Geriau gyvensime, kai Lietuva patikėsime

Verslininkas, Geldaudiškio bendruomenės veikėjas E.Rinkevičius buvo ir vienas atkakliausių Šakių krašto politikų. Vėliau iš politikos pasitraukė. Sako, būdamas verslininku krašto atgimimui gali padaryti daugiau, negu būdamas politiku. Pasak gelgaudiškiečio, išvystyti verslai, gamyba, darbas, geros paslaugos yra pirmoji sąlyga, kad Lietuva neišsivaikščiotų, o žmonės patikėtų galintys gyventi taip, kaip jie nori gyventi.

- Nepriklausomybės išvakarėse Gelgaudiškyje buvo apie 150 įmonių, o liko vos keliolika. Kokia buvo jų žlugimo priežastis? - klausėme Edmundo RINKEVIČIAUS.

- Po Nepriklausomybės paskelbimo tose įmonėse dirbantys žmonės patikėjo, kad jie gali patys imtis iniciatyvos, uždirbti savo šeimai, kitiems padėti užsidirbti ir kurti valstybės ateitį, bet po 3-4 metų viskas pasikeitė. Prasidėjo vadinamosios „žiauriosios akcijos“ ir žmonės suprato, kad tai, ką valdžia sako, ne visada yra tiesa. Pasikeitė mokesčių bazė, atsirado aibė suvaržymų, žmonės prarado iniciatyvą ir likusias iš pusantro šimto Gelgaudiškio įmonių ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Tų, kurių neliko, darbuotojai dabar Anglijoje, Airijoje, JAV. Kas bedarbiai, o kai kas iš šio pasaulio jau iškeliavo... Tai ir paaiškina, kur dingo 1 milijonas iš 3,7 milijonų tautiečių. Bet svarbiausia, kad prarasta iniciatyva, tikėjimas.

- Teisinamasi, kad daugelis sovietmečiu pastatytų didžiųjų Lietuvos pramonės įmonių, Lietuvai atkūrus valstybingumą, buvo pasmerktos sugriūti. Neva įrenginių, kuriuos jos gamino karinei ir stambiajai pramonei, nebereikėjo. Gal buvo galima tuo pasinaudoti, o ne pervažiuoti buldozeriu?..

- Kad nereikėjo tų įmonių bent jau sugriauti, išvogti, išnešioti - faktas. Visa tai jau esame padarę. Vieni nešė, vogė, o kiti leido tai daryti. Per vėlai supratome, kad ne tas vertelga, kuris supjaustė į metalo laužą stakles, įrenginius, o inžinieriai, tekintojai, suvirintojai, betonuotojai nuėjo prekiauti į turgų. Didžiausia netektis - ne prarastas metalas ir mūrai, o mūsų smegenys. Mes praradome ir smegenis. Bet ne viską spėta sugriauti vienu ypu. Naikinome pamažu ir ne visur vienodai. Štai per Lietuvą nuvilnijo pieno perdirbimo įmonių griūtis, o Šakių krašte išliko ir sėkmingai tedirba Lukšių pieninė. „Gelgaudiškio gelžbetonis“ buvo 1976 m. sukurto Gelžbetonio konstrukcijų gamybos susivienijimo padalinys. Jam priklausė kelios gamyklos. Mes sugebėjome atsilaikyti, o motininė įmonė ir kelios dukterinės - neatsilaikė. Jų įrenginius supjaustė į metalo laužą ir pardavė.

- Bet kažkas buvo atsakingas už tuos naikinimus?

- Didžiausią atsakomybę turi prisiimti to meto valdžia. Ji turėjo įgaliojimus, bet neturėjo jokios atsakomybės. Galėjo priimti aibę sprendimų ir sustabdyti tas griūtis. Ir dabar gali priimti aibę sprendimų, bet nepriima. Žmonės metų metais valkiojami po teismus, o galiausiai už visas šunybes, kurios yra padarytos, sumoka mokesčių mokėtojai. Asmeninės atsakomybės nebuvimas sąlygoja, kad žmonės pradeda nebetikėti Lietuvos projektais.

