Tų vaikų, jų tulpių, žvakučių, net tų žemės kauburėlių nerasite jokiuose šimtmečio minėjimo renginių planuose. Ferdinando Kauzono nuotr.

Prieš porą metų „Respublika“ atliko žurnalistinį tyrimą, susijusį su V.Girininkienės minimais kapais, jau virtusiais vos pastebimais žemės kauburėliais. Mūsų tyrimui labai padėjo istorikas Stanislovas Urbonas, dar studijų laikais iš savo profesorės Pranės Dundulienės sužinojęs, kad būtent toje vietoje buvo palaidotas ir jos giminaitis, Lietuvos karys. Galbūt tai paskatino Stanislovą surinkti raštiškus liudijimus žmonių, čia dar mačiusių medinius kryžius su jau vos įskaitomomis Lietuvos karių pavardėmis.

Kiek beldėsi į Kultūros paveldo departamento dabuotojų sąžinę „Respublikos“ žurnalistai, savo rašiniais, telefonais ar ir tiesiogiai pačiose kapinėse diskutuodami su jais, o dar daugiau Stanislovas Urbonas, savo laiškais tiesiog „bombarduodamas“ departamentą - viskas atsimušdavo kaip į sieną. Visiems vienodas atsakymas: nesant istorinių dokumentų, liudijančių, kad ten palaidoti Lietuvos kariai savanoriai, žuvę už Lietuvos laisvę, departamentas organizuoti antropologinius tyrimus neturįs teisės.

Ir štai praėjusį penktadenį, vakare, netikėtas telefono skambutis. Vienos Vilniaus mokyklos mokytoja pranešė, kad jos mokyklos moksleiviai uždegė šimtą žvakučių ant tų žemės kauburėlių Antakalnio kapinėse. Pasirodo, viena jų mokytoja neseniai prisiminė tas užpernykštes „Respublikos“ publikacijas ir apie nežinomus kauburėlius papasakojo mokykloje. Kilo mintis likus savaitei iki mūsų Vasario 16-osios šimtmečio pagerbti po tais kauburėliais gulinčius nežinomus Lietuvos karius. Ir šiandien pusšimtis moksleivių ten uždegė 100 žvakučių.

Kitąryt, vos prašvitus, atlėkiau į karių kapines. Žvakutės jau buvo užgesę, užtat iš po sniego, šviežiai pabalinto santūriai krentančių snaigių iškišę geltonus-žalius-raudonus žiedlapius, ryškiausiai mirgėjo keli šimtai trispalvių tulpių. Tiesa, dirbtinių, pačių moksleivių iš anksto specialiai šiam kauburėlių laukui pasigamintų. O dar kai žinai, kad tie moksleiviai iš Verkių mokyklos... Ir kad tos mokyklos pavadinime dar yra ir žodžiai „daugiafunkcis centras“... Ir kad šio centro moksleiviai yra intelekto sutrikimą turintys vaikai... Ir kai prisimeni telefonu pasakytus mokytojos žodžius: „Kad jūs būtumėt matę, su kokiu jauduliu, kokiu susikaupimu vaikai prie tų kauburėlių klausėsi mokyklos direktorės pasakojimo apie savanorius, gynusius savo Vasario 16-ąją...

Ir tu, žiūrėdamas į trispalves tulpes ne tik sniege, ne tik ant kauburėlių, o ir „užsiropščiusias“ ant čia pat augančių šimtamečių medžių kamienų, imi visai kitaip matyti Vasario 16-ąją. Ir pačią Lietuvą. Nes čia, kauburėlių ir trispalvių tulpių lauke, jos abi kitokios. Labai kitokios. Tikresnės. Švaresnės. Tauresnės. Šventesnės... Tų vaikų, jų tulpių, žvakučių, net tų žemės kauburėlių nerasite jokiuose šimtmečio minėjimo renginių planuose. Viskas čia ne iš planų, o iš širdžių. Mokytojų ir jų mokinių. Viskas - ne pagal komandas iš viršaus: „Švęsk Vasario 16-ąją: pasveikink su artėjančiu valstybės gimtadieniu artimuosius, draugus, kolegas ar kaimynus, iškelk Trispalvę ir praleisk laiką drauge...“ Ir t.t. ir t.t.

