- Projekto idėją plėtoti pradėjau tik grįžusi 2010 metais. Labai tikėjausi, kad laiku pradėsiu ir iki 2013 metų būtinai pabaigsiu savo tyrimą. Deja, tiesiog tendencingai, žingsnis po žingsnio pasitvirtindavo mano įžvalga, kad užsiplėšiau daugokai. Mat mano tikslas yra atlikti pirmąjį nuodugnų tarptautinį archyvinį tyrimą, nuo A iki Ž. Komplikacija čia tokia, kad istorija yra pernelyg daugiasluoksnė, kompleksiška ir geografiškai išsklidusi, todėl pastangų reikia labai daug.

Realiai archyvuose dirbu nuo praėjusių metų kovo. Praėjusį rudenį aiškiai supratau, kad padaryti darbą taip, kaip jis turi būti atliktas, iki 2013-ųjų vidurio fiziškai yra neįmanoma. Ir įsitikinau, kad tam, jog būtų adekvačiai ištyrinėti visi šios istorijos sluoksniai Lietuvoje, JAV ir Vokietijoje, turiu žengti į akademinį lygmenį. Tai yra tas atvejis, kai žurnalistas ar režisierius, scenaristas ar rašytojas nebegali nueiti pas istoriką ir paprašyti medžiagos, nes istorikas medžiagos neturi. Beveik chrestomatinis naujausių laikų mūsų istorijos pavyzdys... Ir sykiu didžiausias įdomumas: pačiai reikia tapti istorike. Tikiuosi, kad per gerus trejus metus pavyks Vilniaus universiteto Istorijos fakultete šitą darbą atlikti.

O jubiliejiniais 2013 metais mažų mažiausiai norėtųsi dalyvauti jubiliejinėje programoje, kurią rengia vyriausybinė darbo grupė. Jau dabar bandau įtikinti žmones, kad sukakties minėjimas nėra vien dūdų orkestrai, kapinių lankymas, patoso pilnos kalbos ir sueigos su sumuštiniais bei vynu. Turi būti išspausta lankstumo, fantazijos, truputį išradingumo, kad būtų skirta dėmesio solidesnių istorinių žinių sklaidai. 2013-aisiais, po pusantrų metų archyvinio tyrimo, bus jau sukaupta pakankamai medžiagos šiai temai solidžiau populiarinti: kurti ar bendradarbiauti kuriant filmą, išleisti populiarią knygą ar pan. Būtų puiku iš anksto, dar šiemet sukurti specialų projekto tinklalapį, ir ne tik lietuvių kalba.

- Kas buvo įdomiausia tyrinėjant medžiagą?

- Įdomiausia narplioti tarptautinį kontekstą, geopolitinę situaciją. Antai dviejų JAV piliečių žūties tyrime yra du tokie pagrindiniai dokumentai, rašytiniai šaltiniai: vokiečių oficialaus tyrimo Pranešimas ir Lietuvos oficialaus tyrimo Aktas. Kur yra Jungtinės Amerikos Valstijos šitoje situacijoje? Šis klausimas niekada nebuvo įterptas į įvykių grandinę.

- Kadangi „Lituanicos“ istorija nusidriekusi per kelias valstybes, ar atrandate laiko vykti rinkti medžiagos į Čikagą, kaip sekasi prisiliesti prie Vokietijos archyvų?

- Džiugina, kad randame nepublikuotos dokumentacijos. Pavyzdžiui, Vokietijoje per pirmą žvalgybinę ekspediciją vasario pabaigoje iš karto, tiesiog pačiame paviršiuje radome išsklaidytų, jokioje „Lituanicos“ byloje nesusegtų, bet šiai bylai priklausančių dokumentų originalų. O juk Vokietijos 4-ojo dešimtmečio archyvai yra išnaikinti, išblaškyti, išvežioti po pasaulį... Kadangi kai kas yra susiję su civilinėmis, nebūtinai politinėmis institucijomis, atrodė prasminga vykdyti paiešką Vokietijoje - pirmi radiniai patvirtino, kad taip ir yra, tik niekas niekada nevažiavo, nežiūrėjo ir nesiekė giliau.

Kita vertus, man, dar būsimai istorijos profesionalei, buvo netikėta patirti, kad Jungtinėse Valstijose radijo archyvai iki 1935-ųjų - didelė retenybė. Gaila: yra aibė radijo stočių, kuriose apie skrydį kalbėjo pats S.Darius, ir būtų pašėlusiai įdomu ištraukti tuos įrašus. Užtat Čikagoje per dvi išvykas pavyko reanimuoti didelę dokumentų kolekciją, kuri buvo komos būklės - pamiršta ir nekataloguota. Toks archyvas yra nykstantis archyvas. Taigi džiugu, kad nuo rugsėjo S.Dariaus asmeninį archyvą, kuriame yra šimtai rašytinių originalų, taip pat fotoarchyvų, pavyko iškapstyti. Pasidariau vos ne tūkstantį nuotraukų, didžiulius aprašus ir skenuotas kopijas, tenykštės darbuotojos ruošia visuotinį dokumentų sąvadą.

- Ragaujate ir pedagoginio darbo. Ar jaunimui įdomi legendinė mūsų lakūnų istorija?

- Tai atskira graži istorija: netyčia susipažinau su Šiuolaikinės mokyklos centro žmonėmis ir pritapau. Vienuoliktokams iškart pasakiau: aš - ne mokytoja. Bet jie man nepaliko pasirinkimo atsakydami: o mes, žinokite, esame moksleiviai. (Šypsosi.)

Matau jaunus žmones iš arti, bendrauju su mokytojais ir galiu paliudyti: jaunimui „Lituanicos“ istorija seniai yra „dzin“. Subrendusių, sakyčiau, intelektualių būsimų abiturientų rašiniuose juodu ant balto parašyta: „Kadangi Lietuva yra (dalinai) laisva, tautinių tradicijų, vertybių, didvyrių nebereikia, kaip anksčiau“. Pamokose patiriu, kad viskas priklauso nuo išmanymo ir pateikimo. Pagrįstas yra jų noras matyti, girdėti naujus argumentus iš atvertų, išslaptintų archyvų, jiems labai svarbus tarptautinis kontekstas, raiškos technologijos. Trečią nepriklausomybės dešimtmetį sekti jiems bobutės pasakas yra nedovanotina.

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s