- Gaila sunaikintos keramikos gamyklos, gaminusios Lietuvai plytas ir kitus gaminius iš vietinio molio...

- Taip, gaila. Gelgaudiškio keramikos teritorijoje dabar dykra, nei ten sėsi, nei pjausi, nei akėsi. Visiškai apleista teritorija niekam nerūpi, valdininkai laikosi įsikibę teismų sprendimų, kad toje teritorijoje naujai pastatytus, bet taip ir nespėtus panaudoti, pastatus reikia nugriauti ir sugrąžinti žemę valstybei. Bet niekam galvos neskauda, kad ta žemė pūdymuoja nereikalinga. Pagrindinis keramikos gamyklos kreditorius buvo Mokesčių inspekcija ir „Sodra“. Įstaigos, kurių savininkė yra valstybė, ministerija. Jos priėmė sprendimą, kad paprasčiau parduoti atskirus pastatus aukcione, negu surasti investuotoją, kuris nupirktų viską ir sumokėtų dalį skolų. Vienaip ar kitaip, tų skolų niekas nesumokėjo. Viskas buvo Vyriausybės rankose, bet toliaregiškumo, matymo toliau nei horizontas, pritrūko. Todėl mes neturime nei gamyklos, nei darbo vietų, nei pinigų kišenėse. Didžiausia problema ta, kad nesusikalba institucijos. Tiesiai galiu pasakyti - nėra šeimininko, kuris matytų visumą. Keramikos gamykla plynoje vietoje neatsirado. Jonas Vailokaitis rašė matąs visą Lietuvą mūrinę 2030 metais. O mes ką matysime? Gamykla, veikusi ir caro laikais, ir prieš karą, ir pokariu, net ir per karą, tiesiog buvo paleista vėjais. Sukauptas materialinis ir intelektualinis potencialas taip pat.

- Gal dar ta gamykla galėtų pakilti ant dešimties hektarų dykros, juk vietinės žaliavos yra kiek nori...

- Jeigu yra žaliavos, tai nereiškia, kad ją galima panaudoti. Žemės, po kuriomis stūkso tas vertingas molis, jau privačių asmenų rankose. Tą teritoriją reikėtų išpirkti, sutvarkyti aibes dokumentų, kad galėtum žemę panaudoti. Tokia gamykla, kokia buvo sovietmečiu, gal ir negalėtų atsirasti, bet gamykla, kuri gamintų vienetines plytas, koklius, paklausius keramikos gaminius, galėtų būti. Tam reikia žmonių noro ir valdžios supratimo, kad negalima kirpti avies, kai ji atsiveda ėriuką. Visa tai - istorija. Istorijos mes nebepakeisime. O jeigu norime gyventi į ateitį, teisingus sprendimus turime daryti šiandien.

- Iš didesnių įmonių Gelgaudiškyje liko tik „Gelžbetonis“. Ar daug teko dėti pastangų, kad įmonė nesubyrėtų?

- Aš šioje gamykloje dirbau vasaromis būdamas moksleiviu, o baigęs studijas sugrįžau jai vadovauti. Šioje gamykloje aš užaugau. Mano pastangos svarbios, bet ne svarbesnės nei visų kitų čia dirbusių. Visi mes matėme vieną tikslą. Ir su tais, kuriais sutarėme, turime tai, ką turime. Galime džiaugtis, kad „Gelžbetonis“ yra ir sėkmingai dirba. Per tiek laiko mūsų verslas jau turi užsiauginęs kietą odą. Bet tie žmonės, kurie nori pradėti verslą, susiduria su aibe reikalavimų. Reikalauja visi, kam tik suteikta tokia teisė - Mokesčių, Darbo, Priešgaisrinės apsaugos, net ir Kalbos inspekcijos. Tik klausimas, kas padeda verslininkui arba tam, kas nori verslą susikurti. Verslo informacinis centras? Taip, turime vieną, kuris padeda, o septyni prižiūri. Turėtų būti atvirkščiai, tada būtų teisinga. Didžiausi pagalbininkai man yra Dievas ir malda. Ir, aišku, galva, kuriai svarbu teisingas knygas skaityti, teisingus filmus žiūrėti, su teisingais žmonėmis susitikti, mokytis iš jų ir priimti teisingus sprendimus. Tik tie dalykai gali pagelbėti. Tegul šaiposi, kad man padeda Dievas ir malda - aš tikintis žmogus.