Galima įtarti, kad valdžios raginimai, taip primityviai išreikšti liepiamąja nuosaka, skirti ne Lietuvos žmonėms, o kažkokiame konclageryje kalinamiems nusikaltėliams ar, geriausiu atveju, kareiviams: „Vėliavą kelk!“, „Prezidentę ginklu gerbk!“, „Šautuvus užtaisyt!“. Žmogų tai žeidžia, jis jaučiasi pažemintas, nes laikomas pilietiniu ir politiniu nebrendyla. Kam gali patikti, kai mylėti Tėvynę tau liepiama!.. O dar labiau, kai tarp liepiančiųjų nemaža tokių, kurių net negali įtarti, kad patys Tėvynę myli. Tiesiog nemoka jos mylėti. Arba moka, bet turi ką mylėti ir be jos... Skirtingai nei Verkių mokyklos moksleiviai su savo trispalvėmis tulpėmis širdyse ir ant kauburėlių.

Rašinio pavadinimu žadėjau skaitytojui tostą. Tuoj tuoj...

Nuo kauburėlių ėjau kapinių taku. Dešinėje tvarkingai išsirikiavę stovėjo ištisos žuvusių Lenkijos karių gretų gretos, o kairėje, kukliai iš po sniego iškėlę savo trispalvius žiedus, į mane žvelgė tos stebuklingos tulpės. Užlipau į kalnelį, kur vos už keliasdešimt metrų nuo kauburėlių ilsisi monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Pasisveikinau, su artėjančia Vasario 16-ąja pasveikinau. Išsitraukiau iš rankinės termosiuką, įsipyliau sau, jam šlakelį nupyliau lietuviškų mėtų arbatos... Ir ėmiau pasakoti apie nuostabius Verkių mokyklos moksleivius, jų mokytojus. Ir trispalves tulpes, sušildžiusias nežinomų Lietuvos karių kauburėlius. Paskui ėmiau pasakoti apie... autobusą, kurį šįryt mačiau. Ant jo šono, to, kuris buvo atgręžtas į mane, puikavosi Šimtmečiui skirtas užrašas. Kaip tostas: „Tebūnie šviesa - bus ir laisvė. Jonas Basanavičius“.

Laisvę turime. Daug daug laisvės. O šviesos?.. Kur-ne-kur. Ir vis tiek visai dar neprastai laikomės. Tik kažkodėl nenorime to pastebėti. Gal todėl, kad jau puikiai žinome, kaip gyvena britai, švedai, norvegai... Jau ėmėme žinoti, net kaip gyvena estai... Jau net norisi būti panašiems į estus. Ir niekas mums netrukdo. Tik reikia, kad ta saulė Lietuvoj tamsumas prašalintų. Ar pagalvodavome giedodami tuos žodžius ir ar pagalvosime juos giedodami rytoj, kad Vincas Kudirka rašydamas tuos žodžius, galėjo turėti galvoje visai ne tą saulę, kuri pateka ir nusileidžia. Esu įsitikinęs, kad jis galvojo apie tą, kuri nenusileidžia. Kuri šviečia visada. Tai ŠVIETIMAS, KULTŪRA, TIESA. Tie paprasti, elementarūs dalykai, kurie mūsų valstybėje atsidūrė paskutinėje vietoje... Kaip ir Lietuva įvairiausiose Europos Sąjungos šalių laimėjimų lentelėse.

O juk mums tiek nedaug trūksta. Tik kad būtų mažiau tamsos. Mažiau konkursų, politinių ir finansinių susitarimų, sandėrių, sandorių ir suokalbių tamsoje. Tik kad mažiau ŠEŠĖLIO! Nieko nėra baisiau už laisvę tamsoje... Taip ir rašyčiau ant autobuso kito šono. Ir Basanavičius, ko gero, už tokį autobusą ant manęs nebūtų supykęs....