- Kiek vietinių gyventojų jūsų įmonėje gauna darbo?

- Sezono metu pas mus dirba 65-70 darbuotojų. Labai norėtųsi įdarbinti per atostogas daugiau mokinių. Valstybė pati turėtų skatinti moksleivius, studentus per vasarą dirbti ir užsidirbti. Bet problema yra ta, kad įdarbinęs moksleivį, studentą, turi sumokėti tiek pat mokesčių, kaip už darbininką, kuris dirba 10-20 metų. Tai neteisinga, nes moksleiviai ir studentai jau yra valstybės apdrausti. Tai kodėl juos reikia drausti antrą kartą ir už juos mokėti mokesčius? Tad tegul valstybė nesako, kad jaunimas neturi gamybinės patirties, gyvenimiškos patirties. Kaip jie gali tos patirties įgyti, jei neskatinami dirbti? Dabar vasarą dirba tik kas penktas moksleivis, o galėtų dirbti kas antras.

- Svetima šalis visada bus tik pamotė. Tą suprato ieškoti laimės į Jungtinę Karalystė išvykę lietuviai. Kaip Lietuva jiems turėtų padėti, kad sugrįžę nesijaustų nepritapėliais?

- Tie, kurie sugrįš, parvažiuos su naujomis patirtimis, nauja kultūra, kalbų mokėjimu, kontaktais. Jie bus matę, kaip elgiasi Anglijoje priežiūros institucijos su žmonėmis, verslais, kaip tie verslai kuriasi. Mes turėtume juos priimti išskėstomis rankomis. Tą situaciją reikia išnaudoti labai protingai. Ir bijau, kad užuot padėję jiems persikvalifikuoti, gauti leidimus darbui, verslo pradžiai, jų vaikams - adaptuotis, stengsimės nuo jų nulupti septynis kailius. O tuomet, kai lupsime tą septintą kailį, žmogus ims ir pagalvos, ar tikrai jam čia gerai, gal reikėtų pasukti į Airiją...

- Ne vienas iš Tėvynės iškeliavo teisindamasis pasijutęs nebereikalingas. Ne pirmas kartas, kai lietuviai ne ginasi, kabinasi dantimis, o bėga...

- Panaši situacija buvo dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Kaip savo knygoje „Lietuvio kodas“ rašo istorikas Gediminas Kulikauskas, tuo metu iš Lietuvos išvažiavo 350-400 tūkst. lietuvių. Tie žmonės puikiai suprato, kad jie nesiims jokio amato, neieškos jokio darbo, bet išvažiuos už jūrų marių lenkti nugaros, ir įsivaizduos, kad gyvenimas ten yra geras. Analogiška situacija dabar. Žinoma, kad darbų sumažėjo, kalti ne jie. Mes sudarėme tokias sąlygas, kad išvažiavus už jūrų marių jiems atrodo geriau. Daliai gal ir geriau. Bet nemaža dalis ir šiandien neturi už ką nusipirkti bilieto grįžti atgal. Iš tolo atrodo, kad už jūrų marių veršis nieko nekainuoja. Bet juk jis yra už jūrų marių. O jeigu paaiškėtų tikroji tiesa, kas ką daro? Mūsų televizijos kuria serialus apie vadinamąsias sėkmės istorijas užsieniuose, bet nepasakoja apie tuos, kuriems nepasisekė. Taip kuriama iliuzija, kad ten viskas gerai, o čia - viskas blogai.